Lietuvių literatūros paskaitos. Draudžiamasis laikas: "Apžvalga" ir apžvalgininkai: „Apžvalgos“ grupė; Jonas Maironis-Mačiulis

Doc. p. e. J. Tumo

Lietuvių i
Literatūros Paskait
Draudžiamasis laikas *
„Apžvalgos“ grupė
Jonas Maironis-Mačiulis

„DIRVOS“ B- vĖS LEIDINYS

KAUNAS 1924 MARIAMPOLĖ

JONAS MAIRONIS - MAČIULIS

Proga.

Šiuo 1922 m. rudens semestru mano lietuvių li-
teratūros kursas bus apie Maironies kūrybą. Šiais
laikais paties populeriojo rašytojo asmenį ir jo veikalus
manau pakankamai patrauksiant Humanitarinių mok-
slų Fakulteto Literatūros Skyriaus klausytojus nuo-
sekliai lankyti mano paskaitas. Jų nebus daug: po
vieną (po 2 valandi) per savaitę antradieniais aštuo-

+ nioliktoje auditorijoje, 8'/+—10 val. vak.

'Be to, Maironį, ne kurį kitą mūsų literatūros

kūrėją, pirmai pradžiai pasirinkti mane paskatino šio

laikotarpio aktualumas: jo amžiaus 60 metų sukaktis
spalių 21 d. (gimęs 1862 m.). Mokslo vyras ir dai- |
nius, jis nuo 1884 m. laiko nusitvėręs plunksną, ne-
paleisdamas nė tada, kada pačiam reikėjo dar mok-
slai eiti, ne kiti mokyti. Nuo 1891 m. jis laiko gar-
bingai laimėtą vietą mūsų literatūroje 1). Per tris de-
šimtis metų mes iš Maironies mokinomės, juo džiau-
gėmės, juo stiprinomės ir stiprėjome; tai šią sukaktį
negirdomis praleisti mūsų visuomenė neprivalo, tai
jai būtų nedovanotina: gerbtinųjų tautos vyrų mes
neturime perdaug, kad jais nors retkarčiais nepasi-
džiaugtume. Tuo dėtas, ir aš populerinsiu Maironį
per šį rudenį raštais ir gyvu žodžiu—jums auditorijoje.
Tikiuosi jus pritarsiant tam mano sumanymui ir
darbui.

1) 1884 m. Maironis išspausdino pirmąjį publicistiškąjį savo
straipsnį ir pradėjo rašyti Lietuvos istoriją, kuri pasirodė išs paus-
dinta 1891 m. Taigi šios datos yra M. darbo pradžia, o 1888—
1913—XX V-yra nėžinįa kieno iš piršto išlaužta jubiliejui švęsti. .

VynaUjŲ pročiojo UNIVERSTILA

Tav. Nr.

-—

TOMAS MATROMIS - MAČIULIS

Šaltiniai | Daugiausia apie Maironį buvo prirašyta

per tariamąsias jo 25 metų darbų su-
kaktuves, 1913m. Šie žurnalai tuomet yra davę po
ištisą numerį Maironiui pagerbti. Be kitų, jam tik
dedikuotų mokslo ir literatūros dalykų, apie jį patį ten
randame štai kieno raštų: ?

Ateitis, Nr. 10. Putino, Pr. V-čio, Naro, Mėlynojo
Šilo: Maironis, Raseinių Magdė ir tautos idealai; Mai-
ronis — teologas, Lietuvos istorija, Pavasario Balsai,
Kur išganymas, Krikšč. sociol. tvarkos: mokslas (recen-
zijos).

Draugija, Nr. 83. Jakšto ir Gabrio: Maironis
Mūsų tautiško atgijimo dainius.

Viltis. Mokslo ir Literatūros Kalėdų priedas:
Kun. J. Tumo, R. M., Skausmo, Juozo Zaukos: Ko
ieškome dainių veikaluose. 1894 m. Tarp skausmų į
garbę (straipsnelis). Iš atsiminimų.

Vaivorykštė (1914 m. 1 knygos). Bitiko: Dedi-
kacija ir Tėvynės meilė Maironies eilėse.

Aušrinė, Nr.28. B.Sruogos: Maironis. Dedikacija.

Palaidieji raštai 1913 m.

Vairas, Nr. 1. Čiurlionienės: Maironis. Portrietas.

Viltis, Nr. 98. Vaižganto: Tarp skausmų į Garbg
paskaičius. IS

„Vadovas. Dr. Kuraičio.

Laisvoji Mintis, Nr.42. Kl. Jurgelionies.

Moksleivis, Nr. 10—11.

Kitais laikais.

Varpas, 1895m. Nr.8 Nr.: Tarp skausmų į
Garbę. 1898, Nr. 1, 5.: Pavasario Balsai.

Lietuvių Laikraštis, 1905 m. Nr.46—48. J. D.:
Kur išganymas. Nr. 29. Emberono: Poetos pašau-
kimas.

Viltis, 1907, Nr. 35. Balnio: Jaunoji Lietuva.

Viltis, 1909. Nr. 71. P.V.: Lietuvos Dainius
Maironis. |

Vilniaus Žinios, 1906, Nr. 242 ir 271. A. Vol-
demaro: Lietuvos istorija. Nr. 285 S. Kymantaitės :
Maironis.

— 1905 m. Nr.98, 100, 106. Pilypo: Pavasario
Balsai ir Kur išganymas.

Draugija, 1901, Nr.20. Jakštoį: Lietuvos isto-
rija. Kame išganymas. 1908, Nr. 30: Raseinių Magdė.
Jaunoji Lietuva. 1914, Nr. 93: Pavasario Balsai ir Kur
išganymas. 1920, Nr.115: Mūsų Vargai. 1921, Nr.
125: Kestučio mirtis. 1922: Maironies lirika — Pav.
Balsai.

4

Nepriklausomoji Lietuva. 1919, Nr. 44, Vaižganto:
Maironis.

„Lei Ž. Apžvalga“ 1892, Nr. 5: „Lietuvos isto-
rija arba apsakymai apie Lietuvos praeigą“. ;

Pavasaris Nr. 11: Just. Strimaitis: „M.—M.“4-5.

Trimitas Nr. 41 (111).

Tauta. 1920, Nr. 34. Vaižganto: Jaunoji Zu,
Mūsų Vargai.

Laisvė. 1910. Nr. 169. Paparonies: Mūsų
Vargai. 1922 m., Nr. 192: Jakšto: Maironis. Nr. 194:
D. D.: Maironies sukaktuvės.

Lietuvos Albumas.

Skaitymai. 1922, XVII: B. Sruogos: Keli žodžiai.
XIX: Vaižganto: Jonas Maironis —- Mačiulis.

Vaižganto Raštai. IV tomas: Trys straipsniai iš
paminėtų laikraščių.

Tėvynės Balsas. 1922, Nr.201: A. Sm.: Sukak-
tuvėms. Vaidilutės: Laisvės dainius. Vaižganto: Mai-
ronies raštai: (Visa tai Maironies 60 m. amž. sukak-
čiai pagerbti) Nr. 202—205: Vaižganto: Maironies
kūryba. Maironica Nr. 206 ir k.

Karys. Nr. 43. M. jubiliejus Karo Masiejuja:

Ganytojas. Nr. 10. Vaitkaus: M. 60 m. sukak-
tuvėms.

Lietuva. Maironio raštai Nr. 241, 243, 246, 249,
252, 254, 259, 271, 286, 295.

Biržų Žinios. Nr. 11. J. Kutros: M.—Mač.; K. J. G.:
M. — mokytojas Žem. Sem.

Žiburėlis. Nr. 19. Vaižganto: Lietuvių Dainius
J. M—M.

Interview su Jonu Mačiuliu, Marcele Mačiulyte
ir Ona Eidrigevičiene..

Kan. Pr. Urbonavičiaus atminimai.

Biografija.

| Įžanga. | Teologijos Daktaras, Lietuvos Universi-

teto Garbės Profesorius, Žemaičių Kated-
ros Bazilikos Kapitulo Prelatas Archidiakonas, Žemai-
čių Vyskupijos Kūrijos Oficialas, Žemaičių Kunigų
Seminarijos Rektorius, Mogyliavo Katedros (Garbės
Kanauninkas, lietuvių lirikos korifiejus, taip ir toliau,
taip ir toliau, kunigas Jonas Maironis Mačiulis (kurį
laiką — Maculewicz) šių 1922 metų spalių mėnesio
21 dieną sukaks šešias dešimtis metų savo amžiaus,
38 metus literatūros darbo, 30 metų pedagogikos dar-
bo, tame 13 metų rektoriavimo seminarijoje.

Apie Maironį - dainių, jau matėme, yra susidarę
nemaža literatūros. Tik apie patį Maironies asmenį
dar nieko nėra mūsų laikraštijoje, be trumpų, mano
paties paskelbtų biografinių žinelių.!) Tai lygiai jums,
studiozai, tiriant Maironies kūrybą, lygiai plačiajai

15 Žr. „Nepriklausomoji Lietuva“ 1919 m. Nr. 44 ir „Lie-
tuvos Albumas“.

6

visuomenei, besidžiaugiant Maironies dainomis, iš pat
pradžių bus pravartu pažinti,, kaip biogratiniai davinizi,
taip lygiai ir tie fonai, kuriuose išdygo ir subrendo
poėtinis Maironies talentas bei jo idealogija.

Aš šiam reikalui dar nesuskubau surinkti visos
būtinai reikiamos medžiagos visiems laikams ir visiems
poėto padėjimams kritiškai nušviesti; tai tepajėgtų pa-
daryti bendrai susitarę poėto kaimynai, mokiniai, drau-
gai ir bendradarbiai, kaip yra garbingai padarę tai—cha-
rakteristikai Petro Kriaučiūno, Tomo Ferdinando Ži-
linskio ir Jono Jablonskio, organizuojant tą darbą
naujosios gadynės „benediktinui“ Prof. Pr. Dovydai-
čiui. Bene užeis jam ir šis naudingas užgaidas. O
tuo tarpu aš pats, Maironies kūryba suinteresuotas
universiteto reikalui, malonėčiau, kad visos žinios į
mane plauktų, kaip yra rusų sakoma: „na lovca zvier
idiot“, kas ko ieško, tas to randa, kad perilga būtų
jau galima visai įvaizduoti poėto asmuo. Tuo tarpu
aš įums greituoju esu gavęs žiupsnį gyvųjų žinių, be
tų kur jau randame mūsų literatūros „maironikoje“.

| Kūdikystės | Dar tebėra gyva Jono Mačiulio auklė,
spelčiai E j 1 ž :
jau 80 metų senutė, gerbiamoji ponia

Ona Palkutė - Palkevičiutė Eidrigevičienė, Rusijos Val-
stybės Rūmų ir Žemaičių Konsistorijos stalo viršininko
žmona našlė. Ji gyvena pas savo dukterį p. Buivenie-
nę Kaune savo namuose. Tai Mačiulių giminaitė ir
pati artimoji kaimynė iš Pikčiūnų kaimo Betygalos

7

parapijos. Išėjusios iš gimtosios savo vietos, Ona su
savo motina apsigyveno Mačiulių Bernotuose ir tapo
patys artimieji jiems žmonės. Onos prigimtoji kalba
— lietuviška. Ji iš mažens gerai pramokyta lietuviš-
kojo rašto, gerai pramokusi iš savo motinos ir lenkų
kalbos, buvo ne tik Jono nešiotė, bet ir pirmoji lie-
tuviškojo skaitymo mokytoja. Žymiai papildžiusi savo
žinias vėliau, dvaruose tarnaudama, Ona ištekėjo už
inteligento, panevėžiškio bajorėlio Eidrigo (jų ten daug),
kuris, tiesa, dėjosi lenku, bet ir Lietuvą mylėjo, kaip
tikras senasis romantikas. Net. ir lietuviška knyga
pas juos maišės; tai ir Ona-lietuvaitė neatsimainiusi
išliko ištikima savo tautai ir Mačiulių šeimynai, nors
ir ponia tapusi. Ji tebemyli Lietuvos žmones, tebesi-
džiaugia kunigu Jonu, tokiuo garsiu savo gimine, te-
beatmena visas 1863 m. sukilimo istorijas ir mielai
jas atpasakoja, kiek jos palietė Mačiulius ir jų apylinkę.
Bernotų vienasėdis už šešeto kilometrų nuo gra-
žiosios Dubysos upės, nors padėjimu tarp trijų upelių:
Liolingos, Sandravos ir Luknios, vis delto lygumoje
pasitiesęs. Taip kad gamtos gražybių ir majestotingu-
mo tenka pasiieškoti kiek tolėliau, kur maudytis va-
žiuojama, padubysiuose, ties Liolinga ir Kiršnove.
| Čia tai geroje žemėje tvirtai ūkininkavo karališ-
kasis valstietis gudrus, šviesus, linksmas Aleksandras
Mačiulis. Be Bernotų, jis dar kitą ūkį turėjo Stepon-
kaimyje, už ketverto kilometrų, ir abudu suskubdavo
apeiti: Steponkaimį anksti rytą, Bernotus apypiečiais.

8

Aleksandras Mačiulis, nors rašyti nemokėjo, tik
paskaitė, iš pat jaunų dienų garsėjo prigimtu savo
protu, tvirtu nusimanymu ūkio dalykuose ir linksmu
pobūdžiu. Tai didžiuliuose apylinkės dvaruose jis
buvo kaip ir savo žmogus. Vienas jį kvietės per po-
kylius padėti šeimininkauti, kitas sėjos laiku, kitas
prašė nuvažiuoti į tolimuosius miestus, net į Krokuvą,
ir ten atlikti ūkio ar komercijos reikalus. Be to,
Aleksandras dar darė dvaruose sensaciją gražiu savo
arkliu, kurį buvo išmokęs — šokti. Tai bajorai vis
prašydavo, kad atjotų šituo arkliu.

Ne bajoras Aleksandras, tai ne bajoras. Bajorų
prietarai anais laikais buvo pernelig tvirti ir kvaili.
Vis delto mažesnieji bajorai pavydžiai žiūrėjo į
laisvą, turtingą žmogų ir mielai: būtų „Suchaminę“ bet
kurią savo bajoraitę, 0 per ją sulenkinę visus Berno-
tus. Laimė, kad Aleksandras, paslankus baiorams
šiaip jau, toli gražu nelinko pasekti dvarininkais. Tai
lengvai pasidavė įkalbamas savo klebonui, visoje apy-
linkėje laikomam išminties sostu ir visokių gerų pa-
tarimų indu, Šredersui. Jis, nors pats bajoras, netu-
rėjo širdies bajorams ir su panieka žiūrėjo į juos, ma-
tydamas, kaip jie bepuotaudami žemyn smunka, ar
šiaip jau nieko neveikia, tik bylinėjasi. Šrederso spė-
liojimai - visai įvyko; dideli apylinkės dvarai netruko
suskilti į kelias dalis; kiti tiek sumenkėjo, jog nebe-
turėjo nė arklio vaikams į mokyklą nuvežti, nei kuo
už mokslą užmokėti, nei zroduktais aprūpinti. Ir Al.

9

Mačiulis gavo juos visu tuo šelpti, visa tai rašydamas
į skolą, ypač našlei Astrauskienei. Kai reikėjo gauti,
tai „panie Aleksandrze, panie Aleksandrze, kiedy
Jaska“, o kai reikėjo atsilyginti, tai nebebuvo kam,
nors tie pono Aleksandro vežiotieji ir užmokamieji
bajoriukai buvo jau tapę daktarais ar inženieriais.

Taigi tas Šredersas sakė Aleksandrui: „Imk sau
lygią ir lietuvaitę, kad ir, štai, mūsų bažnyčios mar-
šalkos Šimkaičių Kurmauskio Oną“. Šimkaičiei buvo
vos už kilometro nuo Bernotų. Aleksandras taip ir
padarė.

Susilaukus dvejeto vaikučių, kurie tačiau abudu
paskui mirė, Mačiuliuose įvyko žymi atmaina. Ste-
ponkaimį Aleksandras atiduoda savo seseriai, už tat
krinta jam valdyti artimasis Pasandravio dvaras, su
kuriuo laukais Bernotų laukai ribavosi, bet Pasandra-
vis buvo jau Šiluvo parapijoje. Sako, ir šio dvaro
šeimininkas majoras Astrauskis buvęs gerokai įlindęs
Aleksandrui į kišenę ir už skolą gavęs jam pavesti
3—4 metams savo dvarą pavaldyti.

Taigi Aleksandras, Bernotuose palikęs šeiminin-
kauti Palkevičienę, pats su jos dukterimi Onyte ir su
didžiuma inventoriaus nukyla į Pasandravį, stato ten
devynis jungus, devynis artojus, gano savo gyvulius
gerose dvaro ganyklose, ūkininkauja, pačius dvarinin-
kus laikydamas savo įnamiais dalyje dvaro riimų. Čia
tai Pasandravio dvare gimė trečias iš eilės kūdikis,
Jonas, 1862 m. spalių m. 21 d. Gudrūs, toli praregian-

10

tys tėvai tyčia padaro savo sūnų visais metais jau-'
nesnį: Ką žinosi, kas bus. Tai gi mano Raštų IV
tomo 1863 m. data yra pataisytina-

Ona Mačiulienė, atsidėjusi šeimininkė, savo vai-
kais ne perdaug rūpinosi. Vienus buvo pavedusi
auklėti Palkevičienei, 0 Jonuką Onytei Palkevičiutei. |
Geraširdės giminaitės ir auklėjo juos, prisirišusios,
kaip prie savų. Ypač Ona Joniuką. Jiedu niekur ne-
siskyrė.

Prasidėjo neramieji „bimbalų metai“, lenkų zy-
liojimai per 1863—4 metus. Tai lenkai eina, tai ru-
sai, pakarčiui. Dvaro žmonės slapstos nuo tų ir tų,
nuo visų jų reikalavimų. Lenkai reikalauja, kad Al.
Mačiulis paleistų į revoliuciją visus savo devynis vy-
rus. Jis nesipriešina. Lai sau, sako, eina, jei nori,
į lenkų kariuomenę; tikriau, į būrelius slapukų miškuose.
O darbininkai nė iš tolo nenori eiti į mišką, kur alksta
badu ir stimpa šalčiu. Tai darbą pabaigę, slapstos
kas kur gali, namie nenakvoja nei jie, nei jų ponai.
Viena Onytė su kūdikiu ant rankų lieka atsakoma
dvaro šeimininkė, pasiduoda kvočiama tai lenkams,
tai rusams, kurie pakarčiui teiraujas kits kito ir na-
miškių. Ji nieko nežino, neišduoda; kvotikai tačiau
nepyksta, nes kągi pridės ir ėmus pykti ant mergiotės
ir dar su mažu ant rankų. Taip Joniukas, dar to ne-
nusimanydamas, jau tampa savo lizdo gynėjas, „didysis
gaspadorius“, per visą sukilimo laiką.

Panelės Astrauskaitės, rodydamos patriotinę savo

11

dvasią ir dėjimąsi į insurekciją lenkų vardu, ir Jo-
niukui pasiuvo užmaunamą kepurėlę tautinės ketur-
kampės lenkų lyties, vadinamą „konfederatką“. Jos
įstorija nesena, iš konfederacijų laiko; bet reikšmė jų
didelė — susibaudimas, susidėjimas politikos tikslais,
Mūsų dvarininkai nestigo lenkiškosios dvasios, mokėjo
ją rodyti ir kituose kelti net mažmožiais. Be konfe-
deratkų, dar buvo įskiepiję lietuviams lenkiškųęjų
„šniūravonių“ madą, destis, žiponėlių, šniūrais išraiz-
gytomis krūtinėmis. Tai buvo laikoma gražiausiu vy-
rišku apdaru. Kad pajėgos būtų nors iš tolo atitikę
sukilėlių norams ir pasiryžimams, būtų buvę gerų iš-
davų. Tik platiems užsimojimams vykinti kaip ir visai
nebuvo, pajėgų.

Nešiojasi Onytė savo Joniuką konfederatą. Štai,
ir insurgentai, lenkai, ne čionykščiai. Jų tik keletas.
Nušvito jiems veidai. Atsiminė nabagai paliktąsias
savo šeimynas, mažučius savo kūdikius, kurių jauste
jautė nebepamatysią, krisią nelygioje kovoje su regu-
liaria armija ar sugaudyti atsidursią kalėjimuose ir
Sibirijoje. Ištiesė rankas į metinį berniūkštį. Duokš,
sako pajodinsime arklyje, Auklė Ona nė iš tolo. Po-
tam da, sako, nusinešite. Tai štai, sako, tu mano
arklį laikykis, O aš su tavo vaikeliu pažaisiu. Ne,
sako, man tavo arklys Joniuko neatstos. Matai, sako,
kokia gudri. Vis delto sulygo; Onutė Joniuką padavė
raiteliui; Joniukas, kaip paprastai kūdikiai kad visko
stverias, tuoj nusitvėrė raitelio laikomų kamanų pa-

12

vadį, ir abudu nujojo „do powstania“. Kiek buvo
džiaugsmo sukilėliams! Pagaliau, Onutė panoro at-
siimti Joniuką. Atiduokitš, sako, antai, maskoliai
atjoja. Pabaidė. Lenkai paspruko, o maskoliai ir iš
tikro užsigrūdo, ėmė rodytis jų žvaigai. Visus suėmė
baimė. Išgaravo visi patriotizmai. Vyrai ėmė nusiar-
dyti šniūrus nuo krūtinių, kad nebebūtų panašūs į
lenkus, kaip to kitkart lenkai norėjo, ir net mokė, jog
lietuviai esą tie patys lenkai. Teko paslėpti ar net
visai sunaikinti ir Joniuko kepurė kontederatka, kurią
jis buvo jau pamėgęs ant galvelės. Atimtas, verkė ir
gedėjo, kur jo kepurė.
Prasidėjo neapsakomai sunkūs laikai. Lenkai
landžiojo visokiais savo reikalavimais ir grasymais.
Nepritarsi, neduosi, sudegins ar net užmuš. Rusai
landžiojo, šnipinėdami lenkus, kas jiems buvo pritaręs
ir bent kokiuo mažmožiu buvo jiems padėjęs. Tai
vėl suiminėjo, kalino, užmušinėjo. Onutė su Joniuku
nesipriešina. Sukilėliai reikalauja duonos. Pasisakysi
neturinti, tai patys ieškos; ras ir baus. Tai Ona
sako: Imkitės, ką rasite, jūsų valia, tik ir mums pa-
likite. Sukilėliai ėmės bent kiek duonos, bent kiek
pieno ir tenkinos. Onutė likdavo „apiplėšta“.
Rusams, žinoma, piga buvo numanyti, jog tur-
tingas ir nuošaliai esąs Bernotų vienasėdis buvo su-
kilėlių lankomas, ir jie ten laimėdavo. Visas tokias
vietas maskoliai tyčia kaltino, kad ir neturėdavo jokių
„nusidėjimo“ įrodymų, bet tik geresnių vietų savinin-

13

-

kus galėtų išvežioti, 0 į atituštintas ų vietas prigrūsti
rusų ir taip atmiešti neramius kitataučius.

Aleksandras Mačiulis į sukilėlius nesidėjo. Buvo
gudrus ir atsargus; nei Bernotuose, nei Pasandravyje
nesilaikė, vis kitur. Tik retkarčiais pernakvodavo ant
patiesto žemėje šieno maišo, idant jį, maišą, pro
angą į daržą išmetus, nebeliktų jokios žymės nė pa-
tale, kad čia būta bent per valandą savininko ir šei-
mininko. Nėra ir tiek. Lenkams moterys atsakydavo:
gal su jūsų armija nuėjo; rusams gi—gal malkas miške
kerta ar lenkus gaudo. Tačiau nei vieni, nei kiti ne-
sitenkino tokiais atsakais.

Pikčiūnų skerdžius Gricas — Gricevičius, žmogus
neblaivus, visų vadinamas „pulkininku“ už tai, kad
valdė bandą, prisidėjo prie sukilėlių ir pasiskelbė tikru
pulkininku; kiti sako, net tikrai buvęs paskirtas tos
apylinkės būrio slapukų vadu. Jis temokėjo viena:
būtent, terorizuoti apylinkę. Gricevičius ir A. Ma-
čiulio vis ieškojo. Ateidavo naktimis sugauti. Tada
primokyta Onutė pakeldavo lermą, kas čia moteris ir
vaikus naktimis baido, kai jokių vyriškų nėra namie.
„Vis tiek Mačiuliui reiks žvaigždės skaityti“, nueidavo
Gricevičius, grasydamas pakorimu.

Blogai pabaigė Gricevičius.
Šunkėpių sodžiuje, Šiluvo par., gyveno ūkininkė

Karabinienė, našlė su vaikučiais. Ji atkakliai bylinėjosi

su dvarininku Katerla del žemės. Gricevičius, prisi-
gėręs pas Katerlą ir prisiklausęs jo skundų ant Kara-

14

binienės, šoko girtas jos bausti, o, gal, pats Katerla jį
provokavo. Suėmė ir šventą dieną pačiame vidū-
dienyje pakorė. Baisus buvo jos vaikelių klyksmas;
širdys plyšo, matant, kai jie keliaklupsti meldžia nieko
ių mamai nedaryti. Vienas girtuoklis Gricevičius pa-
liko nesuminkštintas ir vis delto Karabinienę pakorė.
Verkė visi kaimynai geros kaimynės, verkė ir vargšų
jos vaikų, likusių be jokios globos, vadindami. iuos
Katerlos aukomis. Visa apylinkė tapo ūmai paimta
keršto Gricevičiui ir lenkams. Ir kai rusai vos tik
pasirodė, tuoj jie sužinojo visą teisybę. Karabinienę
palaidojo su muzika, kareiviškai ją pagerbdami; aprū-
pino našlaičius ir šoko visu įnirtimu jau ne tiek su-
kilimo malšintų, kiek Gricevičiaus ieškotų. Sugavo
Raseiniuose, tyčia atsivežė į Šiluvą ir Tytuvėnų kelyje
sušaudė, pirma prikankinę ir paskui žvėriškai pasity-
čioję: jie raiti jodinėjo per lavoną ir važiuoti važinėjo
per jį, kol, galų gale, užkasė.

Visa tai buvo daroma ne iš vieno keršto, bet
įbailinti apylinkei savo nuožmumu. Ag ir įbailino.
Ag ir sustabdė sukilimą. Ėmę suiminėti pritarėjus,
įžvelgė ir Bernotų Mačiulį. Ilgai čia pat kamantinėjo
ir baudė, kam jis sukilėliams esąs davęs duonos ar
net dalyvaves sukilime. Nieko nepadėjo teisinimasis,
jog jis nei būti nėra buvęs namie, nei matyti nėra
matęs sukilėlių. Galimas, girdi, daiktas, jog jie kažko |
yra iš Bernotų pasiėmę, bet tai bus padarę suvava-
liškai, niekam nepritariant. Nieko neiškvotę iš vy-

15

resniųjų, rusai įniko kvosti „tą maželę“. Ona buvo
žemo stogo ir nors buvo dvidešimties metų merga,
vis atrodė neužauga. Ji, girdi, pasakys mums visą
teisybę, o ne tie vyresnieji gudročiai, ar galėjo suki-
lėliai verste priversti savininkus, kad jiems duotų pa-
šalpos? Kiek gi jų buvo? Šimtas, du šimtu? Onutė
apsimetė neišmananti, kiek tai yra šimtas. Eikite
šian, sako, tai aš jums parodysiu, kiek jų buvo. Ir
išsivedus į apluoką, parodė ranka: vienas galas čia,
t. y. prie gryčios, antras te, t. y. prie kluono, Rusai
surašė protokolą iš Onutės liudijimo, ne iš vyresniųjų,
o pasirodė jos gudresnės būta už pačius vyresniuosius.
Šeimininkui gi liepė stoti į Kauno gubernatoriaus
teismą.

Kaune tuomet Bu baiiaiokiiini buvo sūnus ano
baisiojo' Vilniaus generalgubernatoriaus Muravjovo Ko-
riko. Kaip šis buvo leliojamas už žvėrišką negailestin-
gumą, taip jo sūnus pagiriamas už tai, kad visgi ga-
lima buvo į įį paveikti, turint tikrų įrodymų savo ne-
kaltybės.

Ruošias. Al. Mačiulis, kaip mirti. Lyg į kapus,
lydi jį ir namiškiai. Velkas kuo prasčiausia rudine,
aplink kaklą apsitūloja dideliausia skara, apsimeta glu=
šas esąs, neprigirdįs ir iš viso kvailoką vaidina. Ir
apstotas būrio kareivių, išvažiuoja. Kaune vėl apsi-
meta niekaip: kitaip nemokąs, kaip tik lietuviškai, ir
tai ne iš karto permano, ką jam vertėjas sako. Pra-
kalbintas, kelis syk atsiklausia, žemų žemiausiai lank-

16

stosi, kareivius ir patį gubernatorių grobsto už rankų
bučiuoti. Taip artistiškai vaidina, jog ir iš tikro visi
įsitikina jį esant „duračok“ ir del to visai nekenks-
mingą. O kaip paskaitė Onutės parodymą, jog pas
Mačiulį būta užeita ištisos armijos, 0 ne atskirų kla-
jūnų, tai ir visai išteisino. Mačiulis viską supranta.
Jam širdis smarkiai suplaka džiaugsmu, išgirdus Onu-
tės paliudijamą. Vis delto ir toliau apsimeta neišma-
nėliu; išteisintas, neina iš vidaus, prašo kareivį, kad
iį palydėtų, nes, girdi, jūs čia būsite paleidę, o kitur
ims vėl suims ir vėl jums atves. Nesisako išmanąs
apie apsaugojamąjį raštą. Muravjovas ir pats susi-
pranta, liepia jam parašyti „propusk“.

Pamažu slenka metai paskui metus, o rusų reak-
cija ne tik nesiliauja, dar stiprėja. Vyskupo Valančiaus
neištrėmė, nors dešimtį kartų ėmės; labai jau buvo
aišku, jog jis nors laisvei ir iš rusų išsiliuosavimui šir-
dyje pritarė, vis delto praktikoje per visą laiką išbuvo
kunigas, virš visų politikų ir pasaulinių sumetimų.
Tremti neištrėmė, užtat internavo vyskupą Kaune, at-
sigabenę iš Varnių, ir nebeleidę jam lankyti savo vys-
kupiją. Sakramentus branginąs svietelis ima pats, kaip
vanduo, plaukti į Kauną, į mylimąjį ir dabar dar la-
biau idealizuojamąjį dvasiškąjį savo ganytoją patvirti-
nimo tikėjime gauti. O vyskupas ne tik teikia sakra-
mentą, kurs jau iš savęs galingas yra malonę teikti,
bet ir žodžiais tvirtina: išpažinčių klauso ir šiaip jau
moko moko, nebežiūrėdamas nei laiko, nei valandų,

VYLAVIO DIDŽIOŲ Ų V MivinstnzT

nei atvykusio būrio didumo, kad netikėtų „barzdočiais“
(maskoliais), nepasidavinėtų jiems tikėjimo dalykuose.
Pakilo ir Mačiulis savo Jonelio ir Onutės dirma-
votų. Kelionei pasitaisė briką su drobine būda, dar
prisikrovė giminių vaikų ir išvažiavo. Bet jau už Be-
tygalos rusų kareiviai juos sustabdė: į vyskupą va-
žiuoti ir patiems buvo jau draudžiama. Mačiulis ne-
sisako, kur važiuojąs, tai veda jį į „načalniką“, 0 jis,
besikrapštydamas aplink arklius, įduoda Onutei peiliuką, .
kad praaidyių būdos galą ir vaikus iškilotų į ravą.
Onutė vaikus nusiveda į Kudonių piemenis, paskui pa-
kluonėmis aplink miestelį į savąjį kelią atgal namo. Ma-
čiu!į gi su tuščiu briku kareiviai nusivaro į „načal-
niką“, ir šis negauna patirti, kur „mužik“ buvo 1š-
siruošęs. Vis delto paima iš jo apžadus niekur iš
namų nevažiuoti.
Sugrįžo parvarytas atgal namo. Kas dabar beda-
ryti ? Bijoti ir klausyti ? Persižegnok ir važiuok kitais
keliais, sako Palkevičienė. Mačiulis senąjį kelionės
briką tyčia palieka akyse, viduryje kiemo, pats gi su
Onute ir Joniuku paprastu briku iškeliauja šuntakiais
per lieknus Kauno link ir laimingai jį pasiekia. Iš
Betygalos kasdien užsuka kareiviai patikrinti, ar šai-
mininkas laikosi duotojo apžado, ar niekur neiškeliavo.
Moterys jiems rodo namie tebesantį briką. O pats
šeimininkas argi sėdės su bobomis už krosnies? Ži-
nai, tai lauke, tai miške. Kareiviai išįoja sau, o likę
namiškiai juokias ir džiaugias, apgavę „maskolį“.

18

Onutė priėjo išpažinties, Valančius padirmavojo
ją ir Jonuką, davė jam Stanislovo vardą. Daug buvo
ir kitų vaikų. Beresnevičius, paskui ir pats vyskupu
tapęs, asistavo ir šluostė nuo kaktos šv. Aliejus. Pa-
skui vyskupas Motiejus, toks geras ir lipšnus, susiveda
visus į savo salę. O ten ant lango krūva visokių do-
vanų: relikvijų, ražančių, škaplierių, saldainių, riestainių,
knygelių.

— Na, ėkšenket, vakalė! — Šaukia, pats atsisės-
damas į fotelį. ;

Vaikai traukias nuo didelio pono; varu varomi
artyn šaukia, kaip pablūdę. Žinai, laukinukai sodie-
čiukai. Jonelis drąsus. Jam poniški nenaujiena. Tai
pašauktas pribėga ir diąsiai užsigula vyskupui ant kelių.
V. Motiejui tai patinka. Imasi jį sau ant kelių, savo
nosine nušluosto jam noselę ir ima šnekėti.

— Na, kuo tu nori būti? Be nenorėtumei būti
kunigu, vyskupu ?

Jonukas, žinoma, nori būti ir kunigu ir vyskupu.

— O ko tu dabar nori dovanų ?

" Jonukas rodo ražančių.

— Regi, būsi pamaldus.—Sako vyskupas ir duoda
jam prašomąjį, pridėdamas dar visa ko kita.

Paskui tėvas Mačiulis eina į kalėjimą, kur sėdėjo
kunigas Mosiejus: jam buvo pasiėmęs iš namų pavil-
gos. Onutė bėgioja po miestą, patenka į panemunę ir
nebežino, kur briką bepalikę. Joniukas nusimano;
sako: čia, čia, ir išveda iš cimbruvkos.

119

Sugrįžo namo pilni įspūdžių, ir primokyti vyskupo,
kaip reikia drąsiai ir kietai laikytis pasyviosios opozici-
jos „barzdočiams“, kurie, štai, yra sumanę „Katalikų
Vierą“ panaikinti, o jam, vyskupui, Dievas įsakė sti-
printi, kad nė pragaro vartai jos nepergalėtų. Par-
sivežė ir knygelių, pamokyti, jei kas sustabdytų,
pirma kad jas nematant išmestų. Vyskupas mokė,
Onutė ir ypač jos brolis, itin gerai paskaitąs, skaitė
ir pasakojo, kaip yra knygose nupasakojamas šis pa-
vojingasis laikas. Ir visi gėrė smarkios opozicijos
dvasią.

Daug kas apy:inkėje visai nekaltai prapuolė. Si-
birijoje rusai užkasė ir Mačiulių mylėtoją kleboną Šre-
dersą. Paskui jį kunigai tai pasirodys, tai vėl jų ne-
bėra, vis išveža. Pagaliau, atsirado senas senas Gab-
ševičius, tas tik pabuvo; bet ir šis vieną kartą per
mišias apalpo, kai vėl kareiviai susigrūdo į bažnyčią
ir vienas ginkluotas, „su kačergais“, nuo Jonuko
betariant, įbrazdėjo į pat sakyklą.

Štai, manau, kas gulo pamatan būsimojo poėto
charakteriaus. Iš visa to Jonas, žinoma, maža ką
beatmena; net ir Valančius jam stovįs, it migloje, kaip
jis vožinėja šv. Relikvijų karstelį. Bet tai nieko ne-
reiškia: šeimynoje buvo likusi baisiųjų ir neramiųjų
laikų tradicija, apie visas tas istorijas per ilgus metus
buvo smulkmeniškai kalbama. Tradicijos net veiksles-
nės tampa laiko perspektyvoje.

20

Viduriniojo Jonukui buvo gyvos likusios trys
mokslo metai. | už jį jaunesnės seserys: Pranė —
2 nebylikė, Marcelė—davatkėlė ir pati
jauniausioji Katrina. Kitoms nelinkstant į moterystę,
šioji pati jaunesnioji paveldėjo Bernotus, užsiimdama
užkurį Lipčių nuo Raseinių, davė mums žinomąjį žval-
gybos viršininką ir viceministerį Lipčių ir kitų, moks-
lus tebeinančių tvirtų jaunuolių.

Onytė, pati gerai mokyta lietuviškai, paprastu
lietuviams būdu įtaisė pirmąją namų „mokyklą“: sėdi
sau už ratelio, verpia ar ką kita daro, o šalia jos Jo-
niukas nekantriai discipulka kiaurai bado nepasiduo-
dančias įsidėmėti abėcėlės raidės. Mokslas iš knygos
jam eina sunkiai. Bent iš pradžių. Daug vėliau jis
pagerėjo. Užtat atmintinai buvo iš Onutės išmokęs
kiaurai visas „Adynas“ giedoti ir labai jas mėgo. Pra-
šės pažadinti jį rytais giedotų ir kėlė dideles pretensijas,
kai to nedarė. Prikeltas gi drauge šaukė, „kaip svir-
plys“. Matutė įtaisė jam kamželę, Onytė iš savęs nu-
pirko įam pirmąjį kaspiną.

— Kuo gi tu atsilyginsi tokiai gerai Onutei ?
Matai, ji tave moko, dovanų duoda — klausia jį.

— Iš tolimų kraštų, atsako, atvešiu skarą ir ra-
žančių.

— O kuo gi tu žadies būsiąs prieš iškeliaudamas
į tolimus kraštus ? Gal kurmonu ? Gal kareiviu ?

Jonui visa tai nepatiko; jis žmonių žudyti nelinkęs.

21

Ona sako: Bus kunigu: Ir Jonui tai juoba patinka.
Toks jis buvo ramus, tylus vaikelis.

Tiek, buvo mokslo gimtąja, lietuviška kalba: skai-
tyt, giedot, poterius kalbėt, — melstis.

Toliau ėjo aukštesnieji mokslai, kuriems lietuvių |

kalbos nebeužteko, o Mačiulių vaikai kitaip nemokėjo.
Tėvas Mačiulis iš jaunų dienų su dvarininkais besė-
braudamas, lenkiškai gerai pakalbėjo. Motina Mačiu-
lienė nors dvare pagyveno, kalbėjo „niegėornie“, lietu-
viškai ištardama; bet kalbą ir skaitymą gerai suprato.
Tai jai buvo reikalinga: kaip gi būtų susišnekėjusi
su lankančiomis ją bajorėmis ir supratusi savo Jonuką,
kurs jai lenkiškai skaitydavo Šventųjų Gyvenimus ?
Visa tai žinodamas, vienas Astrauskų majoro
sūnėnas, pasiėmęs repetuoti Joną įstojant į gimnaziją,
panoro, kad jis pramoktų lenkiškai. Tad įkalbėjo Ma-
čiuliui tėvui kad palengvintų tą darbą, kitaip su savo
vaikais nebekalbėdamas, kaip tik lenkiškai. Ir prasideda |
Mačiuliuose lenkybės periodas, ko visai nebuvo net
tada, kai jie gyveno Pasandravio dvare su Ilenkuojan-
čiais bajorais. Su kaimynais, su samdiniais, su žmona |
Aleksandras Mačiulis tebekalba lietuviškai, bet su savo |
vaikais jau visados bešneka lenkiškai. Motina — ne; |
ji, kaip ir pirma. Ir Jonas į gimnaziją važiuoja jau
ne Mačiuliu, tik Maculevičium. i
Mergaites Mačiuliai atidavė į Raseinius „do za- |
ktadu“, kurį buvo įtaisę prie savo vienuolyno kunigai
-domininkonai. Ten panos mokė pirizGa galvon len-

122

kiškų poterių; paskui lenkų kalbos, lenkų istorijos;
visa ko lenkiška. Mačiulytės, nors namie senai išmo-
kytos lietuviškai melstis, savo persimokyti lenkiškai ir
jau iki 20 metų meldės ir išpažino vien lenkiškai, kol
susiprato reikiant grįžti prie savosios kalbos.

Al. Mačiulis gerai pasižino su vysk. Valančium.
Kiek kartų būdavo Kaune, vis į įį užeidavo, nes Va-
lančius, mėgėjas pasišnekėti su žmonėmis, vis kviesda-
vos, klausinėdavo, klausydavo ir klausdavos daugelio
folkloro dalykų; ką išgirsdamas, tuojau čia pat užsi-
rašydavo ir paskui pavartodavo savo raštuose, kaip
„Palangos Juzė“ ir k. p. Tai ir Joniuką atvežęs į
gimnaziją, Aleksandras pirma nuėjo į vyskupą pasisa-
kyti, norįs kunigą pasidaryti iš to vieno savo sūnaus.
Valančius nelabai tikėjo. (Girdi, kur jau ten — į ku-
nigus: ten nukryps, kur daugiau pinigų duos. Šiuo
kartu gyvenimą suprantančio gudruolio lėmimai ne-
įvyko: Jonas vis delto tapo kunigas.

Pusę metų tepabuvęs liaudies mokykloje, Jonas
ničnieko nemokėjo rusiškai, nė kitų mokslo dalykų :
nieko nesuprato, nieko nenuvokė. Vis delto jį priėmė
į prirengiamąją klasę per misericordiam del to tik,
kad jis — valstiečio vaikas, o rusų to laiko valdžios
buvo tokia jau tendencija—kuo daugiausia pramokyti
valstiečių, kad jie atsvertų bajorus. Priimtas tais me-
tais nieko nepažengė ir liko antriems metams toje pat
prirengiamojoje klasėje. Užtat antraisiais metais Jo-
nas sparčiai išsilavino ir jau nė vienoje klasėje nebe-

23

sėdėjo po dvejus metus, kol išėjo visas aštuonias kla-
ses, pravertęs dešimtį metų, 1873—83 m.

Jau iš pat pirmųjų klasių Jonas tapo žymus
aritmetikos nuvokėjas. Mokytojas Izmailovas už tai jį
daugiau išskiria ir daro savo favoritu. Jonas ir paskui
buvo linkęs į matematiką; be reikalo tad ją vėliau pa-
niekino. Tas mokytojas lemdavo Mačiuliui aukštą kar-
įerą: „Tot visoko pojdiot“. Jonas matematikos ga-
bumą buvo paveldėjęs iš savo tėvo, nes ir Aleksan-
dras Mačiulis buvo gurdus sumesti; net ir tiltus statyti
ėmėsi ir savo sūnui viena iš dveja tevelijo, kad jis būtų
inženierius, jei nebus kunigas. Tai, žinoma, !buvo
labiausia pageidaujama.

Šeštoje klasėje Jonas netikėtai pasirodė kita ko
sugebąs. Būtent, pasižymėjo savo rašto darbu „O
družbie“. Mokytojas nutarė, jog taip tegali parašyti
jau gyvenimą pažinęs „ir jo prityręs, destis, brendęs
žmogus, atspėjąs jo psichologiją. Nuo to laiko Jo-
nas ima aiškiai pamėgti literatūrą, daugiausia poėziją,
ir ją iš visų kitų dalykų išskirti. Padeda ir draugams
rašto darbus padirbti; vienam parašo įžangą į būsi-
mąją nežinomą temą, seminarijos klierikams rašo
darbus per kvotimus, išmetant temą pro langą.

Šiuo laiku jis pergyveno rimtų abejojimų del
tikėjimo. To pėdsakai aiškūs „Jaunojoje Lietuvoje“.
Bet šiaip jau Jonas iš pat mažens buvo labai pamal-
dus, dievotas, kuklus ir skaistus. Jo korespondencija
su seserim buvo pilna Šventųjų gyvenimo aprašymų.

24

Iš to buvo susidariusi stora knyga, gaila, žuvusi per
karą, kaip ir kiti jo paminklėliai. Išpažinties rengda-
vos, duris nuo kitų užsidaręs. Bažnyčioje niekados
nesistojo žymioje vietoje, tarp durų, kur kiti jauni jo
draugai ir diduomenė stojo, tik vis su tėvu kur nuo-
šaliai, tarp žmonių. Su mergaitėmis nuo pat mažens
nemėgo susidėti; net į ganančią ir griaustinio bijančią
seselę nesižadėdavo ateiti, jei su ja bus kitų mergaičių.
Gimnazijoje gi' su nieku nesidraugavo daugiausia del
to, kad draugai bajorėliai buvo labai pasileidę ir iš-
tvirkę, O Jonas visados moterišką idealizavo. Didžiuma
mokslevių buvo žydų. Iš viso gimnazija Jonui nedavė
nieko širdžiai malonaus. Rusų režimas buvo smarkus,
negailestingai draudė bet ką lietuviška ir taip tai su-
gebėjo daryti, jog nyko mokiniuose bet kas ideališka.
Mačiulis per visą laiką lietuvis lieka tik įgimtuoju savo
instinktu. Paviršutiniškai jis, kaip ir visi kiti, suru-
sėjęs ar sulenkėjęs. Iš gilumos sielos tačiau jam ver-
žiasi tikras lietuvis su visu savo tautiniu egoizmu.
Antai, Rusija triumfuoja, paėmusi Plevną. Kaune iš-
kilmingiausias paradas. Jonas žiūri į visa tai ir pa-
vydi, kodel tai ne lietuvių ir ne lietuviams.

Patekęs į miestą, kur kultūros kalba buvo lenkų
kalba, o mokslo kalba rusų kalba, Mačiulis visai
pasiduoda tam krypsniui ir lietuviškai su bet kuo pa-
sikalbėti jam nebėra progos. Tai nebuvo koks ne-
patriotinis užsispyrimas, kaip nebuvo lenkų patriotinės
tendencijos ir Astrauskų patarime gerai vaikus išmo-

25

,

kyti kultūros, detis, lenkų kalbos. Tas vienas draugas,
kurį jam davė gimnazija, Antanas Vytartas, gimes
1863 m., tad už jį jaunesnis, pats buvo smulkus bajo-
rėlis iš okolicos, lenkuojantis, nors mokėjo dailiai
lietuviškai ir paskui pagarsėjo dvasiškojoje lietuvių, ne
lenkų, literatūroje, tapo pirmutinis Žemaičių vysku-
pijoje pamokslininkas ir davatkininkas. Daug kontra-
bandavęs knygų, daug persekiotas, kol susirgo proto
liga, iš jos pagijęs, neurastenija ir dabar nelaimingas
invalydas. i

Šis Vytartas, nors jaunesnis, labai greitas, gyvas,
status, neapsakomai gabus ir mokslus, turėjo pilną
įtaką Jonui Mačiuliui. Tad išėjęs keturias klases ir
pats važiuodamas į seminariją, Vytartas užsispyrė bū-
tinai vestis su savimi tr Joną. Jonas buvo jau besu-
tinkąs, tik šiuo kart pasipriešino tėvas. Jam senai
jau bajorai kalo, jei sumanys gabų savo sūnų daryti
kunigu, kad bent leistų jam pirma išeiti gimnaziją. O
paskučiausį tame klausime žodį tarė Šiluvo klebonas
Daugėla, kurs griežtai sudraudė Joną nuo to perank-
styvo žingsnio. . z

Visu beveik savo mokslo metu Jonas, kaip pra-
dėjo, taip inercija ir palaikė savo namuose lenkybę.
Jis per visą laiką su visais namiškiais, ne tik su se-
selėmis, korespondavo lenkiškai. (Gaila, kad visa tai
yra žuvę. Seselėms jis buvo aukščiausis autoritetas, įį
mylėjo ir adoravo be galo, sugyveno su juo be galo
gražiai. Takus nutrypdavo, bebėgiodamos į lauką už

26

viso kilometro broliuko pasitikti, laiku atvažiuojančio
pamatyti. Sesuo nebylikė, šiaip jau labai gudri, gera
audėja, brolį apausdavo, kitos jį apsiūdavo. Užtat
Marcelę vis žadėdavos pasiimsiąs, kai būsiąs kunigas.
Tik erzindamas ją, ypač jau įstojęs į universitetą, pri-
fantazijuodavo, kaip jis būsiąs pasauliškis ponas, kaip
gyvensiąs, kaip važinėsiąs. Sesuo ir tada visu tuo
netikėjo, lemdama jam kunigystę: taip ji buvo to tikra.
Tėvam siuntinėjant į Kauną produktų, kiekviena se-
selė (jų buvo trys) dar nuo savęs rūpinasi kokių |e-
guminų pridėti, tiekia ko nors nuo savęs parvažiavu-
siam priimti ir pavaišinti.

Augštuosiuosel p moterų, kurios, žinoma, vis dū-
moksluose. aa e
savo savo Joną kuo veikiausiai

kunigu pamatyti, tėvas jį labai mielai išleido į aug-
štąjį mokslą. Jis sakė:

— Mano tėvai be dokumentų man paleido žemę
ir turtą, sąžiningai jais pasidalijau, žemę, tiktai pliką
žemę pasilikdamas sau, 0 visa kilnojama atiduodamas
seserims; taip ir jūs padarysite. Joną aš pats išleisiu
į kokį tik jis nori mokslą. Ir bus jis atidalytas. Vie-
nai dukteriai užteks atmokėti gyvais pinigais. Viena
paveldės visą ūkį, ves užkurį ir nukaršins kitą seserį.

Įsakymas aiškus ir netuščias. Tas vienas teisė-
tasis tėvo turto paveldėtojas gauna kupinai mokslo,
nepasidarydamas jokių skolų, neužsitraukdamas jokių
šeimyninių pareigų. Laisvas laisvas, tik dirbk sau ir

27

žmonijai į sveikatą, niekur negaišdamas. Pavydėtinas
mūsų padėtyje studiozo likimas. Jonas važiuoja į Ki-
įevą, į šv. Vladimiro universitetą 1883 m. į istorijos
filologijos fakultetą, kur įį ypatingai traukė literatūros
stūdijos. Jis tikėjosi čia sparčiai ir apsčiai išmoksiąs
to dalyko, daug ko nauja patirsiąs, subrendinsiąs savo
poėzijos meną, kurią nuo pat VI klasės jautė savyje,
kuri gausiai reiškėsi kūriniais svetima kalba, daugiau-
sia lenkiškai. Jau buvo prieiliavęs keletą sąsiuvinių.
Ir jų nė pauostyti mums nebeteko, nes pats autorius,
susipratęs klaidingu keliu einąs, gal ir savo sąmonin-
gumu nebepatenkintas, visus juos ik paskutinio su-
naikino.

Kas gimnazijoje tik instinktu reiškėsi, tai dabar
išsiveržia jau idėja: ūmai ir smarkiai studentas Mačiu-
lis atsirūgsta — lietuviu. Jis ir čia neturi nė vieno
draugo, kaip neturėjo jų, be Vytarto, ir gimnazijoje.
Jis įkniubęs į knygas, skaito atsidėjęs universiteto skai-
tykloje patį populiariausį ir įtakingiausį tuomet rusų
laikraštį, bene „Novoje Vremia“, kaip jis kovoja su
visokiomis nenormalybėmis valstybės gyvenime. Skaito
ir pyksta, kad jis nežino dar viena bloga, kas darosi
Rusijos pakraštyje, Lietuvoje, ramiausiame kampelyje,

kurs tačiau yra varginamas ir erzinamas ypatingais

varžymais kalbos ir mokyklos reikaluose, ko visai
nėra kitose imperijos dalyse, Ir Jonas, apsimetęs
liaudies mokytoju, Narodnyj Učitel, visa tai jaunu kar-
ščiu surašo redakcijos žiniai. Lituanus sum et nihil

28

lituani a me alienum puto, jau tada būtų galėjęs apie
save pasakyti „Maculevičius“, pasijutęs Mačiulis- esąs
ir pakeitęs lotynų patarlę: homo sum et nihil humani
a me alienum puto — žmogus esu ir tariuos niekas,
kas tik žmoniška, man nesvetima,

Gina Lietuvą. Išeina pradedamuoju šauliu (za-
strelščikom) kovoje liliputo su Goliatu del šventų in-
dividualybės teisių, tautinių teisių; delto, ką taip smar-
kiai yra daug anksčiau formulavęs kitas studentas,
Antanas Baranauskas: „Anei rašto, anei druko mums
turėt neduoda: sako, tegul bus Lietuva ir tamsi ir
įuoda“.

Parašė, nusiuntė į Petrapilį ir neramiai laukia,
ieško, ar įdės. Įdėta! Ima skaityti ir patikrinėti ar
visa. Visa! O rankos dreba. O pats neramiai dai-
rosi aplink, beg kas nemato, ką čia jis skaito; beg
nesupranta, kam jis šį, būtent, straipsnį, ne kitą skaito;
beg neatspėja, jog jis pats tasai slapukas—Učitel, ne-
teisėtai pasisavinęs šį vardą. Ir ima studentą bailė,
kam jis pakibino širšuolių, rusų biurokratų lizdą, pri-
minęs taip oficialiai draudžiamąjį dalyką, lietuvių spau-
dos draudimą.

Viešas slapukas! Lyg būtų nesąmonė, tačiau
taip buvo rusų valdžios suterorizuoti mūsų inteligen-
tai. Nejaugi tokiame sielos padėjime teks Mačiuliui
išbūti visą ketvirtį amžiaus, iki pat 1904 m. bal. 24 d.,
kol šis lietuvių vargas bus galų gale didžiausiomis
visų mūsų pastangomis pašalintas? Tai ne! Mačiu-

29

lis Maironis dės drauge su kitais visas pastangas su-
griauti šiam politikos prietarui. Daug laimės. Bet
„ nelauks to laimėjimo galo; jis laiku ruoš jaunuomenę,
kad ji pataptų sau žmonėmis, inteligentingais nusima-
nėliais savo teisių ir drąsiais kovotojais už jas. Jam
tai padės pati neišmintinga valdžia, pertempdama lie-
tuvių kantrybės stygą. Rusų valdžia manė jai vienai
tebūsiąs naudingas jos teroras ir smaugimas. O tuo
tarpu įvyko tai, kas yra gerai numatyta griežtame me-
chanikos moksle, jog spaudimas sužadina lygią atsparą;
žiaurybės turėjo prigaminti reakcininkų, prieštarau-
tojų nebepakenčiamai padėčiai.“ Jei rusų valdžia būtų
norėjus žvilgterėti į netolimą ateitį, būtų supratusi tiesą:
nesidaryk priešų, bus tvirčiau, nes ir psichikoje taip
pat darosi, kaip ir mechanikoje, ir vokiečių devizas
„Macht vor Recht“ nėra amžinoji galybė. Būtų iai
nors per rūkus pasivaidinęs didelės imperijos aižėji-
mas, lygiai pavojingas, kaip ir socialistų griovimas
sosto. Mačiulis ir kiti priespaudoje gimę tautininkai,
tautų emansipacijos šalininkai, buvo smarkios bakte-
rijos, turėjusios užraugti plačiąsias visuomenes; buvo
lyg tie sprogstamosios medžiagos grūdeliai kurie su-
drasko bet kokią „Macht“, rusų ar net pačių vokiečių.

Rusų universitetas Mačiulį apvylė. Jis čia nerado
to, ko taip troško, ko vylėsi rasiąs. „Profesoriai ne-
tikę, filologija tuščia; tiesiog nieko nebuvo pirmame
kurse mokytis nei apie literatūrą nei apie poėziją.“
Tad pamojo, galų gale, ranka į visas tas gudrybes ir

30

"Ž

jau kovo mėnesyje pasiuntė savo dokumentus į Kauno
Kunigų Seminariją, kuri jam nuo pat įstojimo mylimojo
draugo Antano Vytarto nebebuvo svetima. Turėda-
mas nuliekamo laiko, Jonas vis ėio ten draugų aplan-
kyti ir su jais pasišnekėti.

Turėdamas teisės be kvotimų įstoti į seminariją,
Mačiulis nesiskubino į Kauną paskui savo popierius,
tik paskutines laisvas atostogas praleido dideliame lenko
chutore (dvare) Samhorodok ten pat Kijevo guberni-
joje, pas poną Henryką Žurakovskį, repetuodamas
mažus jo vaikelius. Darbo nedaug tebuvo. Būtų ga-
lima buvę ir atsiganyti geroje duonoje ir atsilsėti tame
nuošalyje, toli nuo politikos ir administracijos aistrų.
Tačiau taip nebuvo. Žurakovskis buvo ponas pasipū-
tėlis ir, kaip visi lenkai anų ir šių laikų, pilnas tau-
tinio egoizmo ir netolerancijos kitiems, kas nelenkas.
Jis charakteringas mūsų reikalui —prigaudyti faktų
faktelių, kurie sudarė paskui mums dainių.

Kaip tik tuo laiku vokiečiai buvo įtarę šnipinė-
jant garsų istorininką ir apysakininką Juozą Ignotą
Kraševskį, kurs savo reikalui rausinėjosi Drezdeno ar-
chyve; uždarė jį į kalėjimą ir ten laikė ilgą laiką. Žu-
rakovskis, žinodamas Mačiulį, nors jis tuomet dar
Mačulevičius tebebuvo, lietuvį esant, nesusilaikė neįgė-
lęs: „Tamstai, žinoma, džiaugsmas, jog lenkas kali“.
Atminkite, jog tai buvo 1884 m., o jo frazė lyg iš
"paskuiniųjų laikų prieš karą, ištraukta iš mūsų ar
vilniečių lenkų lūpų. Jonas į tai atsakė visai neesąs

31

principe priešingas lenkams. Be to, Kraševskis, nu-
. jau, bene buvo savo širdyje didesnis lietuvis, kaip len-
kas. Taip bent rodo jo „Vitoliorauda“, kur jis toks
patriotas ir net lietuvių kalbos žodžius vartoja dides-
niam koloritui. Sako, net vieną savo apysaką esąs
lietuviams parašęs lenkiškai, bet liepęs išversti lietu-
viškai ir originalą tyčia sunaikinęs, idant šis lietuviš-
kasis tekstas liktų originalu. Jo lietuviškųjų dainų
stūdija reiškia, jog jo neblogai išmanyta dalykas ir
naudotasi lietuviškaisiais Originalais.

Žurakovskis jau buvo girdėjęs apie pasirodžiusią
nuo pernai „Aušrą“, ir dar nematęs, jau peikė ją,
kaip maskolių sumanymą lietuvius sukiršinti su len-
kais, palaikant atskirą nuo lenkų lietuvių kalbą. O ta
lietuvių kalba esanti ta pati, kaip ir lenkų, patvirtino
Žurakovskio ekonomas p. De Hurko. Girdi, ir jis
pats esąs — lietuvis, nors nepavalgąs koldūnų; lietuvis
— nuo Minsko, ne koks lenkas. Ir pakalbėjo — gudiš-
kai. Tik Mačiuliui pacitavus eilutes tikrai lietuviškai,
geras žmogus įsitikino, jog Lietuvoje esama dar ir
lietuvių, kurių kalbos nesupranta nei lenkai, nei gudai.

Ik šv. Jonui, kai Mačiulis grįžo iš Žurakovskio,
jo dokumentų, pasirodo, jau būta patvirtintų rusų vy-
riausybės, ir seminarijos rektorius prelatas Jeronimas
Račkauskis, žinomas lietuvių. rašytojas, liepė Jonui
tuojau nusiskusti juodą gražią dvišaką barzdą ir apsi-
vilkti juodu sutonu. Girdi, „będzie bezpieczniej“; žinai,
kad vilios mergaitės.

32

Ir buvo kas vilioja. Jonas buvo vyras augalotas,
gražiai garbanotais juodais plaukais, jau tada pagarsė-
jęs savo gabumais ir mokėjimu eiliuoti. Račkauskis
mokytesnius klierikus labai brangino, tai tikrai bijojo
Mačiulį paleisti iš savo rankų. Senis prisityrėlis ne-
apsiriko. Jono Mačiulio pasirodymas Betygaloje juo-
dais rūbais padarė didelę sensaciją. Pirmon galvon
saviškiai, seselės, nieko nežinojo apie šį naują brolio
sumanymą ir jos vos bepažino“skustąjį klieriką šalia
kunigo prie altoriaus. Bajorams' taip pat buvo nelauk-
tas siurprizas. Nevienas jų gražiai dairėsi į jaunikaitį,
kuriam lėmė gražią karjerą. Dvarininkai svajojo jam
įpiršti dukterį. Jie ir dabar atlėkė nusiminę, kam Jo-
nas „užkasąs“ savo talentus, ir paskui dar nekartą
viliojo, bet jau veltui: juodieji rūbai išgelbėjo Račkau-
skiui vieną gerą kandidatą dvasiškiu. .

Jonas Mačiulis sugrįžo į Kauną, kur jau dešimtį
metų buvo pramoksleiviavęs, 1884 metais ir prabuvo
čia iki 1888 metų. Sugrįžo, idealizuodamas semina-
riją ir kunigystę. Ag „Jonas“ Glinskis, kaip ir „Jonas“
Mačiulis, stoja-į seminariją tais pat jausmais.

„Jonas Glinskis, juodą suknelę apsivilkęs, laimingas!
Džiaugės, radęs ten dvasiai vietą tikro ramumo.“!)

Tėvas Aleksandras, nors skatino sūnų mokytis
ko tik norįs ir už kiek tik norįs, širdyje, žinoma, laukė
nesulaukė, kada gi Jonas savaime susipras tapti ku-

1) J. Liet. 12,

33

nigu, ir buvo dabar laimingas; rodės nebetoli ir galas
mokslų. Tai dabar nesižinojo, kaip bepataikauti jam.“
Atostogoms pavelijo atsivežinėti po du, tris ir keturis
draugus. Maitinti buvo iš ko, nors jauni žmonės ėd-
rūs; Mačiuliai milžo bent penkiolika karvių, tai pieno,
sviesto buvo. O džiaugsmo iš jaunų klierikų buvo
tiek, jog užsimokėjo visi rūpesčiai jais. Per ištisas
dienas jie triukšmavo, dainavo, judėjo, muzikas grojo
verandoje, skaitė, disputavo.

Lietuviškieji dalykai ne tik 1884 m., bet dar ilgai
ir paskui nebuvo seminarijoje pakitėję. Mačiulis ir
čia rado tą pačią lenkų kultūrą ir kalbą tebeviešpa-
taujant. Berods, visi klierikai buvo tikri lietuviai, ne-
išgamos. Juozas Liasauskis, žemaitis, ketvirtojo kurso
klierikas (jis paskui Ryme gavo Daktaro laipsnį) net
gaudavo iš Tilžės „Auszrą“, vis delto pereiti prakti-
koje į lietuvių kalbą savitarpiuose santykiuose dar ne- |
pareidavo į galvą: taip viską buvo prislėgusi ruskybė
ir lenkybė. Vyriukai — lenkiukai, jau ką gi!

Tiesa, Kauno klierikai jau mokosi lietuvių“ kal-
bos iš savo vicerektoriaus Antano Baranausko. Jis
pirmas pamėgino teoretinai suteikti mokslinį pobūdį
gyvai, vartojamai lietuvių kalbai. Rodės, kokios be-
reikėjo naujienos: barbarinėje Rusijoje kuone pasmau-
gtoji Lietuva gauna nors per plyšelį tautine gyvybe
atsikvėpti. O pirmieji jos klausytojai, gangreit, visi
tikri lietuviai, daro sau iš jos pigius juokus, lietuvių
kalbos pamokas vadina „šnypštinėmis“ — nuo tam
tikros garsų kategorijos.

34 .

Praktikoje ir Jonas Mačiulis, nors jau universi-
teto studentas, nė kiek neaugštesnis už savo naujus
draugus. Ir jis praktikoje nevartoja lietuvių kalbos,
kaip ir visa šviesioji visuomenė, kaip ir artimieji vir-
šininkai, vyskupai Paliulionis, Baranauskas. Ką ne- -
vartoja! Už pavartojimą pyksta, siunta, baras, net iš
seminarijos išguiti ketina. Taip atsitiko vienam klie-
rikui, kurs Baranauskui, jo butan atėjęs reikalu, pa-
garbintą pasakė — lietuviškai. Žinoma vėl yra avan-
tūra, kurią pakėlė Baranauskas, jau Seinų vyskupu bū-
damas, kai kunigai susirinkę labai švelniai ir atsargiai
pamėgino jį paprašyti, kad su jais, lietuviais, molonėtų
jis lietuviškai kalbėti. Tokiomis sąlygomis bet kam
buvo sunku „išsišokti“, imti lietuviškai šnekėtis, dar
labiau, viešai kalbėti. Vis delto jautri, poėtinga Jono
siela jaučia tą nenormalumą ir bent savo viduje puo-
selėja gimtąją kalbą. Jis gi pirmas pradeda kovą už
lietuvių kalbos reabilitaciją; pirmon galvon, kad jau-
nuomenė, klierikai imtų ją gerbti ir branginti, nebe-
drį. , jos išjuokti. Kiek jis laimėjo, sunku susaikyti.
Žinome. tik, jog Baranauską pakeitus kun. Antanui
Karosui, paskui kun. Kaz. Jauniui, nepaprastam kal-
bos mėgėjui ir iškalbingam jos dėstytojui, to jau visai
nebepatiriame. (Jaunius paskui tapo Akademijos pro-
iesorium ir lyginamosios kalbos daktaru Kazaniaus uni-
versitete).

Išėjusį klasinę gimnaziją, destis, gerai jau mokantį
lotyniškai ir valstybinių rusiškų dalykų, Mačiulį, Dam-

35

brauską ir kitus tokius seminarija vis delto deda į patį
pirmąjį kursą, kad daugiau turėtų laiko — auklėtis
dvasinėje atmosferoje. Mokytis jiems nebuvo ko. Ne-
turėdamas darbo, Mačiulis iš pat pradžių kimba į lie-
"tuvių romantikus, istorininkus ir poėzininkus pirmo-
sios pusės XIX amžiaus. Studijuoja juos, persiima jų
idėjomis, kaip ir jie viską lietuvišką ima apoteozuoti;
pagaliau, imasi parašyti lietuviams. pirmąjį jų gi isto--
rijos vadovėlį, „Vistarija“, kaip tuomet liepė tarti sa-
vamoksliai mūsų „kalbininkai“ aušrininkai. Dirba ir
per antrus metus ir pabaigia darbą 1884—6 m., tačiau
rankraštis guli dar keletą metų, kol atsiranda žmogus,
kurs apsiima nugabenti jį į Prūsus ir išspausdinti
(1891 m.).

Tai buvo klierikas Pranas Urbonavičius, Žemai-
čių bajorėlis bežemis, nuomininkų sūnus, nuo liaudies
nenutolęs, geras, susipratęs lietuvių patriotas, tasai in-
teligentingas jaunikaitis. Apie Maironį jis šitaip rašo
„man. Paduodu ištraukas. Raštas teks padėti kitoje
vietoje. „Mes su Maironiu Kauno Kunigų Seminarijoj
draugai: jis vienu kursu tevyresnis; tačiau mūsų san-
tykiai nebuvo perdaug intymiški ; jis, mat, vyresnis ir
poetas, mesgi paprasti „piešechodai“. Kai patekdavo
mums jo eilės, mes jas skaitydavome, nelyginant,
evangeliją. Jis išvažiavo į Akademiją, mes gi dar metus
pasilikome seminarijoje...

Apie mano veikimą 1890 — 91 m. Apžvalgoje
Maironis, kaip ir kiti, turėjo žinoti (turėjo bendrą

36

draugą —Šimaitį), kad, rados, pavasarį 1891 m. atsiuntė
man savo istoriją išleisti; kuriuo keliu aš ją gavau,
nebeatmenu, ar paštu ar kaip kitaip. Tiek tik atsi-
menu, jog Maironis—Zanavykas būtinai reikalavo, kad
jo rankraštį perrašydinčiau ir tik tada spaudon paduo-
čiau. Pažadėjau jam 300 išspausdintų egzempliorių,
bet netesėjau. Rankraštis ne be mano kaltybės atsirado
Tilžėje, nes aš į tai nereagavau. Rankraščio, nė Mai-
ronies rašto nebeturiu; visa tai žuvo 1891 m. rudenį,
sušlapę paminijyje, kur aš visa tai laikiau savo „Bau-
blyje“ — „išdubusiame medyje“.

Sudeginęs griežtai visas lenkiškąsias savo eliu-
kubracijas, Mačiulis jau visai rimtai ima „dainuoti“
lietuviškai. Atitinka tikrąjį savo talento krypsnį, tikrąją,
dieviškąją dovaną — šansonininko gabumą. Rašo daug
ir ką tik parašo, tuoj tai draugams patinka, tuoj jie
pasirenka joms gaidas, patys didžiausiu pamėgimu po-
pularina, parvažiuodami namo, liaudies jaunuomenėje.
Pirmojo poėtiškojo Mačiulio vardo — Zvalionies beveik
niekas nežino, ir kaip Vaidilutė sako (T, B., 201) nie-
kas ypatingai tuo nesidomino: ėmė kūrinį, juo džiau-
gės, tai kogi daugiau? Ir įsisunkė į mūsų liaudies
kūrybą Mačiulio dainelių, kaip buvo jau įsisunkusių
Strazdo, Zagorskio, Valiūno, Kikučio, Klemenito, Vie-
nužio dainų, ir jų nebeišskirsi, katras katrų. Nemaža
dainelių Mačiulis pats nebeatmena padainavęs; kitas,
kaip va: „Jau pavasaris atėjo, visur linksma ir gražu“,
labai popularią augštaičiuose, netyčiomis atspėjame,

37

kieno — Mačiulio; dar kitų jau ir nebeatspėsime. Gal
ir tiek to: vieną kartą išdainuotos mintys ir vaizdai
galėjo kūrėjui paskui pasikartoti kita proga.

Idėjinis dainius vienas pats, kaip pagautas pau-
kštelis, nerimsta. Nenuramina jo nė romantikai. Jie
— lyg archyvo dalykai, lyg ta graži mūsų senovė,
likusi dabarčiai be praktikinės prasmės, vien pasidžiaugti .
ir pasvajoti. O čia reikia gyvo darbo ir gyvų veikėjų.
Pasidairęs aplinkui, Mačiulis teranda tą vieną lietuvį
buvusį darbininką, dabar Žemaičių pavyskupį Antaną
Baranauską, kuriuo buvo galima dėtis nuo priešų.

Būtinai reikėjo autoriteto. Pirmajam „įsikišti“ į |
naują dalyką buvo ne tik nedrąsu, bet negarbinga, ir
tiesiog pavojinga. Mūsų priešai jokiu būdu nenorėjo
sutikti, jog lietuvis gali turėti — idėjų. Ne! Jei jis ką
veikė lietuvių tautybės naudai, tai veikė lenkų nenau-
dai; lenkų gi didžiausi nevidonai tai rusai su vokie-
čiais. Ergo, lietuvius „prieš“ lenkus stuma šie ar tie,
savo rubliais ar markėmis. . Lietuviai dirbo ne Dievo, |
tik Belzebubo vardan. Mažiausia tai buvo — varcho-
lai. Baranauskui to negalėjai prikišti, kad būtų papirk- |
tas, nes buvo žinomas lenkomanas, ar kad būtų buvęs'
varcholas, nes buvo labai rimtai nusistovėjęs.

Ima tada Maironis kun. A. Baranauską sau idea- |
lizuoti, teikdamas jam patį save, visus savo susidary- :
tuosius privalumus, gaubdamas jį savo rūbu. Vadina
jį tėvynės tėvu, ryto žvaigždele, milžinu, prikėlėju lie- |
tuvių dvasios, atidariusiu akis jiems, įkvėpusiu viltį, |

38

pavadinusiu į darbą, Ir vis už tai, kad parašė „Anyk-
ščių Šilelį“ ir keletą giesmių, kurias Lietuva gieda.
Aišku, kad to permaža, kad Maironis gavo jam pasko-
linti būsimųjų savo nuopelnų.

A. Baranauskui tad paskiria Mačiulis pirmąjį žy-
mesnįjį savo veikalą „Lietuva“. Mačiuliui, be visa ko
kita, dar svarbu išgirsti apie savo eiles nuomonė pir-
mojo lietuvių eilininko.

Šito veikalo genezė yra tokia.

Beskaitydamas lenkų literatūroje lietuvių roman-
tikų veikalus, Mačiulis negalėjo neišskirti iš jų vėles-
niojo, labai gero eilininko Vicento Polio: „Piešū o
ziemi naszeį“. Lengvai, gražiai, patraukiančiai surašy-
tas veikalas lzngvaminčiams lenkams neapsakomai pa-
tiko, nes ten visu romantiškuoju aparatu apoteozavo
visa, bet kokį mažmožį, kas tik yra ar kada buvo
lenkų. Perdėdamas poėtinės licencijos, Polis nekriti-
kingai sumaišė dabartį su praeitim, neva lenkų „Kre-
sus“ apibūdino prietaringai, pats jų nematęs, nepaži-
nęs, neištyręs. Begalinio rusų spaudimo laikais len-
kams toks jų išgyrimas buvo, tiesa, labai pigus, vis
delto gydąs balzamas; romantinė poėzija, visai ne re-
alybė, buvo didelė lenkų širdims paguoda. Skaitė ją
tiesiog demonstratyviai, kol rusų valdžia įžvelgė, jog
tai — politikos raštas, kol ėmė jį drausti. Rusų ad-
ministracijos motyvas buvo šis: Polis savo veikalą
pavadino: Piešū o ziemi „naszej“, suprask, lenkų, tuo
tarpu kad lenkų žemė toli gražu nebe lenkų, tik rusų.

39

Lenkams teko savavališkai iškreipti autoriaus pavadi-
nimas ir sutrumpinti jis į „Piešū o ziemi“. Tai buvo
lyg žibalo liejimas į ugnį. Lenkai šoko ieškoti eg-
zempliorių, kurie tebebuvo pilnu titulu, su „naszej“, ir
juos laikė jau tikrai su politikos literatūra — relikvija. *

Į bundantį Mačiulį visa tai, žinoma, turėjo veikti

magiškai. Ir jam patiko Piešūt o ziemi „naszeį“, nes
jis tą žodį saviškai suprato; būtent, lietuvių. Ir jis.
pasigviešė pasekti Poliu, surašyti kitą, jau tikresnę, nors

taip pat romantišką, poėmą ar epą jau apie tą vieną |

Lietuvą, užtat apie įvairias jos dalis, kaip ir Polis
buvo padaręs. Tad Mačiulis džiaugiąsis Baltija, Birute, -
Kalvarija, atlaidais, Jonu ir Plorionu, Raseiniais (juos
M. vadina Reseiniais, kaip ir kun. Pr. Turauskas buvo
pavadinęs nuo Reseikos upelio), padubysiais, Aukštąja
Lietuva, Šiluvu, dvaru ir gryčia, metų laikais, bažny-
čiomis, Latgala, Dauguva, Kraslavu; aprašo senovės
Prūsus ir dabartinius Prūsus — mūsų švietėjus, Kapsus
ir Užgirį, Vilnių, Nerį ir Lydos kraštą, totorius ir Jot-
vingų Būgą; pagaliau, Vytautą. Na, duoda visą Lie-
tuvos geografiją, istoriją ir etnogratiją.

Prieš pat išvažiuojant į Akademiją M. visa tai
gražiai, be jokio mažiausio pataisymėlio, perrašo į ge-
rai aptaisytą sąsiuvinį, savo rankom įteikia pavysku- |
piui Baranauskui 1888 m. atostogomis, padėdamas pir- |
mame teksto puslapyje dedikaciją: „Jo Mylistai Szvie-
siausiam Vyskupui Antanui Baranauskui“.

40

Tėve musu tėvynės!

Musu ryto žvaigždelė !

Buk pagarbints, pramynęs

Mums kaip milžinas kelią!
Kad tėvynės liežuviai
Priešai kapą jau kasė,
Tu prikėlei Lietuviui
Jau nupuolusią dvasią!

Giliau mokslu szarvotas,

Pirmas stojei į karią;

Tavo įkvėptas protas

Akis brolems atdarė.
Kadą viltį tėvynės
Ledais apkalė vėjei,
Tu vainiką nupynęs |
Ant Anykszcziu uždėjei.

Ir mums kalbą prikėlei

Ugnim savo krūtinės,

Viltį įkvėpei vėlei,

Darban mus pavadinęs.
Matau Jurą ir Ventą:

Mėlsvos eina per-pievas...

Girdžiu giesmę ten szventą,
Kuria laimina Dievas!
Tenai gieda Lietuvė
Dumas Tavo, Tėveli!
Kelias brolei pražuvę,
Skaito Tavo „Szilelį“!

41

Ir jau Lietuvą jauną
Aiszkiaus jaucziam kasdieną,
Ir mus aszaros plauna
Jau isz džiaugsmo kiekvieną.
Džiaugsmas glosto krūtinę,
Gieda, dvasią atgavęs,
Gieda brangią tėvynę,
Ir tėvynę dėl tavęs!

Greta šios charakteringos dedikacijos deda antrą,
jau pačiai Lietuvai skiriamą. Sukaupęs visą savo ro-
mantiškąją sielą, M. čia gieda tiesiog himną; juo pra-
deda savo raštų žanrą — skausmo, Lietuvos vargų ir
troškimo išbristi iš jų. Mes čia jį padedame pačioje
pirmojoje redakcijoje 1888 metų; ji mums dokumen-
tas, o ne paskutinioji jos redakcija: „Graži tu, mano
brangi tėvyne“!),

Lietuva! mano brangi tėvynė!

Garsi didvyreis, ką kapuosn' gulė!

Graži man tavo dangaus mėlynė!

Tavę kaip tikrą myliu matulę!

Šalis garbinga, kurią apraitė

Sentėvei garbę, liedami kraują !

Tu jauna, tarsi, graži mergaitė

Kelias isz miego su viltim nauja.
Kad sparnais dvasios mislis greitoji
Perbėga tavo žaliasias pievas,

1) Ž. Pav. Bal., 13.

42

Savo gražybes priesz manę kloji,
Kurias tau didis suteikė Dievas.
Graži tu, mano brangi tėvynė!
Ar kad pauksztytės po girias szneka,
Ar kad jau žiemą baltuoj eglynė,
Ar kad tai saulė vasaros teka.

Bet tu, gražiausė, gimei su skausmu !

Sunkej vaitoja tavo krutinė,

Ir tavo sunųs Su pirmu jausmu

Jau kenčia, džiaugsmo dar nepažinę !

Tavo nelaimes, kunczias, tėvynė !
Jaucziu lyg uolą ant szirdies kietą,
Vienog neverkiu: skausmai užgynė
Silpninti szirdį, kraujais aplietą!

Tu vienas, Dieve, pastiprink viltį

Iszvysti galą kancziu sunkybės!

Isz skausmo mariu kadą pakilti

Ir paplasnoti sparnais liuosybės !

Visa tai apžvelgęs, Baranauskas iš pradžių lyg
ir šyptelėjo patenkintas. Tačiau pasergėjęs nebe jo
schleicherinę rašybą su taškuotaisiais „e“, su „Ww“ ir
k., ūmai susiraukė ir nė nepadėkojęs, pasakė: — Ge-
rai, pasiskaitysiu. — Žinoma, lenkiškai pasakė.

Tai paskutinis Mačiulio žygis seminarijoje, kur
įis prabuvo nuo 1884—1888 m.

Į Akademiją siųsti jis buvo senai nutarta. In-
spektorius prelatas Ed. Barauskis, nors pats lenkas ir
Mačiulį gerai pažino, kaip prašmatnų lietuvį, jau da-

43

bar veikėją, tad neabejotinai ir paskui veiksiant, vis.
delto laikė jį „professor natus“. Laiku jam liepė Aka-
demijoje ruoštis profesoriauti seminarijoje.

Tėvas, nors apsimesdavo leidžiąs eiti kokį tik
nori mokslą, galą tų mokslų matė vien tapus, galų
gale, kunigu. Ir tas galas, štai štai, jau matės, kai
Jonas stojo į seminariją. Dabar tėvas girdi tą galą
nusitrauksiant dar keleriems metams, išsiunčiant Joną
į Akademiją. Tad nebeišturėjo ir tyčia nuvažiavo į
vyskupą Paliulionį prašyti, kad to nedarytų. Girdi,
jis tiek jau esąs senas, jog vargu bau besulauksiąs tos
paguodos — išvysti sūnų kunigą, jei jis dar sugaiš.
Paliulionis drąsino guodė, įtikinėjo, jiedu abudu su-
lauksią Jono — profesoriaus, 0 augšto mokslo jis mo-
kyti reikią, nes tai — retenybė savo mokslumu. Tėvas |
nurimo, prisiklausęs pagyrimų, ir nieko daugiau ne-
prieštaravo. Paliulionio lėmimas išsipildė: tėvas džiau-
gės savo sūnum kunigu nors dvejetą metų, kol nu-
mirė ir buvo tojo sūnaus palaidotas.

Ne geresnį lietuvybės padėjimą Mačiulis rado ir
Akademijoje. Nauja nacionalizmo kryptis dar nebuvo,
kaip reikiant, klierikų palietusi. Jų vadai buvo visi
senosios, lenkiškosios generacijos. Net ir tie, kurie
buvo tikri lietuviai ir lietuvybei šiek tiek padirbėję, kaip
va: Žemaičių prelatas Akademijoj pr. ekonomas Justinas
Dovydaitis — Dawidowicz, sūnėnas, net ir bendradar-
bis žinomojo lietuvių literai“ 6 Šiaulėniškio Senelio,
Juozo Dovydaičio, Mantviliškio kaimo Šiaulėnų par.

44

Akademijoje prel. Justinas Davidavičius visai nebuvo
toks nuožmus lietuvių atgimimo priešas, koks paskui
rodės, patapęs Kauno seminarijos rektorium, įtakoje
vysk. Paliulionio ir vice-rektoriaus sulenkėjusio latvio
latgaliečio kan. Pr. Kriškijono. Akademijoje jis te-
sistengė mitiguoti lietuvius, kad jie, gink Dieve, neer-
zintų lenkų, nereikalingai kalbėdamies lietuviškai. Ir
Dovydaitis, kaip ir Baranauskas, sakės buvęs vieną
kartą labai nustebęs, kai kažkas, atėjęs reikalu, ėmęs
ir prašnekęs — lietuviškai, nors paskui pasirodė, jo
mokėta lenkiškai! „Przedstaw sobie, umie po polsku,
a koniecznie upiera się mowič po litewsku!“

Tokie dyvai rodės senajai kartai pradžia mūsų
kalbos pilietybės.

Bet trejetui mėnesių praėjus, kaip M. įstojo į
Akademiją, šaukia jį prof. ekonomas Dovydaitis ir,
nieko' nesakydamas, įduoda jam ilgoką pavyskupio
Baranausko laišką, adresuotą Dovydaičio vardu. Ba-
ranauskas rašo, kaip vienas klierikas Jonas Macule-
vičius, pravažiuodamas, „dedykowal“ jam sąsiuvinį eilių.
Jų rašyba fonetikos žvilgsniu neišlaikanti kritikos, esanti
klaidinga. Bet jų autoriui esą negalima nepripažinti
talento eiliuoti, iš jo esą galima daug ko laukti. Tik
reikią „prostowač“ kai kurios jo nuomonės apie lenkus
ir jų santykius su lietuviais. Ir tą uždavinį paveda
Dovydaičiui. Pats gi Baranauskas įrodinėja Mačiuliui,
jis klystąs, manydamas Vytautą pasirodžius visoje savo
didybėje ties Žalgiriu. Kryžiuočių nugalėjimas visai ne

45

Vytauto buvęs nuopelnas, tik lenkų. Vytautas tikrai
didis tebuvęs ties Vorskla, kada jis, krikščionis ku-
nigaikštis, mėgino sutriuškinti pagonus ir atstumti juos
nuo Europos.

Kl. Maculevičius Vytautui pagerbti buvo „Lietu-
voje“ prirašęs trejetą paskutinių puslapių visai nekalto
turinio. Ginčijama vieta tegalėjo būt 82 p.:

Baisius sutrupinti juk piktanorius
Tes Tannenbergu vien jis galėjo...
Jis tai suprato, kokia vienybė
Musu bu Lenkais buti tegali :

Jis nenorėjo, amžiu tolybė

Kad mus skaitytu už Lenkų dalį.

Ir žinodamas Baranausko nuomones, dar labiau
politikuoja; jis deda prie to prierašą: „Vytautas nesza-
linos nuo vienybės, vienog norėjo kad ta vienybė būtų
lygaus su lygiu, nebūtų priežastimi iszsitautinimo ir
kad vienas neužspaustų dvasios antram.“ Nieko ne-
„pridėjo: ir šituose žodžiuose B. pamatė „zacietrzewienie
względem polakow“.

Charakteringas lenkų ir jų pataikūnų jautrumas,
kad, gink Dieve, Lenkijos „dzielnicose“ neimtų kilti
separatizmai; charaktertngas uolumas, tuojau bet kokį
mažmožį niveliuoti. Žiūr. ir mano incidentą su se-
minarijos inspekrorium Ed. Barauskiu!), žmogum tos
pat idealogijos, kaip ir jo brolis Petras, Biržų klebo-
nas Rimkus (Rimkevičius, žinoma), Biržuose pataikęs

1) Žr. Mūsų Senovė Nr. 1.
46

išauklėti sūnėną lenkams legioninką, ir k. Kl. Macu-

levičius

savo „Lietuvoje“ kliudė „Gudus“, destis, Ru-

sus, Lietuvos gi dvarininkai, kad ir lenkuoją, jam sim-

patingi.
posmai.

Maironies charakteristikai teesie šie „Lietuvos“

1. Antai Žemaitis.

"Čia tai sutiksi retai bajorą,

Kurs tėvu kalbą butu pamynęs,
Kursai nesziodams milinę storą,
Gaudytu vėjus žiednos gadynės. 9.

2. Tarp puikiu vietu isz žalio sodo
Ten balti kysza dvarai matyti.
Atdaros durįs lyg szirdį rodo

Ir lyg užeiti nori praszyti.

Kartais tėvynės darbus atminę,
Gailias, nustoję vardo Lietuvio,
Pripildę Lenku jausmais krutinę,
Iszsižadėję tėvu liežuvio. 13.

3. Po puikius rumus dzelkoriuos spindi
Lempos, sveczei kad aplanko poną;
Beldž lengva pėda tad sliažią grindį.

O balta ranka kvartapijoną.

O kad įsmilksta jau daili koja,
Baltveidės aukso dalina žiedą,

Ar vėl į ratą puikei sustoja

Ir apie meilę Vilijos gieda. 26.

41

4, Didžiavos Vilnius savo gražybę
Dar kad įį Zigmants nuoszirdžei gyrė,
Kurs mums su Lenkais paskui vienybę
Liubline verkiant priimt prispyrė.
Szventa vienybė, Dangaus gražybė,

Tu duodi galę, gimdai galiūnus!
Brangi vienybė, eik su teisybę:
Nebėgs nuo tavęs Lietuvos sūnųs. 68.

Šitūos pat simpatinguosius Lietuvos dvarų moty-
vus Maironis mielai pakartojo ir „Tarp skausmų į
Garbę“ ir „Jaunojoje Lietuvoje“, vadinasi, daug vėliau,
„bent po 19 metų. Tai reiškia, jog šis jausmas M.
pastovus, ir lenkai visai neteisingai žiūrėjo į jį, kaip į
didelį savo priešą. Kur čia bus priešas, kad dvaras
jam daugiau duoda romantinės medžiagos jo poėtinei
kūrybai, neg kiemas. Dvaras jam nesvetimas, nei to-
limas. Gyvenimo praktika daug vėliau Maironį įtikino
(jei iš viso įtikino), jog jo idealizuojamos vienybės nei
su lenkais, nei su dvarais negali būti.

Įdomus tai veikalėlis ta „Lietuva“ ir labai gaili,
kad jo autorius „klierikas“ nepavelija paskelbti ją
spaudoje taip, kaip yra, su visais jauno, pradedamojo
darbo trūkumais. „Lietuva“ Maironies kūrybos gema-
las, tos kūrybos genezei būtinai žinotinas, ypač gene-

zei tautininkiškosios kūrybos. „Lietuvoje“ užtinkame |

jau kuone visus paskesnius obalsius, išreikštus, tiesa,
ne taip stiprai, kaip paskiau, užtat dažnai daug meiliau.

48

Visa tai skaitant, tiesiog negalima įtikėti, jog
„Lietuvos“, „Jaunosios Lietuvos“ ir k. autorius būtų
gale 900 metų p. a. dar toks pat tautybės teoretikas,
kaip ir kiti mūsieji, per amžius buvę lenkų įtakoje ir
jų paviršę gavę. Tačiau taip buvo. Zemaičių žemės
širdyje, Kaune, toks susipratėlis jaunas inteligentas
griežtai per visą seminarijos laiką nejaučia reikalo
gimtąją savo kalbą pavartoti ne tik knygose, bet ir
gyvoje šnekoje. Tai buvo leistina, anot prof. Br.
Liauso, jei tikėsime, tik kredense, virtuvėje, 0 ne inte-
ligento kabinete, juoba ne salone. Seminarijoje buvo
visi lygūs, visų tie patys rūpesčiai Ir reikalai, tai nė
pačiam prašmatniajam nėra reikalo išsiveržti iš ben-
drosios rutynos.

Bet, štai, Mačiulis atsiranda kunigų Akademijoje,
toje vienoje aukštoje mokykloje visos Rusijos katalikų
dvasininkams. Kelios dešimtys beveik jau subrendusių
vyrų suvažiuoja į Petrapilį iš visų plačiausios imperijos
kraštų, iš visų tautų, visokių visokiausio būdo ir padė-
jimo. Didžiumą sudarydami, lenkai mokėjo per kelias
dešimtis metų niveliuoti visus kitus, visai mokyklai
tiekti savo dvasios, net ir idealogijos. Net pavolgio
vokietis grįžo iš Akademijos gerokai aplenkintas, nes
kovoti su lenkų rutyna buvo tiesiog negalima; arba
pasiduok, arba nebūk.

Visai aiškiai regimas persilaužimas įvyko Akade-
mijoje tik smarkėliau pradėjus lietuvių tautybės dvasiai
pūsti, tai dvasiai, kuri jau buvo davusi Lietuvai „Klie-

49

riką Mačiulį“, su visiškai susikristalizavusia naująja
individuale - idealogija. Mačiulis Petrapiliui tiek pat
svėrė, kiek V. Kudirka lygiai tuo pat laiku Varšuvai.
Tiems mūsų atgimimo tipams jau nebuvo sunku susi-
tarti ir sudaryti bendrą tautinį frontą. 1888 m. vienas
akademikas suvalkietis gauna iš Varšuvos universiteti-
ninko laišką, kuriuo tenykščiai lietuviai studentai pasi-
skelbia sumanę leisti naują idėjinį laikraštį. Į programą
sakės dedą punktą neliesti tikėjimo ir kunigų, kaip tai
nelaimingai buvo atsitikę „Auszroje“, įsikišus ten jonui
Šliūpui.

Trylika Akademijos studentų lietuvių, be skirtumo
luomų (nuomonių skirtumo nė to tiek nebuvo), pa-
slapčiomis susirenka to rašto skaitytų. Scena aprašyta
„Jaunojoje Lietuvoje“. Akademijos studentai dar
nenumano, kas iš to gali būti, kiek tai pasekmėmis
udrotas susibaudimas Lietuvos. jaunuomenės žiedų,
mokslus einančių jaunikaičių. Gana fakto, kad jaučia
reikalą susibausti, tapti konspirantais vienam kilniam
šventam darbui padirbti. Atrašę varšuviečiams savo
pritarimą jų darbui, pasižadėję bendrauti darbe, kuris
yra draudžiamas, jauni žmonės supranta, jog teks jiems
slėpti ne tik savo darbus, bet ir mintis. Lenkai, antai,
senai jau taip daro, nuo pat Adomo Mickevičiaus ir
nuo draugų Filaretų ir Filomatų. Jie, kaip Airišmenai, |
nuolat konspiruoja, nuolat ir kiekvienoje vietoje ruo-
šiasi į kažin ką didžia, į atstatymą savo tėvynės „od
morza do morza“; įie taip pat dairosi patikimų žmo-

50

nių, ne bet ko, kad ir tos mažos jų priemonės neiš-
irtų, netaptų nevidono išdraikytos.

Tarp Akademijos studentų lietuvių ir nelietuvių
atsiranda skirtumas reikalų ir siekimų, reikalas viešai
vartoti vieniems tesuprantamą kalbą; susidaro pirmoji
praktikos formula: „Kas kalbama lietuviškai, never-
čiama lenkiškai“. Nei draugavimosi dvasia, labai stipra
uždarose mokslo įstaigose, nei viską neviliuojanti
Katalikų Bažnyčios dvasia nebepajėgia išlyginti tautų
ir politikos skirtumų; savaime susidaro už tų pat
uždarų mūrų būrys lenkų, būrys pavolgio vokiečių.
Visi vienoje vietoje, tačiau katrie sau auga, pilietiškai
bręsta ir plėtojasi tautiškai, patriotiškai, provinciališ-
kai, pavadinkite, kaip sau norite, tą individualinimosi
pasireiškimą.

Jonas Mačiulis, nors visų jauniausis Akademijoje,
iš syk pagauna vadovavimo vadžias visiems draugams
lietuviams, net ir plačiau, išskirtas senioru. Jis už
visus kuopos narius landžioja į vyriausybę, už visus
atsvilina savo akim, visų narių reiškia pageidavimus
ir net reikalavimus. Mačiuliui atvykus, lietuviai susi-
organizuoja į kultūrinį vienetą, drąsiai stoja šalia tokių
pat kultūrinių vienetų, šalia lenkų, kurie iki šiol mono-
polizavo kultūrą. Kiti vienetai mažai tereiškė skyrium
ir šliejosi prie lenkų: net vokiečiai, ką jau besakyti
apie lietuvius! Nevienodi buvo jų šliejimosi pobū-
džiai. P.D. Tamošauskis, Kalvarijos Žemaitis, M. An-
druškevičius, Ukmergės bajoriukas proletaras (ieldše-

51

rio sūnus) šliejosi del to, kad jau toks buvo išsidir-
bęs šablonas; Aleksandravičius ir k. diplomatijos rei-
kalų; o K. Kybelis ir jam lygūs, nors tikras žemaitis
kvėdarniškis, bet Vilniaus seminarijoje: ypatingai išau-
klėtas, buvo aiškiai deklaravęs gilią savo ištikimybę
Gavronskio vedamai lenkų grupei. „Jednošė“ buvo
skriaudžiamosios Rusijoje katalikybės takto dogma ir
ir tai buvo suprantama — „solidarnošč“. Kas iš to
laužias, tas negeras katalikas, eo ipso negeras ir len-
kas, nes katalikybė —tik lenkybės kevalas sulig lenko
įėzuito A. Molio formulos.

Akademijoje dar iš. viduramžių buvo užsilikęs iš-
kilmių mišinys. Per didžiuosius pokylius, šventes ir
šiaip jau minėjimus, auklėtiniai skaitė, deklamavo vi-

sokių visokiausiomis kalbomis. Tačiau perilga išvirto

taip, kad kai kurios kalbos tapo privalomos, kaip va:
lotynų, lenkų, vokiečių; kitos gi neprivalomos, o kaip
kada net ir visiškai nepakenčiamos, kaip va: lietuvių.
Su tuo vaidintis, anot ekonomo, reiškė — lenkus er-
zinti; lenkams lietuvių ėmė nebebūti pasaulyje vardan
būsimosios susibaudėlių nujaučiamos didžios Lenkijos.
Iš mužikiško kuklumo nebuvo su tuo nė pasirodoma:
kam čia su savais niekais ponams į akis lįsti! Potam
da pajuoks... Dievai jų nematai! Atsiradęs Mačiulis

griežtai pareikalavo, kad ir lietuvių grupės tautinės tei-

sės Akademijoje būtų privalomai pagerbiamos, kad
jos mūruose būtų duodama piiic'/ybės teisių ir lietuvių
kalbai. Ir laimėjo. Atėjus popiežiaus Leono XIII ju-

52

2741 11/)020—1

biliejui, Akademijai tą sukaktį iškilmingai švenčiant,
pirmą kartą buvo duota vieta lietuviškoms oracijoms:
Mačiulis skaitė apie Dantę. Tai padarė nemaža sensa-
cijos visoje Petrapilio lietuvių kolonijoje, nemaža
džiaugsmo visiems nors mažu laimėjimu mylimai ir
vis labiau pamėgstamai lietuvių kalbai.

Lietuviškojo susipratimo dvasia nuo to laiko Ma-
čiulio įtakoje sparčiai plinta tarp. Akademijos studentų.
Jie dirba lietuvybei. Mačiulis daug rašo, prirašo ke-
lius sąsiuvinius, bet nuolat bijant maskolių kratos
Akademijoje, (buvo jaučiama, kad tikrai bus), visa, kas
tik neakademiška, teko slėpti malkinėse ir tarnai juos
tur būt, sukūrino, manydami, jog tai paprasta daržinėn
patekusi makulatūra. O kai kurių ilgesnių kūrinių tikrai
gaili, kaip va: Pasikalbėjimo su italu apie Italiją, apie.
Bismarką ir k. t.

Iš Akademijos gi nuėjo per kun. Pr. Urbonavi-
čiaus, dabar kanauninko ir puikios Salantų bažnyčios.
statytojo bei jos klebono, rankas į Tilžės spaustuvę
Stanislovo Zanavyko „Lietuvos Vistorija arba apsaky-
mai apie Lietuvos praeigą“ 1891 m. Per kitų gi ran-
kas rašteliai į Tilžės laikraščius: pirmosios eilės Mai-
ronies vardu -į „Apžvalgos“ 1891 m. Nr. 5: „Daina
apie senovę“: Ne taip senovės tėvai gyveno ir kitos. |

Jau antrais metais tarp Mačiulio ir vyresnio už.
jį kursu Kybelio užsimezga tamprūs prietelybės ryšiai.
Jei Kybelis nepasidarė eilėse tokių užsispyrėlių, kaip.

53.

kuviškis Pacevičius; jei tapo sau žmogum, lietuviu su-
sipratėliu, kovotoju už lietuvių kalbos teisės Vilniaus
vyskupijos bažnyčiose, —tai Mačiulio nuopelnas, jo pa-
daras. įIr mirė Kybelis, trokšdamas lietuvybei laimė-
įimų, karčiausiais žodžiais išmetinėdamas Vilniaus pre-
latams persekiotojams.!)

Lietuvių kalba nieko nebeerzina nė per akade-
mikų savybės pasilinksminimus, “bibomis“ vadinamus;
reiškia: „popoika“; kai kada refektoriuje per pietus
duodavo vyno, kurio, toli gražu, neužteko pasigerti.
Hiperbolinis vardas tyčia del to ir buvo duotas.

Maža to. Patys draugai lenkai pradeda vertinti
Mačiulio kūrybą, domėtis ja, skaityti eilučių vertimą
žodis žodin ir net metriškai jas versti į lenkų kalbą.

Minėtinas yra studentas Biesiekierskis, visa savo siela

poėtas: gabus, neramus, abejojąs; tai pilnas džiaug-
smo, tai nusiminimo; tai poėzijas perkąs, tai diciną
nusidurti. Pagaliau, išstojęs iš Akademijos, vedęs, Pa-
ryžiuje gyvenęs skurde ir gyvenimo nusmelktas. Lenkų
literatūroje nežinau, ar bus likęs jo vardas. Mano
rankose yra pradžia vieno jo ranka rašyto sąsiuvinio,
pavadinto:

1 Žr. „Mūsų Senovės“ Nr. 2,

54

Jan Maculewicz.

Sonety.

Przetožyl z litewskiego
Gabryel Pomian.

Wschėd stofca
(Saulės tekėjimas)

Sadzone wschodzącego stonca promieniami

Ptonie, pali się niebo, jak lica dziewicy,
Gdy kon zaržy pod oknem šwietlicy:
Boč to letni poranek! Wschod slonca przed nami.

W cudne, jasne, czerwone otulone szaty,

Po niebie stąpa sloūce: potęžna krėlowa,
Ušmiecha sie, za mušlin twarz swą nieco chowa...+
Ptaki nucą wesole, gtowy chylą kwiaty !

Bądž pozdrowione slofūce! Dzief spuszczasz dla
Kogož nie uszczęšliwiasz oczyma ztotemi? Įziemi!
Trawka za tobą tęskni rosą zaplakana!

Lice twe odbijają mėorz gtębie — otchlanie!
Radošcią snač tam zdala lasėw plonie šciana!
Twarze jeno przed tobą kryją biale panie!

(Originalą žr. „Pav. Balsą“, 83).

Chwila natchnienia.
(Įkvėpimo valanda).
Dla czego mi tak smetno, choč serce nie boli?
Dla czego tezka rzewna, ostatnia z 6cz splywa?
Czemu pierš się kotysze ciežko, jak w niedoli,
Choč serce mię nieboli — stodyczy zažywa ?

55

Tego, co ziemia daje, ani szczęšcia šwiata,
Ktorego ludzie pragną, jak įelet w6d zdroju,
Niepragnę! Nie chcę žycia ztotego napoju
Ni tež wianka na gtowę, ktėry slawę splata.

Jednego įeno chciahbym! Kiedy w myšlach tonę,
Kiedy duch mėj juž czuje krainę švietlaną,

Krainę cztowiekowi tej ziemi nieznaną, —

Tak piekną, žebym za nią žycia dal koronę:

W chwili, gdy gwiazda wschodzi šwietego natchnienia,
Ludzkiego įeno pragnę wonczas zapomnienia!

Šio soneto originalas yra žuvęs, kaip nemaža kitų
Mačiulio dainelių. Gerai, kad tas lenkas nors turinį
išgelbėjo. Džiaugiamės ir tuo.

Biesiekierskis buvęs ir daugiau Mačiulio eilių
išsivertęs, tik tai, tur būt, pats tebeturi, jei dar tebėra
gyvas. Buvęs išvertęs ir visą Baranausko „Anykščių
Šilelį“, išvertęs lygiai gražiai, kaip ir Mačiulio, šiai, du
sonetu. lr v. Baranauskui konsekruoti atvažiavus į
Petrapilį, ėmęs ir parodęs jam pačiam. Autoriaus
ambicija padiktavusi Baranauskui šiurkščiai apsieiti su
Biesiekierskiu; papeikti jo vertimą, kaipo ne atšvie-
čiantį jo originalo. Vertėjo ambicija paliepusi tą
vertimą sugrįžus visai sunaikinti. Ir kam iš to dabar
naudos? St. Jablonskienei autrą kartą teko gal blogiau
„An. Šil.“ versti.

G. P. (omiano) atminčiai Mačiulis parašė dainą:
„Užmigo žemė. Tik dangus“, kuriai Sasnauskis sukom-

56

ponavo gaidą. Autorius apie tą neramųjį poėtą yra
išsireiškęs:

„Neužmigdys naktis žvaigždės,

Nenuramins širdis troškimų “!).

Taigi visai be reikalo uolieji mūsiškiai pataikū-
nai rūpinosi, kad mes lenkų neerzintume savo kalba;
tuščia jų bailė: nekvailinama lenkų įaunuomė visai ne
tokia žiauri 'ar atkakli niekintoja viso, kas tik lietu-
viška. Dažnas lietuvis mokėjo užimponuoti lenkui
gražia savo kalba ir kilnia savo kūryba.

Tame pat sąsiuvinyje perrašyta dar treji sonetai

vardu:
Gabriel Pomnian.

Sonety.

Jie parašyti originaliai ir lygiai gražiai literatine
iorma. Būtent,

1, Šwiat w bezdenneį otchiani zhych žądz zanu-
rzony.

2, Chmura smutku nad czolem mem zawisla
biatem.

3, Ojczyzno moja šwieta! czarowna kraino.

Jas išspausdintos „Nowinose“ 1924 m..

Kaip mažose dienose gimnazijoje iki 5 klasės M.
teturėjo tą vieną širdies draugą A. Vytartą, taip Akade-
mijoje teturėjo tą vieną žmogų, su kuriuo gyveno
perviena, nuo kurio neturėjo jokių paslapčių, kuriam

1) Pav. Balsai 42.

97

yra parašęs daugybę laiškų, a. a. kun. Šimaitį. Pra-
šmatnus tai buvo vyras. Išėjęs gimnaziją, veržėsi į
universitetą, bet motina alpdama įprašė važiuoti į
kunigus. Mačiulis kitkart pabaigė įtikint jį, kad pamė-
gintų. Tą pat pasakė ir inspektorius Barauskis.
Pabuvo Š., pamėgo ir buvo tiesiog tobūlas klierikas,
pilnas gilaus mokslo ir pamaldumo. Mokslo galybe
dar labiau stebino, sugrįžęs atgal į seminariją moky-
tojauti, bet negailestinga džiova anksti jį papiovė -Apy-
talaukėje. Šimaitis tad padėjo Mačiuliui suprasti Gėtę
ir Šilerį. Ypač šis pastarasis turėjo gilios įtakos į
būsimąjį mūsų Maironį. Jis ir iki šiol neranda pasau-
linėje literatūroje didesnio diemento už Šilerio „Das
Lied von dem Glock“.

Iš kitų mokslo žmonių nebent vienas Smailsas
savo „Charakteriu“ ilgiau laikė pavergęs Mačiulio
protą. Šitą veikalą ir dabar jis kuo augščiausiai tebe-
vertina.

I pedagogiką Baigdamas Akademiją, Maironis
pasinerus. 2 = GL 2 -
žinojo savo likimą: būtent, kad jam

lemta vėl ir vėl grįžti į Kauną ir ten mokytojauti.
Atvyko tad prisistatyti vyskupui Paliulioniui ir gauti
iš jo paskyrimą. Šis pavedė jam dėstyti dogmatiką,
kurią per keliolika metų labai triukšmingai, bet visai
netalentingai dėstė prelatas A. Pavilanis, anykštietis,
vyskupo Baranausko 'giminietis (Bar. buvo gimęs iš
Pavilanytės) ir įo proteguojamas.

58

— Nueisi pas Pavilanį ir pasiteirausi, ką jis.
pereitais metais dėstė. — Pabaigė v. Paliulionis.

Mačiulis, manydamas, kad ir Pavilaniui vyskupas
bus pranešęs apie jo pakeitimą, kiek palaukęs, nuėjo
ir buvo nemaloniai užgautas, patyręs, jog Pavilanis
apie jo atstatymą vos dabar teišgirdo.

— Wyrzucają, wyrzucają! — kartojo supykęs ir
nusiminęs senas pedagogas, kurs manė ir amžių pa-
baigti bemokytojaudamas. Jis sakydavo:

— Greičiau seminariją nuo manęs atims, ne mane
iš seminarijos.

— O lietuvių kalbos tau neduosiu. — Sakė Pa-
liulionis. — Potam dar klierikus perdaug patrauksi, o
jie ir be to jau pamišę su savo lingvistika.

Be dogmatinės teologijos dviem vyresniesiem
kursam Mačiuliui dar buvo pavesta dviem įaunesnie-
siem kursam išdėstyti Concilii Tridentini nutarimus.
Žinoma, lotyniškai, kad klierikai įgytų praktikos teo-
loginėje lotynų kalboje. Maironis numanė nebūsiant
iš to naudos, klierikus nei kalbos, nei Plačiojo Kate-
kizmo turinio neišmoksiant; ima tad dėstyti lietuviš-
kai, savo paskaitas rašyti ir davinėti klierikams, kad
persirašytų. Klierikai tuos Maironies raštus labai mėgo
ir taip Maironis gavo kuo geriausių rezultatų.

Į pirmuosius kvotimus atėjo ir vysk. Baranaus-
kas. Maironis kaip tik tiems kvotimams pirmas buvo
įvedęs paprastąją bilietų sistemą, kurią seminarijoje
tepraktikavo rusai savo istorijai ir literatūrai. Šiaip

59

"jau klierikai atsakinėdavo kursą iš eilės, bet buvo pa-
šaukiami ne iš eilės. Taip kad laimingi buvo pirmieji
ir baisiai vargo paskesnieji, nervingai per kelias va-
landas pakartodami vis toliau, kol protas susisuka lig
idiotizmo. Bilietus traukdami, klierikai buvo šviežio
proto, neprivargę, tai kuo geriausiai susivokė, kuo
tinkamiausiai atsakinėjo; taip gerai, jog Baranauskas
net įtarė Mačiulį padarius suokalbį su savo mokiniais.

Dogmatiką Maironis čia dėstė per dvejus metus
1592 — 1894 m. ir jau buvo bejsivarąs į tą mokslo
„šaką, kaip likimas pakiša jam, lyg tyčia, daug prakti-
kingesnį dalyką. Vysk. Paliulionis atšaukia iš Aka-
demijos savo prelatą Davidavičių ir daro įį seminari-
jos inspektorium. Akademijos rektorius Symonas,
atmindamas Mačiulio gabumus (buvo laimėjęs diplomą
primi ordinis) ir šiaip jau prašmatnų jo pasižymėjimą,
padėjo Paliulioniui sąlygą sine gua non; būtent, kad.
visas Davidavičiaus pareigas prisiimtų Maculevičius.
Paliulionis, nors nenoromis, gavo sutikti.

Už tat rusų valdžia patvirtinimą vilkino iki pat
Visų šventei. Beveik nebebuvo vilties išvažiuoti, ir M.
širdyje džiaugės liksiąs tarpe mylimų ir mylinčių, kur
jam taip buvo gera, kur toks buvo laimingas, jog kitų
dvejų tokių pat laimingų metų jis per visą savo amžių
neberanda. Visgi rusai, galų gale, jį patvirtino.

Vienas Maironies mokinys!) šitaip mini 1894 m.

1) R. M. — Raseinių Magdė (Kun. Pr. Turauskas) Mokslo
ir Literatūros „Vilties“ 1913 m. Kalėdų priede Maironies įubi-
liejui paminėti, 15 p.

60

„Cirtautą gerbėm, Davidavičiaus privengėm, kai
kurių bijojom, Šimaitį, o itin Maculevičių-Mačiulį my-
lėjom, lyg vyresnįjį brolį. Jis iš tiesų klierikams draugu
būti stelgėjosi ir buvo. Jo išpažintinė visados apgulta.
Vyresnieji aliumnai įvairiausiais reikalais privatiškai |
kreipėsi į jį. Girdavo jį, kaipo teologijos profesorių.
Aš, kaipo pirmametis, mokiaus „Plataus Katekizmo“,
kurį anuomet jau lietuviškai dėstė Maironis. Ir pro-
iesorius, ir mokiniai supratome, jog „katekizmo“ be-
simokant, reikia išmokti ir lietuvių kalbos. O tos
kaibos gražumas tikrai didelis. Šiandien rankraščiuose
užsilikusiomis prelekcijomis dėliai turinio ir stiliaus
neatsigėri žmogus. Tuomet lietuvių tautinis atkiutimas,
nors svietiškos valdžios ir lenkiškai išauklėtųjų senes-
niųjų buvo peikiamas, tačiau buvo ir seminarijoje gra-
žokai įsisiūbavęs. Dar tebebuvo gyva atmintis pirm
keletos metų atsitraukusio Jauniaus.

Į Maironį aukštesnių kursų draugai žiūrėjo, kaip
į Jauniaus tradicijų gaivintoją, privalantį mumyse gai-
vinti sveikąjį patriotizmą ... Tik šit pasklido žinia, kad
neteksim Maironies, keliamo į Akademijos protesorius.
Atėjo atsisveikinimo valanda. Varpelis sušaukė mus
į didžiąją salę. Nuliūdę nusiminę visi; net ir mes
pirmamečiai, kokiu du mėnesiu su Maironiu tegyvenę,
buvom prislėgti. Verkšlendamas prašneko klierikų
viršila — dekanas Leonardas Babrauskis. Pro ašaras
atsako profesorius. Kalba apie kunigo uždavinį mūsų
laikuose, apie seminarijos tikslą, pasišventimą .. .meilę..

61

Neišturi pats nesusigraudinęs, prašo melstis už jį, atsi-
prašo, jei ką kuo nors galėjęs „įžeisti“, pasakęs, kad
kunigas tai lygu kareivis, turįs eiti, kur vyskupas siun-
čia del Bažnyčios naudos, toliau nuo graudumo ne- |
išturi, sako paskutinį sudiev, kiekvieną glėbin apka- |
bindamas:

„„Liūdna, liiidna buvo mums be Maironies...
Paskiau į prof. Šimaitį - Auksaburnį žiūrėjome, kaip
į Mačiulio tradicijų gaivintoją ... Paskiau netekom ir
jo... Bet dabar, po 15 m., Maironis vėl Kaune jau kaipo
seminarijos Rektorius.

Valančiaus — Cirtauto — Jauniaus — Maironies—
Šimaičio tradicijos — gyvos.

Valio Maironis didžiausiai Bažnyčios ir Tautos
naudai Žemaičiuose ir Lietuvoje“.

Akademijoje tad Maironis gavo iš Davidavičiaus |
paveldėta daug praktingesnį dalyką, Moralinę Teolo-
giją. Ji tuomet dar nė katedros neturėjo. Tad per
ketverius metus Maironis buvo profesorium adjunktu
ir drauge prefektu, kol Moralinė buvo pakelta į kate- |
drą. Tada tapo ordinariniu profesorium. Be to, per |
dvejus metus ėjo dvasiškojo tėvo pareigas, sakyda- |
mas studentams konferencijas lenkų kalba. Tai pra- |
rydavo daug laiko, nes reikėjo itin stengtis, kad ta
kalba būtų ne tik taisyklinga, bet ir graži. Lenkų švie-
suomenė visados mokėjo to reikalauti iš kitų ir pati
stengės gražiai kalbėti. Visai priešingai mūsų šviesuo-
menei, kuriai vis dar tenka priekaištas, jog net gra- |
matikos nemoka.

62

Akademijos inspektorius Klopotovskis, pats labai
taktingas, aštrus studentams, turėdavo su jais nemaža
koniliktų. Tat likęs metropolitu, į savo vietą pasi-
skyrė patį jauniausį, užtai ir patį taikiausį profesorių
Mačiulį. O kad einamos pareigos reikalavo ir ata-
tinkamos dignitatis, tai prašė vysk. Paliulionį, kad
Mačiulį padarytų aktualiuoju savo Katedros kapitulos
kanauninku. Prie to buvo ir paties Mačiulio laiškas.
Visame tame Paliulionio sekretorius šambelianas Br.
Žongolavičius įžvelgė „įsipiršimą“, paintrigavo ir v.
atmetė. Dėjosi tuo, įog turįs vyresnių už Mačiulį kan-
didatų, Kaip va: šv. Trejybės kleboną Kaune lenką
Petrą Barauskį. (Žongolavičius, įtardamas Mačiulį, jog
del jo nepatekęs profesoriumt į Akademiją, buvo tapęs
nepermaldaujamu jo priešu). Užgautas metropolitas
pats padaro Mačiulį savo, Mogyliavo, Katedros kapi-
tulos garbės kanauninku, įgeldamas v. Paliulionį.

Neilgai trukus, Žemaičių Katedros Kapitulai teko
iš eilės trejenę atstovauti Kolegijoje, ir išsirinko savo
atstovu prof. Mačiulį. Bet Kolegijos nariais tegali būti
aktualieji kapitulų nariai. Tai v. Paliulioniui vėl noro-+
mis nenoromis teko pasidaryti Mačiulis savo aktualiuoju
kanauninku, aplenkiant lenką Barauskį. (Neilgai tru-
kus betgi ir Barauskį įvedė į kapitulą).

Penkiolika pačių gražiųjų, pilnų pajėgos vyriškų
metų nuo 1894 — 1909, Maironis praproiesoriavo
Akademijoje. Asmeniškai ir čia jis laimingas, garsus,

63

daro karjerą įerarchijoje ir moksle, doktorizuojasi,
tampa pasiturinčiu žmogum, Kaune Muziejaus g. Nr.5
nusiperka didelius namus (drauge su sesele, įdėjusia
čia savo kraitį 4.000, viso bene 10.000 rub.). Daug
čia dirba Teologijos ir Sociologijos srityje. Rašo ir
drauge su profesoriais J. Matulaičiu ir Pr. Būčiu su-
rengia Kaune sociologinius kursus. Dar pirmiau trys
profesoriai dirba (su Al. Dambrausku, be Matulevičiaus)
programą susivienyti visoms jau savaime pradėjusioms
susidarinėti krikščionių demokratų grupėms—savomis .|
programomis. Bet visais pedagogijos darbais apsikrė-
tęs, pragaišina geriausius savo įkvėpimus. Literatūrai
šis laikotarpis yra beveik tuščias. Užtat politikoje pa-
sižymi : padeda spaudoje kelti Lietuvių spaudos klau- |
simą, pats vaikščioja į „St. Peterb. Viedomosti“ lei-
dėją ir redaktorių Esp. Esp. kunigaikštį Uchtomskį,
palenkia jį lietuvių pusėn, spausdina jo laikraštyje
savo straipsnius, įprašo, kad ir kitų balsus už lietuvių |
spaudą dėtų. Rašo paklausimus departamentui ir su
jais siunčioja A. Smilgą. Jam pritaria ir kiti inteli- |
gentai. Inž. Vilkutaitis iš Kaukazo duoda 100 rub. |
išlaidoms. Vincas Matulaitis padeda galvoti, bet veikti
pats bijo. .
M. ir pats tuo savo poetiniu nevaisingumu var- |
žosi, klausiamas, teisinasi. Ir nors tolimojoje šiaurėje |
yra vyriausybės mylimas, gerbiamas ir iš kitų išskiria-
mas, nors su studentais taikoje, nesuerzinęs, nė su- |
sierzinęs gyvena, nors vis kas jam eina sklandžiai, —

64

lyg būtų patepama, — vis delto juo toliau, juo labiau
ilgėjasi Lietuvos, savo krašto, savojo Kauno; vis jam
matos, jog jo darbas, kad ir didelis, kad ir Visuotino -
sios Bažnyčios naudai, yra ne daugiau, kaip „Ilesini-
mas svetimų paukščių“,

Mėgina jis atsigauti, koresponduodamas su liku-
siais tėvynėje ir čia radusiais plačią savo darbui vietą.
Bet ir tai neilgam. Baranauskas, jau Seinų vyskupas,
ligi tik M. jam parašė laišką— lietuviškai, nutilo, nieko
nebeatsakė ir korespondencija nutrūko.

Pagaliau, ir šis noras sugrįžti tėvynėn įvyksta.
Miršta seminarijos rektorius J. Davidavičius, laikinai
jį atstoja antru kartu grįžęs rektoriautų dahar sufraga-
nas Cirtautas. Bet jį kapitula išrenka vyskupijos val-
dytoju, ir gauna jis kviestis Maironį, kad grįžtų į savo
vyskupiją darbuotis jau mokslo įstaigos viršininku.

Maironis šį pakvietimą mielu noru priima, nors
seminarija ubagiškai temoka. Kai Akademijoje už
profesoriavimą ir inspektoriavimą gaudavo 2400 rub.
metams, tai seminarijoje už profesoriavimą ir rekto-
riavimą turėjo gauti 630 rub. metams. Svetimų tikybų
departamentas, kur Maironis turėjo labai palankių jam
žmonių, tiesiog stebėjosi tokiuo „handel byka na in-
dyka“; viską matuodami materiališkai; siūlijos net
sutrukdysią tokį „nežmonišką pažeminimą karjeroje“.
Bet Maironis geruoju įprašė juos, kad to nedarytų, nes
lai jo paties geros valios linkimas namo, o pinigų su
puse pensijos (1.200 r.), kurius turėjo gauti, jam už-

65

teksią. Mačiulis, kaip ir kiti ištarnavę profesoriai,
Drzevieckis, Ciepliakas, iki pat karui gaudavo tą pusę
pensijos už 15 metų tarnystės (viso su seminarija 17).

Buvo pavojaus, kad Maironis ir dabar neilgai
tepabus mylimajame savo Kaune. Po dvejų trejų metų
Akademijos rektorių Žarnovieckį pakelia vyskupu
sufraganu. Metropolita Kliučinskis raštu kviečia Mai-
ronį paimti Akademijoje rektoriaus pareigas ir garbę.
Tačiau vyskupas Cirtautas ėmė įkalbinėti, kad nesu-
tiktų, žadėdamas čia pat jam padaryti karjerą. Pats
važinėjo į Petrapilį Kliučinskio atkalbėtų nuo to su-
manymo, ir laimėjęs, telegrama atsikvietė Maironį į
Kaukones (buvo pakeliui) ir įprašė, kad pats atsisakytų
nuo Akademijos, nes Kliučinskiui nebepatugu esą del
Cirtauto atsiimti savo žodis.

"Ir liko Maironis Kaune nuo 1909 m. ir vargsta

savo vargą — jau tėvynėje. Kaip jam čia sekasi?

Savo rūmus, kurie dabina Viešąją Aikštę ir lenkų
buvo ironiškai vadinami: „Lietuvių Ildiz Kiosk“,
reiškia: Lietuvių Sultano Rūmai, M. pavedė semina-
rijai. Išrestauravęs juos, iš pradžių buvo pavedęs lie-
tuvių įstaigoms. Čia radę buvo vietos Katalikų Vie-
šasis knygynas, Katalikių Moterų Draugija ir kitos ki-
tokios. „Moterimis apsikrovė“, gėlė jį priešas kun.
Žongolavičius. i

Maironiui rektoriaujant, buvo ir pati Žemaičių
Kunigų Seminarija reformuota: padaryta sešeri kursai:
treji prirengiamieji, treji teologiniai. Vadinasi, pa-

saulinių dalykų programa sulyginta su vidurinių mo- |

66

kyklų programa taip, kad išėję seminariją, turėtų teisės
stoti į universitetą, bent į teologijos—filosofijos skyrių.

Dėstomoji kalba pamažu buvo padaryta lietu-
viška. Tą reformą buvo jau pradėjęs vyskupas Cir-
tautas. Jam tai pedagogų tarybai pasiūlijus vieną
mokslo dalyką pradėti lietuviškai, prof. Liausas atsi-
liepė: „Ježeli to do zbawienia koniecznie potrzeba“.

Kitas Maironies mokinys šitaip mini savo rek-
torių M.: „Kaip šiandien matau Maironį — rimtą ir
senyvos išvaizdos profesorių, besisveikinantį su mumis
didžiojoje Seminarijos salėje. Jau pirmais savo žing-
sniais pasirodė tuo, kuo iš tikrųjų buvo pats ir no-
rėjo, kad kiti būtų tokiais. Jisai prabilo į mus au-
klėtinius lietuviškai, kas buvo nepaprasta tuo metu,
nes čia buvo tradicija kalbėti lenkiškai: Mus lietuvius
ne tiek nustebino toks pasielgimas, kiek pradžiugino,
kad nuo tos valandos pajutom šalia savęs tvirtą sieną
prieš lenkiškąją dvasią, kuri tiek metų viešpatavo mi-
nėtoje mokykloje. Lenkuojantieji auklėtiniai elgesį
būsimojo savo vadovo visaip aiškino: vieni kalbėjo,
kad nauja era prasideda, kiti kritikavo Maironį už ne-
taktingą neva pasielgimą, kad jis neprabilo senu pa-
pročiu lenkiškai ar bent lotyniškai. Mums gi lietu-
viams buvo suprantamas teisingas pasielgimas ir lau-
kėm iš Maironies tolimesnių naujų žygių.

Kartą pareiškęs savo drąsų nusistatymą, Maironis
nė žingsnio nepaslinko atgal, bežadindamas lietuvybės
idėją savo auklėtiniuose. Mokyklos tvarkoje buvusią

67

KŽ

lenkų kalbą pakeitė lietuvių kalba. Tai atsitiko trumpu
laiku ir be jokių kliūčių.

Maironis pralaužė ledus seno papročio ir įvedė |
naują paprotį: jausti ir gyventi lietuviu. Auklėtiniai
greit apsiprato su naujove ir net tie, kurie mėgdavo |
svetima kalba kreiptis į perdėtinį, dabar nebedrįso ki- p
taip užkalbinti Maironį, kaip lietuviškai.

Maironis mokslo įstaigon įnešė daug gyvumo“.

Per ilga, jums, studiozai, padedant, gal man pa-
siseks labiau papildyti visi čia aprašytieji Jono Mai-
ronies Mačiulio gyvenimo tarpai. Tam reiktų dar ne-
maža liudijimų, net oficialių dokumentų. lr jų yra,
tereikia laiko ištraukti.

Tuo tarpu nors dar miglotai, nors da nesude- ;
rinti su počto psichologija, mums vaidinasi šitie veik- |
sniai, kurie sudarė Maironies sielą ir pareikštąją ide- |
alogiją. Būtent, 1, graži, taiki, dievobaiminga šeimyna,
2, giliai katalikiškas gimtasis kraštas su tiršta jo dvasia,
3, smulkus buržujinis padėjimas — perteklius, 4, Ien- |
kiškieji dvarai, revoliucijos ūpas (1863 m.), 5, rusų |
biurokratijos porevoliucinis reakcingumas, 6, Valan- |
čiaus pasyvinis atsispyrimas tikėjimo persekiojimams,
7, lietuvių spaudos draudimo slėgimas, 8, naciona-
lizmo įsigalėjimas Europos vasariuose, 9, netikusi rusų 4
mokykla, 10, vienatinė, jei dar ne tautinė, tai tautai 4
skiriamoji mokykla — kunigų seminarija Kaune, 11, |
lenkų monopolizuojamoji kunigų Akademija Petrapi- |
lyje, 12, lietuvių studentų bruzdėjimas Varšuvoje, 13, 4
garsūs lietuvių kalbos mokytojai Kaune: A. Bara- į

68

nauskas, A. Karosas, K. Jaunius, 14, poėzijųs rent
įgimtasis talentas, 15, visuomenės diferenciacija srovė-
mis ir krypsniais, 16, įtaka rusiškojo nihilizmo, 17, pe-
dagogikos amatas, 18 auklėjimo įstaigos viršininko pa-
reigos, 19, kunigų celibatas. Žmonės: auklė Ona, tėvas
Aleksandras, dvarininkas Novickis, draugas A. Vytartas,
dr. Šimaitis, A. Baranauskas — poėtas, A. Smilga;
dvasinė katalikų ir pasaulinė rusų vyriausybė — per
daugelį savo atstovų.

Jais, gal ir da kai kuriais, mėginsime įvertinti bei
aiškinti Maironies kūrybos tiekybę ir kokybę.

Maironies raštai,l 1884. Straipsnis į „Novoje Vre- |
Į chronologiškai

mia“ apie lietuvių spaudos drau-
dimą ir apie jų mokyklų padėjimą, parašu: Narodnyj
Učitel.
— „Lietuvos vargas“: Miškas ūžia, girė gaudžia.
Parašu: Zvalionis. „Aušra“, 1885 m., liepos Nr., 194 p.
1884—86. „Lietuvos vistorija arba apsakymai
apie Lietuvos praeigą“. Paraszė Stanislovas Zanavy-
kas. Spausdinta pas Otto v. Mauderodė 1891 m. Til-
žėje kasztu Lietuvos Mylėtojų, 186 p. Antru atveju
1904 m. ten pat stereotipiškai, autoriaus nepasiklau-
sus, bent kiek kitokiu antgalviu (Baltramaitis šio lei-
dinio nėra parodęs). Trečią kartą Petrapilyje 1905 m.
„Lietuvių Laikraštis“ (A. Smilga) vardu: „Lietuvos
istorija“ su kunigaikščių paveikslais ir žemlapiu. Pa-
rašė: Maironis (Š. M-lis); (turėjo būti: J. Mačiulis);
trečią kartą atspausta ir pataisyta, 211 p. ir „Trumpa

69

Lietuvių rašliavos apžvalga“. Viso 259 p. ir žemėlapis.
Ketvirtą kartą, visiškai perdirbtą, spausdina „Aušros“
knygynas Kaune.

1887. „Žodis prie Lietuviu mylincziu savo tėvynę
S.Z. (Stanislovas Zanavykas ar Zvalionis). ,„Brolei į
darbą!“ (Susirinkime Lietuvių): Nedaugel musu, brolei,
czion yra. S.Z. „Šviesa“ Nr. 1, 3 ir 41 p. „Gromata
Lietuvio“, S.Z. Nr. 5, 203 p.

1888. „Lietuva“, Kl. J. Maculevičius. 85 p. (Lie-
tuvos aprašymas eilėmis). Rankraštis. Kultūros Mu-
ziejuje.

1890. „Nenusiminkim!“: Bloga, nerami gadynė
užstojo. Kunigas D. (?). „Šviesa“ Nr. 3, 112 p.

1891. „Daina apie senovę“: Neteip senovėj tėvai
gyveno. Maironis. „Žem. ir Liet. Apžvalga“, 1 kovo,
Nr. 5. (Variantas „Pav. Balsuose“ 37 p.). Kitos eilės
Nr. 10. 15.

1892. Eilės „Apžvalgoje“ Nr. 3, 4, 5, 6. „Nauja
Aušra“ Nr. 1: „Gyvenimas“: Sunku gyventi žmogui
ant svieto. Daugiau palaidų eilių ieškok: „Varpe“
Tilžėje, „Tėvynės Sarge“ Tilžėje nuo 1896 m., „Lietu-
tuvių Laikraštyje“ Petrapilyje, „Vaivorykštėje“ Vilniuje,
„Draugijoje“ ir kituose leidiniuose Kaune.

1894. Platus Katekizmas. Paskaitos. Rankraštyje.

1895. „Terp skausmu į Garbę“. Poėma isz da-
bartiniu laiku. Paraszė St. Garnys. Tilžėje, spausta
kasztu E. Jagamasto, 91 p. - Priede: Žodynas, 6 p,
Pradžioje: Pratarmė, 2 p. Man patariant pataisyti pO-
ėmos rašybą ir kai kurius kalbos trūkumus, autorius

70

buvo šokęs taip padaryti mano gi paties egzempliorio
tekste (jis ir dabar man tebėra); tačiau pasirodžius to
negana, griežtai visą perstilizavo, visu trečdalių pa-
didindamas. 6 giesmės ėjo'per „Lietuvių Laikraštį“
1905 m. vardu: „Par skausmus į garbę“. 1907 m.
liepos 25- d. villa St. Charle, Šveicarijoje, pabaigta
visa pertaisyti ir 1908 m. išspausdinta Kaune pas Ba-
naitį, kun. P. Januševičiaus rūpesčiu ir jo kiek tiek
pataisyta. Antrą kartą vardu: Maironis-Mačiulis: „Jau-
noji Lietuva“. Poėma. Antroji laida bent kiek pataisyta.
Kaunas. Išleido A. Petronio knygynas. 131 p. (1921).
Januševičiaus taisymas patvirtintas arba atgal atitaisytas.

— „O anTroBckoKH koKTpadbakmia“. A. ŪOMHJBTO.
Tpynbi BHCTABKM IevaTHaro J/BJa. Kiti straipsniai:
Novoje Vremia, St. Peterb. Viedomosti ir kitur del
spaudos grąžinimo lietuviams.

1896. „Kame išganymas“. Libretto keturiais ak-
tais parašė Maironis-Mačiulis. Ėjo per „Tėvynės Sar-
gą“ Nr. 11, 12. Paskui tris kart drauge su „Pavasario
Balsais“. Galop ketvirtą kartą (penktą?) Tilžėje. 37 p.
(1921).

1900. Katolicyzm na Žmujdzi w XV i XVI w.
J. Maculewicz. Kalendarz Katolicki. Petersburg 66—73 p.

1903. Praelectiones de justitia et įure guas ha-
buit in Caesarea Romano-Catholica Ecclesiastica Aca-
demia Petropolitana Joannes Matsulewicz Theologiae
Moralis et Pastoralis Professor. Petropoli. 366 p.
Appendix: De mutua obligatione parochi ejusgue vica-
riorum in dioecesi Samogitiensi (P. Januševičiaus trusu).

71

1904. Z nad Biruty. Poemat przez Halinę z Po- į
žągi. Kasztu kun. Miluko. Brooklyn, N. Y. 21 p. |
1905. Šv. Kaz. Dr. leidinys. Maironis - Mačiulis. J
„Pavasario Balsai“. Penktą kartą atspausta ir žymiai |
padauginta. Tilžė, 1920 m. Pirmesnių leidimų netu- |
rime parankėje. j
— „Lietuvių Laikraštyje“ Nr. 1: Liemtoiškųja rai- į
džių klausimas. Nr. 13: Apie Lietuvos elgetas. Nr. 18— |
22: Mūsų kritikai ir kritikos. į
1907. Kun. J. Maculeviče, kun. A. Dambrauskas,
kun. P. Būčys. „Lietuvių krikščionių-demokratų susi- |
vienijimo programo projektas“. „Draugija“ Nr. 1.
— Atsakymas A. Voldemarui į jo kritiką Mačiu- |
lio „Lietuvos istorija“.
1908. Kun. J. Maculevičius. Pamokslas šv. Ka-
tarinos bažnyčioje, prof. Jaunių laidojant. „Viltis“
Nr. 29. ;
1909. Maironis. „Reseinių Magdė“ (poėmatas). |
Trečioji laida, naujai pertaisyta. „Aušros“ B-vės kny- |
gyno leidinys Kaune, 1921. 31 p. Antroji laida big b
su „Smulkmenomis“.
— Prof. kun. Maculevičia. Historiškoji morališ- 4
kosios teologijos apžvalga. „Draugija“.
— Apie Alan sostinę. „Draug.“ Nr. 13.
Kanon. . J. Maculevičius. „Krikščioniškasis | 1

„Draugija“ Nr. 31—32.
1919. J. Maculevičius. „Žemės savastis teologijogi |
supratimu“. „Draugija“ Nr. 100. Ą

12

1920. Maironis. „Mūsų Vargai“. Poėma penkiose
dalyse. Kaunas. Išleido A. Petronio knygynas. (1921).
151 p.

1921. Kalba, atidarant Karo Muziejų. „Laisvė“
Nr. 53.

— Kalba) atidengiant paminklą žuvusiems. Rank-
raštyje.

— Maironis-Mačiulis. „Kęstučio Mirtis“. Istoriš-
koji drama 5 aktais. Kaunas. Perspausta iš „Skai-
tymų“, 72 p.

1922—24. Palaidos eilutės Kauno einamuosiuose
laikraščiuose.

Maironis pirmon galvon mokosi Lie-
raštų rūšys.

tuvos istorijos ir jos kitus raštu moko.
Maironis moko teologinės moralybės ir kitus. jos moko
žodžiu ir raštu; pats ieško teisingumo ir teisės, ypač
socialiame gyvenime, ir kitiems juos rodo. Maironis
myli, kenčia ir dainuoja. Istorininkas — teologas —
dainius. Rodos, Maironis bus triveidis, trijų specialy-
bių žmogus; yra gi devynių amatų žmonių; ir kalbėti
teks skyrium apie istorininko, skyrium apie teologo,
skyrium apie poėto kūrybą; mažiausia gi kaipo dviejų:
mokslo vyro ir parnasisto fantazininko. Tuo tarpu
pi Maironis, asmuo ir visa įo kūryba, sudaro vična,
yra vientisa, vienalypė, toli gražu ne trilypė, net ne
dvilypė: Maironis yra poėtas, blogiausiame atvejyje
ciliuotojas ir daugiau nieko. Šitai jo linkmei, šitam

13

pamatiniam rašytojo talentui, net ir jo gyvenimo tik-
slui, visa kita tik tarnauja, tėra kamšaliniai dalykai, nuo
prof. Būgos betariant!), nes visų Maironies raštų ob-
jįektas tėra vienas — „Lietuva — Tėvynė“: . A
„O, tu tik viena širdies raktą radai
Slapta savo skausmo galybe“?).
Lietuva — Tėvynė, pagavusi jo širdį, pagavo ir
protą, visą jj; visa suliejo į viėna.
Kam ir kodel Maironis tiria Lietuvos istoriją ir.
mokosi jos ne iš kritikingiausių, paskiausių istorininkų, ;
tik iš istorininkų —romantininkų: iš T. Narbuto, iš J. Ig.
Kraševskio, E. Skirmuntaitės, na, bent kiek iš Stryjkov-.
skio Žemaičių kronikos ? Todel ir tam, kad M. pats.
visa savo esme yra romantininkas ir visai atitinka
aniems „garsiems ir garbingiems vyrams, kurie... ras-
davo czionai (Lietuvos istorijoje. T.), nesuskaitomų
poėzijos turtų. Nevienas garsus poėta jieszkojo sau:
įkvėpimo, skaitydamas senovės lietuvių darbus“3). Nors
M. barasi ant Simano Daukanto, tikrojo istorininko,
kam jis nesilaikęs pragmatizmo, vis delto ir pats ne tiek
tuo pragmatizmu, kiek romantizmu buvo susidominęs,
Jis literatininkas, ne istorininkas; tai aiškiai pats pa
rodo, kai gerą dalį savo „istorijos“ mielai paveda —
„raštų“ istorijai. Tuodu dalyku jungti į vieną laba

ij Žr. jo „Kalba ir senovė“, įžangą.
2) „Pav. Balsai“. 3
5) Žr. Pratarmė į Lietuvos istoriją, 4.

174

natūralu ir logikinga: raštų darbai yra gi dalis visų
tautos darbų; vis delto Maironiui, pirmam lietuviui
parėjo galvon tai daryti. Padarė ir laimėjo visuomenės
dėkingumą, kurs nuaidėjo spaudoje. Maironies „Lietu-
vos istorija persunkta meile viso, kas sava, kas lietu-
viška; ji ne viename lietuvyje sužadino tautiškus jau-
smus, meilę ir. prisirišimą prie savo kadaise garsios,
nūn gi vargstančios tėvynės“!). Tai ir buvo vyriausia
M. tarnyba, vyriausias jo gyvenimo uždavinys.

+ M. eina mokslus. Pasiekia universitetą, prasidaro
duris į pačias jų augštybes; tačiau traukias atatupstas,
nes universitetas, galėdamas duoti visokio mokslo,
nežadėjo duoti to vieno, kurs bet gi buvo gyvų gy-
viausiai reikalingas jo esmei, jo sielai — sparčiai ir
gausiai pramokti įo mylimojo dalyko. „Profesoriai
netike, filologija tuščia, — tiesiog nieko nebuvo mo-
kytis nei apie literatūrą, nei apie poėziją“. M. grįžta
Kaunan, stoja į kunigų seminariją, kantriai pradėdamas
terminuoti nuo pirmojo kurso, kad ir nebuvo tai jam,
abiturientui, reikalinga, ir gieda ditirambus jai ir ku-
nigystei.

„Šviesti žemės pakalnei žiburėliais žvaigždės,
Vesti klystančius žmones į dangaus karalystę,

Ir kentėti ir vargti vien del Dievo garbės, —
O, kaip augštą ir gražų siekį tur kunigystė!
Seminarijos rūmas taip iš tolo bausmingas,

O kiek atilsio dvasiai! Kiek ten švento darbštumo.2)

1) Mėl. Šilas, v. s. 510.
2 Jaunos detuvi 22 -13 p.

15

Išėjęs vidurinius ir augštuostus kursus, po 8 me--
tų sugrįžta profesorium į tą pačią mokyklą. Parsive-
žęs mokslo bagažą, regėjos, bus jau visiškai paten-
kintas, galėdamas, galų gale, jį dalyti kitiems. Ir jis.
buvo patenkintas, tik ne del taikomojo mokslo. Jį čia
draugai myli, mokiniai garbina, visai ne už jo mok-
slą ir mokytumą, tik kad jis čia užsiima tikrąja savo
profesija — kuria poėzijas. Ir jis pats laimingas ne
del ko kito, tik kad čia yra laisvės, pilnos galimybės
“. skanduoti pirmąją savo poėmą — „Terp skausmu | L.
Garbę“.

Siūlo, pagaliau, jam pačią augštąją mokslo kar-
"įerą—profesūrą Akademijoje. Jis rangosi, nevažiuoja;
net džiaugiasi, kad jo rusų valdžia nenori įsileisti į-
sostinę. Ir kai nenoromis vis delto ten patenka, ko.
gi jis ten užsiima? Paskelbia kursą apie teisingumą.
ir teisę. Ar tai atsitiktinai? Ar kas jam taip pakišo,
kad už tai, kaip už disertaciją, laimėtų augštąjį moks-
lo laipsnį, doktoratą? Toli gražu, ne. Tai buvo jo pa-
ties širdies reikalas — pasidaryti dar vieną kamšalinį
"dalyką poetiniam savo darbui, skiriamam Lietuvos.
visuomenei. Su moraline teologija, ar teologine mo-
ralybe, jis čia derina visokeriopas teises: Jus Roma-

num, Jus Rossicum, Codicem Napoleonis ir — Statu- |

tum. Lithuanicum. Ar tai grynajam mokslui? Taip.
Bet motyvai, jaustę jauti, buvo praktingi. Mokslo.
vyras ieško pats sau atsakymo į naująsias, pačias sO-
pamąsias socialines problemas, kurių toje pat tėvynėje

16

APT N TA TSR 7

Lietuvoje vis daugiau randasi, vis aiškiau jos iškyla,
vis brutaliau ima kiekvieną lietuvį inteligantą veikėją
už krūtų, kad stačiai, nesvyruodamas atsakytų į Jus
distributivum ir kitus klausimus. Daugelio metų jo
studijų išdavas yra šis: socializmas, „ad extrema evo-
lutus recta via ad communismum, anarchismum, tan-
dem nihilismum ducit“.!) Taip nusistatęs, kas gali
būti jo idealui — Tėvynei naudinga, kas žalinga, jis
imasi ne mokslinio darbo, tik tos pat savo mėgiamo-
sios poėzijos, į kurią kemša visa, kas tik priešinga
socializmui. Kunigas, teologijos daktaras, profesorius
moralistas maitinasi ir kitus maitina pilietinėmis tė-
momis; net ir počzijai jam tinka politinė ekonomija,
ateizmas, visumenės srovės ir partijos. Visa, kas tik,
jo nuomone, kenkia Tėvynei, konfiutuoja, visa bara,
pajuokia, su visa kuo kovoja, polemizuoja vis tomis
pat poėzijos priemonėmis. Ne mokslui jis tarnauja “
poėtiniais savo gabumais, tik mokslu poėzijai, 0 po-
ėzija — Tėvynės sveikatai. Utilitarizmas dažnai už-
muša tikrąjį jo talentą — poėtingumą. Bet jis to
jau nebejaučia, nebepajėgia pasitraukti iš tų prakti-
kingumo vėžių, į kurias jį įstūmė gyvenimo nenor-
malumai, nenugalimas pašaukimas daryti apčiumpa-
mos naudos, 0 ne vien tik tarnauti dailei del pačios
lailės.

Grįžta M. tretįį kartą į mylimąjį savo Kauną,
; seminariją, jau rektoriauti. Ir vėl klausiame: mokslui

11 Žr. De justitia et jure, 32.

TI

tarnauti, auklėti? Taip. Bet pirmon galvon jis tą |
aplenkintąją mokslo įstaigą drąsiai, atkakliai ir nuo- |
sekliai, vieno paties savo pastangomis, niekam nepa- |
dedant, perdirba į pirmąją visoje Lietuvoje, pirmąją per
visus amžius grynai lietuvišką mokyklą, iš kur jau ke-
liolika bus metų, kaip leidžia visuomenei L
išauklėtą dvasiškiją.

Atseit, apsukęs mokslus ir svetimus kraštus, neiš-
vengiamai M. atsiduria prie tiesioginės savo užduo- |
ties — kelti tautinę lietuvių sąmonę, mažinti vargšės |
: spaudžiamos, persekiojamos Lietuvos skausmus. Di- |
džiąją dalį, ir žymiai didžiąją, M. poėzijos sudarė tad |
ne Parnasas, ne jo duktė poėzijos Muza, tik lyg nieko |
bendra su ja neturį šalutiniai, mokslo, istorijos, da- |
lykai. Gyvenimo nenormalumai išvedė M. iš tikrosios
dailininko vagos; O jis visa savo širdimi, visu savo |
esmės sudėjimu — parnasistas, poėzininkas, ne ko- |
votojas už politinius ar visuomeninius idealus.

Pilietinės tėmos padarė M. populerų „Tautos at-
gimimo Dainių“; bet tai bus veikiau užmiršta, kitoms |
politinėms aplinkybėms susidėjus, atgimus, neg tai, ką
jis, visa, kas utilitaru, užmiršęs, yra betarpiškai be jo- |
kių kamšalų iš savęs išliejęs, (grožėdamasis ta viena
daile, iš visų septynių Mūzų tetarnaudamas vienai).
Jei ugninė agitacija už Lietuvos atgaivinimą susyk su- |
darė jam garbingą vietą visuomenėje, tai tik dainomis,
tik grynąja poėzija jis laikosi pirmykščioje augštybėje |
ir laikysis ten dar labai ilgai. Delto poėzijos mūza

78

tokia pavidelninkė, taip dažnai verkia, kam M. ne jos
vergas, kam lietuvių kultūros dirvą vagoja ne jos vie-
nos padargais, ne to vieno meno priemonėmis ir pa-
stangomis. Žiūrėk, sako, juk kas tavo vardą ištaria,
tas tave supranta, kaipo „mano“ tarną. Tavo siela
echt-lietuviška, lirinė. Tu visas nupintas iš jausmų,
ir gražiųjų jausmų, ne tų, kurie tave daro žemišku,
leidžia gyvenimu apsidraikyti. Jaunas būdamas, tu
skaisčiai degei erotine meile. Erotizmu gaubei viską,
gamtą ir žmones. Iš erotizmo gi kilo ir veiksmai, tie
pranašavimai, ta ugnis, kuri, lyg elektros srovė, badė
ir žadino kitus į veiksmą.

Ir labai gerai atsitiko, kad gyvenimas padarė
tave celibatninku, neturinčiu teisės erotinę savo meilę
aplikuoti tam, kam ji yra pirmon galvon skirta—mo-
teriškei: visą tą jausmų kilnybę gavai aplikuoti daug
augštesniam dalykui — savo Tėvynei ir jos kovoms
už laisvę... Taigi, taigi, miela poėzijos Mūzele! At-
sako poėtas. Kad aš nebūčiau savo tautos išdavas,
jos vargo pelė, jos vargų puodelis, būčiau mielai ty-
riliavęs į tavo vamzdelį, būčiau tebuvęs savasis Par-
naso žmogus. Bet dabar teko ir iš kitų tavo drau-
gių imtis jų padargų Tėvynės darbui dirbti. Nieko
nepadarysi. Tokie buvo laikai. Prieš jų vėją nepa-
pūsi. Šiūbtelėjus gryniausiais perlais, kurių visas san-
dėlis sielos gelmėse, reikia šiūbtelėti ir metalinėmis
kulkomis, kai reikia priešams atsiginti.

179

Maironis visu savo kūrybos etapu, tai dainomis
prilygsta, kartais net pralenkia, patiems geriesiems
Europos šansonininkams, tai tendencijomis įsivaro į
pat vidurį tautinių, politinių aistrų sūkurio. Ir pinasi
dainius-pilietiš, naudininkas, su dainium parnasistu, ne-
verčiančiu savo amato pritaikomąja daile. Tad sunku
bus mums kaikuriais atsitikimais išskirti, kur pasibai-
gia vienas, 0 prasideda antras.

Šiaip ar taip, lietuvių susipratimo procese Mai-
ronis buvo vienas vyriausių elementų. Lietuvių dirvos
kultūroje jis išvarė vieną giliausių vagų. Ir mums
miela bus jį dabar matuoti pailgai ir paskersai. Iš
pradžių apsidairykime, kam buvo skiriama pirmoji M.
poėma; kaip ją sutiko Lietuvos jaunuomenė ir kodel

taip ilgai jos laikės; kodel M., paleidęs pirmąjį savo.

gana nevykusį kūdikį, susyk laimėjo beveik visų sro-
vių simpatiją ir ji iki šiol vis dar nemąžta; kokia
buvo tam literatūros kūriniui paruošta lietuvių sielose
dirva. Bet pirma kone atsispausdinkime niekur ne-
spausdintą Maironies — moksleivio kūrinėlį, daugeliu
žvilgsniu žinotiną.

80

| Maironies poėmų sudėtis.

„Lietuva“.

|
| Rankraštyje tebėsąs klieriko' J. Mačiulio 1888 metų
veikalas teko mums pavadinti gemalu paskesniosios jo
kūrybos, ypač socialės, tautiškos, kuri anais laikais
nesiskyrė nuo politiškos. Reiktų tad jis pirmon gal-
“von atpasakoti. Bet 85 puslapiai ne taip lengva at-
pasakoti: suprozinta poezija gali menkai duoti kūrėjo
kvapo. Tai, šitai, mėginu apibūdinti ją vienomis iš-
traukomis. Kitas kitur užeisi. Rašybą palieku originalo.
Vakarop mėlsvos Baltijos jurios
Plauna ir griauna Žemaicziu szalį,

Lipa į krantą ju vilnys surios,
k Putomis piktos grįžta atgalį.
. Kalnas, kur ilsias Birutos kunas,
Nors baisios puszys jau kelios griuva,
| Nejuda, Rodo, lyg koks galiunas,

Jog neteip lengvai Lietuva žuva.

Macziau, nū kalno szviesei-raudoną

į “ Saulę, kad prausties į mares žengia;

Dangus nekaltas debesim ploną

Rusvai-geltoną akis sau dengia,

81

>
x“

82

Macziau tes szalę ten vilnis baltas,
Kaip supas, blizga, į dangų remias; i
Bet kvėpė vėjas nū juriu szaltas,

Ir tamsi gulė naktis ant žemės.

Jurios, jus placzios, jus begalinės !
Gilios, kaip jausmai poetos gilus,

Ar kad tėvynės verkia atminęs
Ar kad užgieda, dvasiai suszilus! 6.

Juriu platybę Dievas sutvėres,
Ant jų iszspaudė galybės žymę;
Kas jas iszvydo, akis atvėręs,
Pažino Dievą naujame Ryme. 7.

Dainelė.
Jei jauni musų jau mokslo vyrai
Lietuvai naują iszkariaus kelią,
Tai tėvu kalbą namams ir lyrai
Musu mergeliu gražįs dainelė. 10.
Giesmė.
O kad aplieja naktis žvaigždėta
Sidabru žemę ar kad pragysta
Giesmė toli kur, szirdies sudėta,

Lyg skaistus Aniols padangeis skrysta. 11.

Dubysa.

Gražios pakalnės kalnu Dubysos !
Vandū: skaistus ten, kalnai žaliūja ;
Tenai sesutės po krantus visos
Graudžias malonės dainas dainūja. 16.

Ruduo.

Rudens jau dienos ilgos, nubodžios !
Vasaros laikė visur gražumo
Szaltinius savo gamta parodžius,
Dabar lyg gailias savo dosnumo.

Blizganti saulė neaugsztai kyla;
Jūkias isztolo, bet neszirdingai ;

Lyg apie meilę kokietka byla
Ir suszypsoti stengias meilingai ...

Kaskart aiszkesnio jau užmirimo
Gamtos gailiesi, lyg draugo seno,

Ar paskutinio dvasios kvėpimo,
Jei kas ant žemės ilgai gyveno. 22.

Žiema.

Ant dangaus saulė lanką iszrieczia
Kaskart mažesnį, į pietus spaudžia,
Jau nebeszildo, nors blizga, szvieczia;
Szaltis ant lango žvaigždeles audžia.

Szarmą apaugę medžei apmirę
Nejuda. Garsas į augsztą kyla.
Praszliauž rogutės kartais per girią,

Ir vėl aplinkui viskas nutyla. 25.
Gryčia.

Brangi man gryčia: ranka matutės
Mane mažutį ten užlingavo,

Ten klausiau dainų gražios Marutės,
1.n pamylėiau tėvynę savo.

83

84

Jus, kudikystės vakarai brangus !
Man greit prabėgot lyg saldus miegas !
Dvasią matau jus, kad szalcziai — stangus,
Ar krinta pirmas kad žiemos sniegas. 27.

Žiema.

Myliu aš žiemą baltą ir tykią,

Kad sziaurys miega, sparnus suglaudęs ;
Rogutes nesza žirgai supykę,
Vežėjas bet jūs nutur iszraudęs.

Aplinkui sniegas, lyg baltos jurios,
Pusiau apsėmė sodžių nevieną,

O giria egliu, pusnis iszdurus,
Matytis toli lyg jūda siena. 27.

Bažnyčios

Bažnyčios tavo, Lietuva mano !
Tai ne Valaku, kur augsztos bonės,
Lyg karszta malda, padangius gano,
Bet kur del Dievo szalti yr žmonės !

Tavo bažnyčios netur' tusztybės ;
Neiszkalbingos kunigi bylos,
Ten dvasia szventa vietoj' gražybės,
Ten meldžias žmonės, o ne stovylos. 30,

Raudos.
Cia tai kad tranksm+s ginklu nutilo,
Ir baisios giesmės * +: karienės,

Augszcziausei melu 2)
Musu sesucziu, pilnos i1410nes. s2.

*
* *

Jau pavasaris atėjo.
Visur linksma ir gražu.
Ir nū miszko ir nū vėjo
Saldu, gardu ir ramu.
Medžei skleidžias ir žaliūja ;
Pievos laukia jau žiedų ;
Paukszcziai czylba trililiūja:
Upės szniokszczia terp kalnu.
Laukus aria jau artojas;
Pempė, kielė sveikin' jį;
Dangun kyla, užgiedojęs
Vyturėlis tri-li-1i-li !
Laikas linksmas darbininkui;
Lengvai eina jam darbai;
Szviecz' žalia viltis aplinkui
Ir su maldą kyl' augsztai,
Kur dabar žiemos rustybė,
Ta užpuscziusi kelius,
Pusniu baidanti baisybę
Szarmą kankanti medžius?
Jau jos nėra, ji pradingo,
Tarsi, vėjo paputim's I
Teip su skausmais nelaimingo !
Liks po ju tik atminim's !
Nes pavasaris su žiemą
Greta eina visados;
Kur dar žiema spaudžia kiemą,
Ten pavasaris užstos.

85

lr nors mes, Lietuvei brolei !
Spengas kenkiame žiemos,
Nors dar drebame ligsziolei,
-Bet pavasaris užstos!1! 34.

Latviai.

Latviu žemei žada lyg auszra rausti,
Jos sunus praded' gyvybę jausti. 35.

Jehova didis! Kurio mes vardą

Su baime tariam, vergais pradėti,

Jau mums per szirdį iszvėrė kardą,
Kuriu mums panczius davei kentėti. 36.

Spinduleis saulės Latviu tamsybes
Apszviesk, Augszcziausis, kad nepražutu !
Kaip ju tėvynės lauku gražybės,

Idant teip duszios jų gražios butu! 37.

Jausmūs iszmoksim mariu gilybės,
Ką augsztą Rygą vakarūs plauna! 38.

Linksma laivu tai ardyti mares,
Aplinkui kad virst putos baltos;
Merk miegas akis, leidž vakar's vadžias,
Ir uždamoš pliauszk' vilnys szaltos.
Tolyn! platyn!
Į kalną augsztyn,
Kur dangų vandū antai plauna !

k a
Greicziaus! augszcziaus!
Terp juriu placziaus,
Kur tekant matyt toli jauną!
Vilnys gen' vilnį, bėg' laivas szarpei,
Jieszkodam's terp mariu platybės;
Gen' mislį mislis, ir dvasią saldžei
Pen' oras teip troksztos liūsybės.
Tolyn! platyn!
Į kalną augsztyn,
Kur dangų vandū antai plauna!
Lengviaus! linksmiaus!
Nu prieszu toliaus!
Nu tu, ką tėvynę man griauna! 40.

Palemonas.

Atsimenat, rasit, Palemono žmones
Kaip pirmą kart lankė girias be karionės ?
Paskui kaip nedrąsei į laivus sutupę,
Jau ardė Dubysos ir Nemono upę?
Kaip valdžią įgavo |
Ir paliko savo
Žymes tenai buvio
Vardūse Lietuviu
Ir balsūse liežuvio. 41.

Audra.

Sziaurys įau ima dumples taisyti.
Kartais Perkūnas, dangų pradaręs,

87

i

Apszviecz' pasaulę, bet vėl užtrenkęs
:Duris, tikt pyksta, o placzios marės
"Tarsi, isz baimės lyg dugno lenkias. 42.

Žmogau persilpnas priesz gamtą rusczią!
„Ne tau vadžias jos dabar laikyti !
„Mesk szalyn gale, puikybę tuszczią !
"Gali tikt maldą valdyti rytį. 43.

Vasaros rytas linksmybes beri. 44,

Kryžiuočiai ir Prūsai.

Bėt nepakils jau su jū didvyrei,

“Ką Prusu žemę kitą kart gynė;

88

'Perdaug nelaimės yra isztyrę,
Kad miela but dar žemės tėvynė.
Bėt kad jau vamzdį Aniolas pusdam's,
'Paszauks pasaulę ant Jūzapato
Pakalnės, griekas žmogų apskųsdams

"Kad stos priesz sudžią, ką inkstus krato,—

Tadą stos kruvin's Prusas prieš Dievą,
Gret jo Kryžiokas, akis panėręs,
Kurie nors vieną turėjo Dievą,
Bet kurie buvo vien's kitam žvėrys. 45.
Iszmirė Prusai. Nėra Kryžioko.
Naujos ju vietą užėmė kartos,
Ką senu Prusu kalbos nemoko,
Norint ju turtūs' maudos ir vartos.

Išmirė Prusai. Vienog jų kraujas.

Vokiecziu timczioj gįslą nevieną;
Ir ne del „teip sau“ szitas ju naujas
Krasztas vadinas Prusais szen dieną.
“ Kad kurs iszgirsta Lietuvių bylą

Isz tu naujuju dažytu Prusu,
Szirdis jo džiaugias, ir dvasia szyla;
Pradeda kalbą mylėti musu.

Ju vyrai, kalbą musu iszkėlę
Pirmi, ant mokslo sostą sodina,
Ir pilioliogai ją motynėlę
Kalbu Europos szendien vadina,

Jau isz sakyklu augsztu, paputę
Barzdas, iszguldo ją moksle gilus
Ir jauni stebias, jog ta senutė
Dar tebegyva, amžeis pražilus.

Isz to tai krypsta po visą žemę
Garbė didžiausė jau dėl Lietuvio,
Isz to vilties jis pobudį semia
Geresnio laiko, geresnio buvio. 50.

Nyksta jaunimas.

Viltis gražiausė — jaunieji musu
Bedieviu moksle smertį sau geria,
Ar toli nyksta laukūse Rusu,

Lur sziaurys miegus ant kaulu beria.

51.

89

90

Naujieji Prusai.

Szalis garbinga! kur brolems savo
Jau Dūnelaitis, didis poėta,
(Gaivindamas dvasią, „Metus“ dainavo,
Ir kur pirmiausei atgyt pradėta!

Kampelis — angsztas, bėt kur ligsziolei
Szviesos nors silpną spindulį gauna
Lietuva musu; isz czionai brolei
Žadina dvasią Lietuviu jauną. 53.

Myliu visa savo.
Myliu aš tave, brangi szalelė!..
Sziaudinį stogą, margą dvarelį,
Upę, kalnelį, žalią girelę,
Kunigą, poną, vargų žmogelį!.. 66.
Lydiečiai
Krasztas už Vilniaus nū grikų baltas ;
Ten lig už Lydos Lietuvei — brolei;
Bėt puczia vėias ant į dar szaltas,
Ir miega brolei tenai ligsziolei.
Garbinga žemė po ilgu kariu,
Užmigus, balso trimito laukia,
Lyg kad priesz audrą vandenys mariu
Guli, į save dvasią įtraukę,
Bėt kad jau pirmą Lietuvos giesmę
Primįs poėta jiems tėvu garbę,
Kad jiems pagalbos ranką isztiesme, —
Pakils isz miego ir atgys darbe.

Žemė Sapiegu, Pociu, Radvyliu !
Kalbi keleiviui kapais galiunu,
Keli isz miego ir miegu tyliu,
Ir atminimais Lietuvos sunų! 70.

Apsileidimas

Sunku matyti brolių spaudimą,
Sunkiaus ju verksmą, vienok sunkiausei —
Matyt, tinklūse per apjakimą
Kaip žuva savo broliu neklausę.

Tu yr' nedaugel, ką toli mato,

Ką piktu skaito mislis ant veido !
Bėt nelaimingi, jei rankas krato
Gelbėti brolį ar jas nuleido. 72.

Ad. Mickevičius.

Czionai didžiausis tarpo poėtu,
Garsus Adomas išvydo svietą.
Ir jis, tėvynė, tave mylėjo,
Nors nesuprato, jogei Lietuvis
Mylėti kalbą tur pranokėju,
Jog tautos budu yr' jos liežuvis. 75.

Jaunas poėtas liudi ir verkia, nes
Visur mato vieną tik skausmą.
(Aukštaitį) mažai traukia žmoniu linksmybės,
Giliaus už džiaugsmą jis jauczia skausmą;
Ant liudno veido žymę didybės
Matai iszspaustą ir gilų jausmą. 10.

91

92

Retą atrasi Lietuvoj vietą,
Nors ji žibėtų rasą tarp rutu,
'Kur už tėvynę kraujo nelieta,

Ką padavimais garsi nebutu! 31.

Kalnų vainikais ir miszkais margą
Lietuvą myliu, žiedais nuaustą,
Ir su ją kencziu skausmą jos, vargą
Ir szirdis mano su jąją rausta.
Bėt szalyn verksmai!—ženklas silpnybės —

Gerkime viltį krutinę jauną! 38.

Spindulys karsztas jau saulės rato
Nebtrukus sveikįs kiekvieną diegą;
Praregės žiedas, kurs dar nemato;
Pakils isz miego, kas tebemiega, 44.

Nes gal nors kartą iszgirs Europa,
Kaip sunkų jungą velkam nuvergti!
Kaip visi jausmai pažeisti sopa!

Kaip kasdie turim kruvinai verkti!

Pilna Lietuviui Lietuva skausmo,
O vienog ten jo szirdis padėta!

Ir kiek tai jaučia jis szvento džiaugsmo,
Iszgirdęs savo kalbą mylėtą! 51.

Širdis man sako, nors protas tyli,
Jogei gadynė turi užstėti,
Kad diplomatu pasibaigs vylei,
Ir isz savuju gaus tautos sotį.

Vienog sudėjus rankas sėdėti
Ir tos laimingos laukiant gadynės
Leisti iszkraustyt' motynos klėtį, —
Nedorai butu sunums tėvynės. 55.

Kas poėtui sako, kad pakils Lietuviai?
O kad jau, stojęs ant amžiu tako,
Praeigos jieszkai mislim sparnuotą,
Ko tadą kalnai tie tau nesako?
Kokiu diavyriu czia nežingsniuota. 18.

Iszilgai pereik Lietuvą didžią!
Jauti jau kvėpiant ten dvasią jauną,
Jauti, Lietuviui jog auszra žydžia,
Jog jau gyvybę kaskart atgauna!

Kelkis jau, kelkis, daugel kentėjęs!
Apkalk krutinę skausmais, kaip plienu!
Dvasią pabudęs, kaip staigas vėjas,

Gerk jau didybę su pienu!

Ne nederlinga ta garsi žemė,

Milžinus davė ką pranokėjus,

Kur atminimais sau peną semia

Dvasią, į szalį baimę padėjus! 30.

Džiaugias poėtas, kad ir latviai atgyja, tai už
visus drauge meldžias:

Szvencziausis Dieve, brangus Messija,
Kursai žmonijai atdarei dangų,

Tegul nežūsta, kursai atgija,
Neklysta, kraštą ką myli brangų!

93

94

Kas ligsziol miega, atbusti gali;
Po sveiko miego ąžuolai dygsta. 36.

Ir Prusų szalis pritaria:
Kampelis angsztas, bet kur ligsziolei...
Ir nutautusiems rytams
Ateis laikas, kad Visagalįs
Pakels už mus jau rustingą kardą
Ir tolymiausės vėl iszgirs szalys
Szendie užmirsztą Lietuviu vardą.
Tėvynė musu kitiems nelygsta:
Jai vidutinis netinka kelias:
Kad dar ji miega, rodos jau nyksta, —
Stebias galingi, kad jau ji kelias. 78.

Ir kaip sudėjus rankas sėdėti,

Kad jau per szirdį kardas iszėjo?

Kruvinas skausmas negal tylėti,

Bet skausmo žodžiai — kaukimas vėjo!
Ne žodžio, verksmo—vaikų silpnybė—

Darbo didvyreis mums reikia buti!

Darbas tik žmogui dūda didybę —

Be jo ir tautos gali tikt puti.

Į darba, brolei! Norint be kardo,
Sau iszkariausme geresnį buvį!
Puikus isz savo tėvynės vardo
Grąžįsime savo tėvu liežuvį:

Kiekvienas savo tenesza dalį
Įtekmę, mokslu, giesmės gražybę!
O norint vienas: ir mažai gali,
Bet visi kartu bus'me galybę! 73.

Galų gale, „Lietuva“, veikalas dar neišėjusio į
gyvenimo areną moksleivio, yra itin svarbus doku-
mentas, jog rusų režimą ir jo siekius sunaikinti kita-
taučius jautė jau net mokiniai. Tai kiek gi absur-
diška buvo manyti, jog lietuviai, tik iš šalies rusų ar
vokiečių pakurstomi, dirba tautinį savo darbą, idant
galėtų pakenkti lenkams. Štai kaip jaunas autorius
atsidėkoja rusams neva už jų rublius.

Slapczius mums voras tinklus užtraukęs,

Isztolo giedru veidu vylioja;

Saldžiu jo lupu bucziūt sulaukęs.

Jau aklas smertį savyj neszioja!

Geriausis Dieve, atmink ant musu

Ir terp tamsybiu parodyk kelią!

Iszgelbėk, Tėve, isz globos Rusu

Ir duok iszvysti szviesią saulelę! 37.

Dieve! Tu vienas tik Apginėjas.
Gelbėk gi sunus nū vyliu Gudo!
Užkaukęs szaltas nakties jiems vėjas
Nors žada dieną, — naktimi žudo!

Apeidams visą apskritą žemę,
Atrast Lietuvis teisybę gali,

Tikt ją Maskolei velniszkai tremia,
Geizdami musu „abrusyt“ szalį.

95

Viskas Lietuviui namie užginta:
Mislis ir žodis, spauda ir vardas !
Virves ant kaklo seniems nupinta!
Ant jaunu kyba kruvinas kardas! 51.

Amžius tai kraujo ir kalavijo
Pagimdė naują meilę tėvynė!
Ir tū gal girties, viską žmonijoj', i
Kas daugiau szventa buvo, pamynęs! 53.

(Rytuos) sutiksi Lietuvį jauną,
Kursai, apeidams sentėviu žemę
Griovėsius piliu aszarą plauna
Ir įkvėpimą ant darbu semia.

Ir kaip neverkti, matant, kaip žųva,
Kas tiktai buvo brangu del musu,
Matant, kaip musu tėvynė griųva,
Pažinus panczius globėju — Rusų! 71.

Maironis, dar tebeidamas mokslus,+buvo jau at-
siradęs tėvynės atgaivintojų žvaigždyne; bent tų, kurių
sielas jau pakankamai buvo sudrumsčiusi barbarė rusų
biurokratija. Tad ir Maironies veikalai yra dažnai
vien tik tautinė proklamacija, daugiau ar mažiau po-
ėtinga. Ne kitokios krypties buvo ir kitų proziniai.
veikalai. Tai galinis etapas lietuvių susipratimo pro-
cese. Vilniaus romantikai sukėlė lietuvių patriotizmą.
Jugoslaviai formulavo tautinį idealą. Rusai tai reali-
zavo, vaduodami iš turkų nelaisvės Balkanus. Tauti--

"96

nės idėjos ir individualizmo tendencija plito visur ir
iš visur ir negalėjo mums neduoti Maironies.

„Terp skausmu į Garbę“.

| Tikslas. | Pirmąją savo poėmą, jei neskaitysime
„Lietuvos“, kuri tuomet -buvo dingusi

vysk. Baranausko knygyne, Maironis parašė, Kauno
seminarijoje beprofesoriaudamas, ir pabaigė 1893 m.
bal. 28 d. Išspausdino įą vardu „Terp skausmu į
Garbę“ 1895 m., pavadinęs ją „mylimiausiu savo kudi-
kiu“, įsitikinęs, jog bus sukūręs tobūlą veikalą.

Kalba nesenei teip sunki, o eiliu
Apimt neapimsi lengvumo.

Ir kas tai galėjo tikėti kadą ?

Lietuvei tikrai milžinai :

Tik rodos pradėjo pakilt Lietuva,

O štai jos pirmieji darbai! 79

Senei mums reikėjo poėtos galiūno !
Nors kartą krutinė suszilo !

Dabar Lietuva jau per amžius isztvers:
Nors giesmėse vardas užsiliks.

Gerai sakė Juozas, atsiliepė Tumas,
Maironis bus giesmę garsus !

Atspėjo. Stebėtinas proto szviesumas! 80.

Pirmasis M. atvėsino „Varpas“, kurs pasipiktino
tokia gera autoriaus nuomone—apie save patį. Mai-

97

ronis teisinosi ne apie save rašęs, tik idealizavęs.
Paskui Vaižgantas privačiai pastatė didesnių reikala-
vimų net kalbos ir gramatikos žvilgsniu. Ir Maironis
ryžos šią poėmą griežtai pertaisyti. Tą darbą pabaigė
1907 m. liepos 25 d. ir išspausdino 1908 m. Taigi
tryliką metų ėjo per mūsų inteligentų rankas pirmasis
leidinys ir veikė. Autorius pavadino įį įjuodraščiu.
Tegu sau. Vis delto jis, ne kurs kitas M. spaudinys-
kūdikis laimėjo gerą vardą savo autoriui tėvui. Tai
tėvas privalo tą savo kūdikį netik „mylėti“, bet ir
vertinti, 0 mes, publika, su tuo, ne su kitu leidiniu
privalome pirmu pirmiausia skaitytis, kai tiriame
Maironies padarytąją įtaką Lietuvos visuomenei. Jokiu
būdu negalima sutikti su J. D., buk apie jo pirmutinę
poėmą „Terp skausmu į Garbę“ galima tuo tarpu
užtylėti: pats poėta matomai pripažino ją parsilpną,
dabar ją pardirbdamas iš pamato“!). Autorius tesižinai;

jo teisė ir net prievolė, kiek tik nori tobūlinti savo . |

meno dalyką. Bet mums, publikai, palieka šis įvykęs
faktas, o ne kas būtų buvę padaryta, įei būtų paduota
kitokioje formoje. Taip ir padarykime. Tai nepa-
kenks „Jaunajai Lietuvai“: poėmos medžiaga paliko
ta pati, tos pačios mintys, net ta pati nepagerėjusi
fabula, nors visa tai buvo apvilkta sumaningiau pasiūtu
rūbu.

Kam autorius šį savo raštą paleido? Kame tikė- ,|

jos rasiąs savo idėjos adeptų? Perdirbtame leidinyje
1) Liet. Laik., 46,665.

98

jis atsako antgalviu: „Jaunojoje Lietuvoje“, 0 pratar-
mėje į pirmąjį leldimą tai plačiau išdėsto.

„Iszleisdamas į žmones savo mylimiausį kūdikį,
kam gi ji paszvęsiu? (Diduomenė nesupras, ūkinin-
kams reikia dar apsišviesti). Visa mano viltis tai
moksliszkai apszviesta jaunuomenė ; jinai supras mano
norus, atras Sau czia peną ir pažadinimą ant tolesnio
darbo; mano idėjos nepasirodys jai nepasiekiamos ir
negalimos, nepažindama nusiminimo, jinai stos drąsei
į karionę su sunkiomis ir skaudžiomis musu aplinky-
bėmis, terp skausmu - vargu atras kelią į garbę, —
jai priguli musu ateiga. Poėmos tėmą paėmiau iš-
dabartiniu laiku, o nekurius dalykus gyvai isz man
žinomu atsitikimu, Ren SS tiktai vardus ir pa-
vardęs“.

Kokie gi tokie kūrėjo „norai“, į ką jis nori „Ža-
dinti“. jaunimą? Paskučiausio tikslo autorius nepa-
sako savo poėmoje. Jis savaime pasirodys, jaunimui
bedirbant, sulig to, kiek jis ištesės padaryti kuriamojo
darbo. Tam kartui drąsiems, nenusiminantiems dary-
tojams jis tepažada— garbę.

Kad idėjos įuoba pataptų savos, autorius sakos
tyčia nieko nauja nepramanąs; dedąs tik tai, ko jau
randąs gyvenime. Jo tėma — iš dabartinių laikų, pa-
saka—apie tikrus atsitikimus. Vadinasi, bereikia eiti
kitų praminamais takais ir„tiesiog nebebūtų padoru
neiti, kai visi „gerieji pirmeiviai eina. Viskas kon-
kretu, realu. Autorius padirbėja kitų pradėtąjį darbą

99

skaitytojai tegu jo padirbėtąjį dirbą. Skirtumo tiek

tėra, kad patys pirmieji pradėtojai, Varšuvos stu-
dentai, yra priversti, kaip kokie vagys, slapstytis, ieš-
koti nuošalių, kur jų nepatirtų nuožmi rusų valdžia ir
nesutrukdytų. Jie lyg užrištomis akimis tebegrabalioja
tautinio tikslo ir pragumų pareikšti tautinei savo gyvy-
bei. O atvangioje vietoje beesąs poėtas, pasigavęs
laiko, jau aiškiai formuluoja jų norus ir troškimus ;
pranašo intuicija mato, kur jie nueis ir kas iš jų
darbo pasidarys. Mokslo vyrui nė nesunku tai atspėti:
atsilikėliai nueis ten, kur bent kiek pirmiau yra jau
atsidūrę greitesnieji. Tautos nežūna, jos plėtojasi vie-
nodais keliais. Pakilo slavai, pakils ir lietuviai; pasi-
gamino mokslo ir meno žmonių siavai, pasigamins
jų ir lietuviai. Bereikia tik pasišventėlių darbui dirbti
ir kitiems sulaikyti nuo iškrikimo. Viskas dabar be-
priderės nuo laiko ir nuo greitesnio mobilizavimo
pajėgų.

Ir Maironis—mobilizuoja jas, ne gamina. Jis ne
auklėja, ne šviečia, tik mėto obalsius jau apsišvietu-
siems, rodo kelią į garbę jiems patiems ir jų tėvy-
nei; o vargai-skausmai, sulyginus su jų darbo rezul-
tatais, tai vieni niekai, guantitė negligeable.

Jei senovės poėmatas buvęs veikalas apie svarbų
tautos atsitikimą; jei ir Baironas to laikėsi, sudary-
damas naująją poėmą, — tai Maironis nenusidėjo,
savo veikalą pavadindamas „dargi poėma“, kaip ne-
teisingai yra kitkart paironizavęs „Varpas“. Maironies

100 Ę

aprašomieji tautinių pajėgų mobilizacijos darbai buvo |
begalo svarbūs Lietuvai ir ta pilietinė tėma — graži
būtų tėma poėzijai, jei baironiškai ištesėtumei apgaubti
gryna ir karšta Tėvynės meile. M. dalimi ištesėjo, nors
su Baironu nesusilygino.

Savo pratarmėje autorius toliau sako: „negaliu
nepasakyti acziu Tai, kyrios meilė prikėlė mane isz
miego, iszžadino augsztesnius jausmus ir davė įkvėpi-
mo. Dėl jos tai norėczio nupinti garbės vainiką, kad
Jos vardas pasklistu ką placziausei, kad ją pažintu ir
pamylėtu brolei teip karsztai ir szirdingai, kaip pamy-
lėjau asz, ir iszsipildytu anie žodžei :

Pasklydo giesmė po tą szalį toli,

Kur mėlinas Nemunas bėga;

Pamėgo tave, pamylėjo visi:

Ir rumai ir pilka sermėga.

O ta mano mylimoji tai Lietuva tėvynė“.

Dainiui aišku, jog jau atėjo ir Lietuvai dienos
gimdyti savo tautinio atgimimo teoretikus, kurie sin-
tetintų jau esamuosius jos veiksmus. Kokioje formoje
bus tai padaryta, mokslų ar menu, vis tasia. Antai:

Nuszvito isz džiaugsmo Dunojaus vilnis.

Kvėpuoja Moldavos krūtinė,
nes ten susilaukta savo Karadziczu, Dobrovskių, Sza-
farikų, Deakė'ų. 47.

Maironis, senojo lietuviškojo romantizmo atžala,
kaip ir mes visi jo kartos, Narbuto, Kraševskio mo-
kinys, patiria naujai ištryškusią visuomeninę srovę,

101

tautinę, kuriai lemta buvo pakeisti kiti -iki tol pasaulį
valdžiusieji krypsniai, religinis, humanizminis, progre-
sinis, t. ir tt Renascere, renesansas, ne tik dailėje,
bet ir politikoje pasidarė pirmutinis ir šventas obalsis.
Pietų slavai tą obalsį susidarė per 1848 m. revoliuciją. i
Per 30 — 40 metų jie turėjo gana laiko supopulerinti
jį ne tik tarp savųjų, bet ir tarp tolimesnių kaimynų.
Viena po kitai „atgimsta“ tautos; atgimsta, žinoma,
dvasia, pajunta naują ir nebenugalimą reikalą gyventi
individualiai ir apsaugoti savo asmenines bei savo
tautines teises, nebeprivalančias žūti jokių marių pla-
tybėje. Maža tauta privalo tokių pat teisių, kaip ir
sudariusioji didžiausią imperiją.

Gal delto, kad individualybė egoistinis gaivalas,
ji ūmai pavergė pasaulį, ūmai gavo kuokarščiausių
jos skelbėjų, dailiškųjų ir moksliškųjų jos formuluo-
tojų. Savo drąsa, savo įsitikinimu, savo raštų teisybe,
tvirtu savo pretensijų pagrindimu pirmieji slavai tau-
tybę tvirtai pasidėjo kultūros pagrindu; kultūra buvo
pripažinta nebe bendru viską niveliuojančiu veiksniu,
tik beveik asmeniniu, individualybę tvirtinančiu. Tau-
tinės kulūros, tautiniai išsiskyrimai, vedės dar svarbes-
nių pasekmių — politinius separatizmus. Buvo tad be-
galo turtingos, galinčios apinrti daugelį kitokių ekono-
minių ir dvasinių krypsnių žmonių. Beveik visiems
iš pradžių rodės būsiant vietos, net pareigos per visą
savo amžių dirbti tautinių kultūrų srityje. Atsigimti
tautiškai, įsigalėti individuališkai, apsirūpinti teisiškai,

102

apsiginti politiškai, — argi bereikėjo platesnių ir gi-
lesnių, dar labiau viliojančių obalsių? Ir ar gi dyvai,
kad iš visų luomų ir padėjimų tuojau išėjo aibės ne
tik simpatikų, bet ir fanatingų padėjėjų pradėtąjį dar-
bą dirbti; paskui idėjos modifikatorių, kol, galų gale,
atsirado ir nacionalizmo niekintojų.

Kas gi ūmai pajus laiko ūpą, tą dvasinę epidė-
miją — naujųjų idėjų skonį, jei ne jaunieji, įspūdin-
gieji?. Kasgi karščiau joms pritars, jei ne dainiai šil-
kastygiai ?. Ir Maironis tame garbingame būryje šišo
pagautas šaukia pasauliui:

Laimėkite jaunos pakylanczios szalys!

Tegul jums žygiuoti padės Visagalis!

Nors spėkos gal sįipnos, bet stiprįs dvasia.

Drąsei už tėvynę į kovą! 35.

Ne maro, tik gaivinimo epidėmija plinta tauti-
nės idėjos ir gimdo didvyrius dvasia ir pasišventimu.
Vokiečių nutautinti, prislėgti, nualinti čekai, moravai,
turkų nukamuotieji serbai, bulgarai, materialiai, rodos
bejėgiai, pasigavę naujos gaivinančios dvasios, iš niekų
ima kurtis kultūras. Čekai savo švietimo draugijai
palaikyti, švelniai ją pasivadinę motinėle, „Matica“,
renka visokias atmatas: tuščias degtukų dėžutes, nu-
čiulptus cigarų galelius, papirosų nuorūkas, net iššu-
kuojamus savo plaukus. Visa tai sunešdami į vieną
vietą, gauna šimtus tūkstančių. Konkrečiai imant,
visa tai buvo tik skatikai didžiulei tautai. Patys pini-
gai, sulyginti, buvo niekai. Užtat kokia begalinė dva-

103

sios pajėga reiškėsi, berenkant tuos menkniekius!
Tokia silpna neturtė mergelė, kuri kasdieną, šukuo-
damasi galvą, atmena tautinės savo kultūros reikalus
ir jiems skiria bent savaime išsmunkančius iš jos gal-
velės plaukelius, kurie jai niekam nebereikalingi, —
juk tai galybė, susipratimo agitatorė visam kaimui
ar net apylinkei! Ir matai, ką tos čekų mergelės pa-
darė! Paniekintieji čekai šiandien susidarė ekono-
miškai stipriausią visoje Europoje respubliką ir patys
pavergė senuosius savo pavergėjus vokiečius. Ska-
tikų galybę lig milžiniškumo didino tautininkų dvasia.

Gal dabar bus suprantama, kodel lietuviai stu-
dentai, lenkų sostinėje lankydami universitetą, širdi-
mis dedasi ne su lenkais, tik su Europos pietų sla-
viais.

Kad szendieną girdėjo 8 mokslo augsztybės,

Kaip Slavei isz miego pakilo,

Jam aszaros veržės izs kausmo, didybės,

Szirdis tarsi skilti jam skilo. 36.

Maironies veikėjas savo instinktu ima justi naują
laiko dvasią, pasiduoda dvasinės epidėmijos antkry-
čiams, sirgte suserga nacionalizmo liga.

Argi Dievas ant vėjo

Jam įkvėpė meilę tėvynės ?

Ar veltui didvyrių kapai jam kalbėjo ?

Ir žadino balsas puszynės? ,

Ne, ne veltui: Juozui Vilaičiui akys atsivėrė; jis
apsidairė aplink, kas darosi Lietuvoje ir nustėro:

104

Po Lietuvą miega. Tamsioji naktis
Ja pancziais suvystė skaudžiais. 35

Ir ima neberimti. O tai jau gerai: nerimas pas-
tūmės į veiksmą. Pasijusti sergančiu, jau perpus pa-
gyti, nes tuojau imsies gydytis. Plyštama širdimi Vi-
laitis dejuoja, dar netikras, ar tesės pasekti kaimynais.

Tėvynė, tėvynė! Pakilsi kadą? |
Kas tavo prižadins krutinę?

Ar tavo garbė ir didi pajėga
Užmirs, kaip mirtis paskutinė ? 36
Saulėtekis juodas. kadą ar nuszvis ?
Ar jai praregėti dar leis ? 35.

Dainius jaučia, jog įjudintas pasiilgimas, pakilę
troškimai reiks patenkinti; savaime jie nenurims.

O, ne! neužmirs! tau Vilaitis iszaugs!

Jo žingsnius palaimius Augszcziausis.

Jo dižios idėjos lietuvį patrauks —

Pražys atgimimas gražiausis.
Potencialiai Lietuva nestinga pajėgų.

Jaunoji Tėvynė, Graži Lietuva !

Terp skausmo erszkecziu brangi!
Neszczia viltimi ankstyboji auszra!
Žengt prieszais drąsiai jau gali! 72
Bereikia vadų.
Mums reikia didvyrių, ką Lietuvą myli,
Ką Dievui savęs nepavydžia; i
Mums reikia lietuviu, ką dirba ir tyli,
O rasme sau ateigą didžią.

105

Būtų ir jų, kad nebūtų išdrikę dvasia ir iškrikę

po visus kraštus. Ir dainius juos anatėmatizuoja:
Tavęs tas nevertas, kurs motiną savo
Apleisdamas, jieszko kitos:
Kurs verkdams, tavęs malonei nesapnavo,
Tas meilės nežino šventos. 76.

Rodyti kitiems tautinio atgimimo pavyzdžius,.
įtikinėti, jog Lietuva dar nėra negyvėlė ir atgimti dar

gali, ieškoti jai vadų iš savųjų tarpo, įgrasyti, kad
Lietuvoje nebebūtų užsigynėlių, — štai, keli ir bene
visi politinės Maironies programos punktai, kurius jis

paskelbė pirmąja savo poėtine proklamacija, pavadinta.

„Terp skausmu į Garbę“. Visa, kas šioje poėmoje
yra pasakyta, pasakyta šiam ketveriopam reikalui.

| Maip aa Idėjos geros. Programa gera.
= —- I Viskas teisinga ir garbinga.

Tik to maža, kad jos pavergtų žmones. Reikia mo-

kėti jas paduoti, kad jos savaime įsiskverbtų į sielas,.

pasidarytų jų nebeatskiriama dalis, jų katekizis. Ar

Maironis buvo pakankamai iškalbingas įtikinti? Ar jo

poėzijos menas buvo tiek galingas lietuvių visuomenės
sieloms pavergti atgimimo idėjai, kaip kitkart pradžioje
XIX amžiaus Baironas pavergė Europos vyrus Graikų
išvadavimo idėjai ?

Jokios ypatingos meno galybės šiame Maironies.

kūrinyje nematome. Ir iškalba ne taip jau demoste-

106

niška. Tik visa to nė nereikia tiems efektams gauti, ku-
zių buvo gauta. Maironis savo idėjas tik pataikė tin-
kamu laiku paduoti; būtent, kada šviesiosios mūsų
jaunuomenės sielų dirva jau buvo pakankamai išgy-
venta, bereikėjo tik sėjėjo.

Maironies. poėmai galingumo davė ne poėtingas
jo sumaningumas, tik dvasia, tolygi čekų „Maticos“
narių dvasiai, kuri ir iššukuotais mergelių plaukais kėlė
savo tautą. Jaunuomenė, neabejojame, džiaugės, ras-
dama poėmoje pribarstyta dainų; jas mielai dainavo
ir gaivinosi; vis delto Maironį įvertino vargu bau
kaipo poėzijos menininką. Ne, jį pamylo daugiau,
kaipo širdies žmogų. Jaunas dainius, gyvenimo dar
nesuprozintas, pats lakiojo augštai augštai ir pigiai
kėlė augštyn nedaug tereikalaujantį paraginimų jau-
mimą. Jaunas dainius degė Tėvynės meile. Sakės taip
ja mylįs, jog net abejojąs, ar berasis kas: kitas lygiai
mylįs. Mylėjo ir jaunus savo draugus. Ir įvyko, kas
turėjo įvykti: jaunimas jį pamylo sulig tiesos: mylėk,
jei nori būti mylimas, degk pats, jei nori kitus už-
degti; būk, kaip Rabindranatho Tagorės žiburys, kurs
kitiems šviesos duoda tik tada, kai patsai šviečia !).
Skaisčių, nesurumbėjusių jaunimo širdžių pigiai neap-
gausi. Jo omė tiek jautri, kiek ir kūdikio, kurs vienu
žvilgterėjimu įvertina kito širdį, ir į vieną tuojau ran-
keles ištiesia, kad jį paimtų ant savo rankų ir paūkautų,
į kitą nė ištolo. Į Maironį jaunimas puolė iškarto,

1) A. Rimka. „Skaitymų“ XVII kn. 57. i

107

jausdamas, jog jis neveidmainiuoja, jog kai sakos my-
lis, tai tikrai myli, kai sakos kenčiąs, tai ne del reto-
rikos sako, tik kenčia. Pamėgo ir paklausė daugiau
širdies šnekos, ne iškalbingų lūpų.

Ir neužsivylė. Tas laimėjo nemaža, kurs Maironį
skaitė. O skaitė visi be skirtumo krypsnių.
| Jei Vaižgantą dažnai pavadindavo visuomenės ūpo
barometru, tai pavelykite pacituoti iš jo dieninio tų
pat 1895 m., kuriais ir „Terp skusmu į Garbę“ pa-
sirodė.

„Bevaldžias rankas nuleidęs, skaitomą knygą ant
stalo pamiršęs, kėpsau plačiame krėsle. Kūnas ištižęs,
ko ne apmiręs. Dvasia lyg veržiasi aukštyn, į neži-
nomas sritis; veltui tačiau mėgintumei susekti, kame
mintys klajoja. Geidimai varsto krūtinę; bet jie neap-
riboti. Neapsakomas nuliūdimas aptraukė tik ką ramų,
bemintį veidą; tik nežinau, ko stingu. Dieve, nejaugi
aš tašla... Tingiai, miglotai šliaužia nuovoka, ko--

„kios gi gyvenimo sąlygos daro mane tašla... Tar-
nystė, gyvenimo šablonas, kai ne tarnystė. Katros.
katrą ėda? Neišpainioju... man viena aišku, kad tar-
nystė ir šablonas man laiką ėda, O jau belaikė išėda
vidurį. Ten viduryje, rimties nėra, ten kaž kas spurda,
kovoja. Bet kas? Ten dirksnius, kaip gyva ranka
trauko. Bet kas? Tašloje ar pi gali būti smarki kova
ir skaudūs dirksniai? Netvarka viduje daro liūną, ku-
rin įsmenga visa nauja. Smenga ir nespiria ieškoti
išėjimo. ' Toli toli matos iškilmingos, augštos, bet jau

108

apleistos idėjos. Sopa, bet noro grįžti nėra. Liūdna,
neapsakomai gaila man paties savęs, kad nėra kam
išvaduoti, įbingusį paraginti, tašlą sukietinti ir ką dora
iš jos išlipdyti; nėra kam elektros kibirkšties per su-
silpnėjusią valią perleisti!
Netikėtai atneša jam pirklys kontrabandninkas
naują poėmą Terp skausmu į Garbę. Jis skaito įžangą.
Kur szendieną Jinai?...
Vien kapus tematai;
Ir liudna ir skaudžia krutinę!...
Lyg po audru didžiu
Kad ant marių placzių
Užmiega vilnis paskutinė.
Kur garsi ta szalis?...
Klausos jieszko ausis .
Ir žadą atrasti norėtu!...
Bet jau amžei penki,
Ir vis nekelias ji
Po tiek sopuliu iszkentėtu!
Gedimino laikus
Vaidelotas garsus
Prikeltu... bet kur vaidelotas?
Graudųs kanklių balsai
Jau nutilo visai,
Ju raktas guronais užklotas!..
O vienok Lietuva
Juk atbus, tik kadą,
Nes kryžius gyvatą žad jo;

109

Kankliu balsą iszgirs,
Miegąs kraujas užvirs,
Juk laukia tyla vien tik vėjo.

Laukia tyla vien tik vėjo... per ilgus amžius.
Pagaliau, susilaukė. j

Štai jau kaukia sziaurys —
Jis miegus nuvarys, —
Atbusi, brangiausi tėvynė!
Jau kilnoji sparnus,

O szitai tau sūnus

Ir giesmes devynias nupynė.

Balsas užlūžo. Žiūrėk, tyla laukia vėjo. Vėją
kelia geravaliai karštaširdžiai, pamindami po kojų
asmeninius menkus ir nemenkus savo skausmus. Ar
dabartinioji karta padės pūsti tą vėją? Ar būsimoji
įvertins nepavykusį kitų darbą? Ar mokės pasaldinti
nelauktą užvylį savo bešališku teisingumu? Ar atmo-
kės garbe tiems, kurie per skausmą ėjo? Kas bus kal-
tas, jei dabartinių darbas — vėjo kėlimas — nepa-
„vyks, nevykėlių niekas nepaguos? Tu ir kiti tavo
eilės! Krito balsamo lašas ant ištižusios dūšios. Ste-
buklingai aną išdirbo, suminkštino; valia lyg tam-
presnė pasidarė. Idėjai — kelti vėją, nuvarysiantį
miegus ir tylą, atsiliepė jaunoje krūtinėje. Kas buvo
pergalvota, kas neaiškiai jausta, staigiai ėmė tenėti,

tvirtėti, valiai pritariant, be jokių samprotavimų ir

svyravimų.
Svečią užmiršęs, ryte rijau tolesnius poėmos žo-

110

>> PC"

džius. Jam, matyti, nebepirmoja buvo tokie įspū-
džiai, kad nieko nesakęs, tylomis pasišalino tam sy-
kiui, palikdamas mane vieną su mano jausmais ir
mintimis. Ir tik gražiai pabaigęs paskutinę eilutę, pa-
kėliau pavargusias akis.

Sykiu prarijau visą poėmą, kaip praryja seilėse
tirpstantį skanėsį, nors reikia jį čiulpti, ilgiau gar-
džiuotis. Ji tirpo nasruose, nepalikdama grauželių,
nei ašakų, kurių bet gi būta poėmoje gana. Ji veikė
į jausmą, kaip muzika. Dar į ją neįsiklausai, dar ne-
atspėji, nesupranti, 0 jau ji, muzika, savo įtaką bus
padariusi.

Visa audra troškimų gimė galvoje ir širdyje.
Kas siautė tada, bevaikščiojant ilgas valandas po
kambarį; kokia krota rodėsi man tas svetimo šono
butas; kokiuo ištrėmimu — tasai netolimas, vis delto
svetimokas kraštas... ir parašiau laišką apie nostalgiją,
apie pasiilgimą darbo tarpe savųjų. Aš nieko neat-
menu iš to laiško. Bet jis turėjo būti karštas ir įti-
kinantis, kad per savaitę jau buvau... paliktas visai
be vietos.

Ar ne Apveizdos ranka ir ta poėma, it mielės,
staigiai sukėlusi sustingusioje mano sieloje reakciją,
pastūmė mane kaip tik ten, kur galima buvo kelti
vėją, kurs šalin varo tylą!

Teiravaus ir kitų, kokio jie įspūdžio yra prityrę,
beskaitydami pirmąją Maironies poėmą. Visi vienodai
sakės buvę pagauti, patraukti, įkaitinti. Karšta tėvy-

111

nės meilė, žėrinti ko ne iš kiekvieno puslapio, dau-
gybė jausmo, liūdnai melancholingas, kartais lig patoso
pakyląs stilius į visų širdis veikė gerai, minkštino jas
ir graudino. To buvo labai gana. Autorius pasiekė,
ko norėjo.

Poėmos įtakai dirbtinai nepasidavė tiktai tie,
kurie iš jos matė klerikalizmo pavojumą, ypač pir-
šimą kunigystės ir seminarijos jauniems inteligentams.
Tai buvo begalo nemalonu visiems tiems, kurie tik
buvo pasirinkę pasau:inę karjerą. „Varpo“ bendradar-
bis S. 1896 m. Nr. 8 (rodos ir 1905. Nr. 1 ir dar
vieną kartą) darė pastangų negyvai užmušti šią pir-
mąią Maironies ir pirmąją iš viso lietuvių literatūroje
poėmą. Ji, girdi, yra „kapitalas į purvą įmestas“ ;
suprask — į klerikalizmą, nes iš piatinimo klerika-
linių nuomonių nėsą naudos tėvynei. Jei ketina būti
ir antroji poėma tokios pat tendencijos, kaip ir šitoji,
tai autorius geriau padarytų, kad visai jos nerašytų,
nes naudos iš jos nebus jokios. Poetiškumo joje nė-
kokio nėra. Turinį autorius dagi poėma pavadino“!
Ironizuoja „Varpas“.

Pirmeiviškam „Varpui“ kunigiškas poėmos tonas

pasirodė tyčia visiems brukama tendencija (jos vyriau-

sias veikėjas įstoja į seminariją). Delto nebenorėjo
išvysti nė tų gražumėlių, kurių autorius šalia visa ko
kito ginčijamo yra šiūptelėjęs. Net jo dainas pripažino
tiktai pakenčiamomis. Tačiau kūrėjas buvo labai to-
limas nuo bet kurių pašalinių tendencijų. Vienatinis

112

IKS = ARS

jo uždavinys tebuvo pavyzdžiais visus įraginti, kad Lie-
tuvą-Tėvynę mylėtų, jai tarnautų, del jos nebijotų nei
skausmų, nei vargų, nes tai veda juos visus, kaip dar-
bininkus, be skirtumo luomo ir padėties, į garbę.
Jaunimo įdrąsinimas į darbą, į pasišventimą, į išsiža-
dėjimą egoistinių tikslų vardan aukštesnių įdealų yra
lygiai prakilnu, kad ir jis apsireikštų įstojimu į kunigus.

Įnirtęs „Varpas“ Garnyje neatspėjo Maironies ir
lengva širdžia įskaitė jį „į garsią traicę poetų kalikų :
Lakūnas, Jakštas, Garnys“. Tai viešai. Patylomis gi
tie patys varpininkai „Terp skausmu į Garbę““ skaitė,
atsidėję ir pasigėrėdami, mielai daineles iš ten nusira-
šinėdami, joms gaidas ir muziką komponuodami. Jei
Maironis būtų buvęs tuščių jausmų ir svajonių eili-
ninkas, jei nebūtų užsivaisęs kilniais idealais ar tikra
realybe, jam būtų niekas vainiko nepynęs, kad ir kažin
kaip būtų tyriliavęs savo vamzdeliu. Bet Maironis ne
vamzdžiavo, tik pūtė smarkius trimitus, skardžius ragus,
kurie ne tiek galingai, kiek širdingai (o tai dar smar-
kiau) šaukė tautiečius į gyvenimo kovą, į kovą su lie-
tuvių nelabybėmis, ir jam priderėjo darbo vainikas už“
obalsius, kuriais vadavomės kovoje su mūsų prieši-
ninkais.

Ir M. dar nebrendusiu savo talentu pasirodęs,
laukimų neužvylė. Didėjo jo sugebėjimas dainuoti,
didėjo ir jo įtaka, kad net susidarė maironininkų škola,
kad net atsistojo demarkaciniu ruožu tarp senosios
ir naujosios poėzininkų gadynės. Dabar mūsų poėzi-

113

jos kūrybą šitaip skaidome: ik-maironinio ir po-mairo-
ninio periodo*)! Įdomu čia pažymėti, kaip ta mūsų
jaunuomenė pasveikino poėzininką, jam sukakus ilgų
25 metų darbo jubiliejų. Jubiliejinius Nr. Nr. šitaip jam
dedikuoja.

„Vaivorykštė“: Maironiui — Tautos žadintojui, at- 4

gimimo pranašui, Pavasario balsais pragydusiam Dai

niui, Tarp skausmų į Garbę žengiantiems paguodai, Jau-

nosios Lietuvos skelbėjui, nurodančiam, Kur išganymas,
Mūsų vargų giesmininkui, Vaidilai, atidariusiam aukso.
skrynią Tėvynės dainų malonių, 'įkvėptu balsu šaukian-
čiam eiti Lietuvos keliu.

„Ateitis“ : Dainiau, linkime Tau, kad Tavo kan-
klių stygos ilgai dar žadintų gerus jausmus jaunimo
širdyse, o ypač meilę savo tėvų kalbos.

„Aušrinė“: Maironis tai vienas garbingiausių
mūsų tautos dainių. Tave, Jubiliate, mes, jaunieji,
šiandien sveikinti drįstame ir karštai trokštame, kad
dar nors kartą aiškiai suskambėtų Tavo lira galinga.

Kitų, ne jaunimo, laikraščių neminint. Taip pat
nė atskirų asmenų. Putinas savo raštą apie Maironį
„paveda „mylimajam dainiui“, ir šis motyvas perdėm
pasikartoja.

Štai visa eilė dokumentų, įrodančių, kaip lietu-
vių jaunimas, sakykime — visuomenė, nes jaunimas ją
atstovavo, priėmė pirmąją Maironies poėmą „Terp

*) „Vainikai“, naujesniosios poėzijos antologija, sp. par.
K. Binkis. 1921. :

114

skausmu į Garbę“, kuri buvo ir išviso pirmoji žmo-
niškesnė mūsų literatūros poėma; kaip ją naudojosi
paskui visi, tiek sentimentalininkai, kuriems užteko
dainiaus paraginimų trumpais obalsių žodžiais, tiek
idealogai, kurie stojo už tautos išliuosavimą ir jau
mėgino pasirinkti sau šį ar tą kovos būdą.

Lepine 5 Jau tas pats faktas, jog M. susyk
AL - įgijo daugybę fanatingų šalininkų

ir sekėjų, iš antros pusės aršių idėjos priešų, reiškia,
jog dainius nebuvo nutolęs nuo gyvenimo. Putinas
rašo: „Visi tautos reikalai, jos vargai ir nelaimės randa
atbalsį įautrioje dainiaus krūtinėje ir tenai, apsitaisę
poėzijos rūbais, vėl grįžta į ūkanotą tėvynės padangę,
guosdami ir stiprindami suvargusią brolių dvasią. Jo
skausmai tai mūsų skausmai, įo džiaugsmai tai mūsų
džiaugsmai. Štai kodel taip brangus mums Maironis
ir taip suprantama jo poėzija. Ji (kas skaitytų) pa-
keltų nekartą silpstančią mūsų jėgą ir neleistų užgesti
tai šventai ugniai, kuria liepsnoja mūsų jaunos krūti-
nės“. „Ateitis“ 1913, 10.

Net ta „Varpo“ tariamoji tendencija — tikėjimas
Važgantui atrodė visai ne tendencija, tik laiko reiškinys;
ne dirbtinai kunigo prikergiamas lietuviams, tik dalis jo
sielos. Taigi tikėjimui mene, tad ir literatūroje, visa-
dos buvę ir būsią vietos. Dirbtina būtų ne tikėjimo
„prikergimas“, tik jo šalinimas per tas et neias ar bent
tyčia jo nematymas. Viltis 1913, 90.

115

Tai M. pirmoji poėma yra perdėm tautiška, lie-;
tuviška, nes nuo Balio Sruogos betariant, „tautiškumo.
tenka ieškoti visai ne iormoj ir ne turiny ... bet kaip-
tą ar kitą reiškinį lietuvis, kaipo psichologinis tipas,
jaučia, t. y. kaip jį priima ir kaip į jį reaguoja... Tuo: |
kriteriumu vaduojantis, tenka konstatuoti, įog mūsų
menas visumoj (tad ir Maironies poėzija. T.) dar yra
perdaug lietuviškas“. (Skaitymų XVII kn). Su tuo |
sutikdami, tolimesnieji mūsų „Išteratūros problemų kė- |
lėjo“ B. Sruogos žodžiai tenka mums palaikyti jam
pačiam prieštaraujančiais, atsitikusiais pasakyti, besi-
graibant patamsyje, kur dar neaišku:

„Pagarsėjusi yra M. poėma „J. L.“ (Terp skausmų
į Garbę), turėjusi nemaža įtakos į mūsų, taip sakant,
visuomenę. Pabandykime padaryti tokį eksperimentą.
Vietoj Nemunas parašykime Dūnojus, vietoje lenkas
parašykime turkas, vietoj lietuvis —bulgaras, vardus ir“ |
pavardes padarykime slaviškus ir datą ;padėkime tris-
dešimčia metų atgal, o visą poėmą išverskime į bul-
garų kalbą ir neparašę, kad tai yra vertimas, atspaus-
dinkime. O, bulgarai didžiuosis, kad tai yra jų tau-
tinis veikalas, kad tai yra jų tautos epopėja. Jeigu
serbai vėl panorėtų ją pasisavinti, tikrai, bulgarai jiems
karą paskelbtų. Koks pigus, Kemšio kriterijum einant,.
tautiškumas ir kaip pigiai galima pirkti tautos vado-
vybės sostą! Ir vargas būtų tai tautai ir jos literatūrai,
kuri tokios kainos tautinius poėtus turėtų“ !

Su literatūra tokių eksperimentų daryti negalima. |
B. Sruogos pavartota čia suktybė, kuri, tiesa, gali akis.

116

apdumti, bet yra griežtai neteisinga. Bene 1900 m.
Vilniaus lenkų endekija, leisdama visokių agitacinių
šlamštų prieš lietuvius ir Lietuvą, paleido iz knygpa-
laikę ištraukų iš Mickevičiaus poėmos: „Pan Tadeusz“,
pakeitę pradžią:

Litwo, ojczyzno moja į:

Polsko, ojczyzno moja.

Iš šito „eksperimento“ buvo neapsakomai daug
šlykštumo, o ne naudos — Lenkijai. Matyt, ir lenkų
veikaluose esama“ lietuviškų tautiškumų, kurių kitais
nepakeisi.

Ne, ne pigiai Maironis „pirko tautos vadovybės
sostą“. Už tai jis mokėjo „lietuviška“ širdžia. Delto
jam, nuo „Vaivorykštės“ betariant, „iš visur pasigirdo
nuostabos ir pagarbos aidai“. O jei „toji didžioji
poėto idėja—tėvvnės meilė, sukeldama lietuvių pakilius.
jausmus, išbląškydama abejonių rūkus, priversdama
dirbti“ (Bitikas—Vaiv.“), tokią pat įtaką darytų ir kitai
literatūrai pasisavinus, tai tik reikštų, jog Maironis —-
europietis ir mūsų literatūrai visai nebūtų „vargas,
tokių taut. poėtų turint“.

„Jaunoji Lietuva“.

| Įžanga. | Kai reikėjo mums kalbėti apie savotišką

poėtinę atgimsiančiai Lietuvai paleistą
proklamaciją, mes tesiskaitėme su poėma „Terp skau-

117

:smu į Garbę“; ten jos pasisekimo elementų teieško-

jome. Dabar imsimės to veikalo, jau kaipo indėlio į|
mūsų literatūrą, ir mums teks jau skaitytis su pasku-!
- tiniąja jos redakcija, su „sutvarkytuoju juodraščiu“, į
kaip autorius sakos. Anas pirmasis leidinys nebebus;

pakartotas, bus užmirštas; šisai gyvuos kurį laiką

mūsų jaunuomenės tarpe, bus, ir privalo būti, kol pa- |
sigausime ko tinkamesnio, skaitomas klasėse tautiniems |

jausmams žadinti.

Taigi „Jaunoji Lietuva“ turi būti mums klasinis“
literatūros veikalas, nors savo struktūra jis nėra kla-“
sinis. Ji stinga geros pasakos; to faktų sumezgimo, *
kurs sudaro lengvai atpasakojamą istoriją. „J. L.“ į
neatpasakosi, knygos nepasitiesęs, nes čia fabulos:
grandinę sudaro ne faktai, tik idėjos, prikibusios ar“

prikabintos atskiriems žmonėms.

Žmonių čia veikia daug. Augštadvario Goštau- |
tas, jo dukte Jadvyga ir sūnus Motiejus, — tai aristo- *
kratai. Girvainių Juška, sudemokratėjęs dvarininkas, 4
jo žmona Bilazaraitė aristokratė ir duktė Vanda, — |
tai baigią nusigyventi nerūpestingi duonos ėdikai. So-*
kaičių okolicos bajorėlis Glinskis, jo įžmona, sūnus:
„Jonas kunigas ir duktė Ruzė, — tai lyg pereiginis |

laipsnis į valstiečius. Atkaičių Rainys, jo sūnūs:

Laurynas ūkininkas ir Juozas moksleivis ir duktė:
Onytė inteligentė. Daug studentų: inženierius Tumas,
poėtas Jakštas, istorininkas Klimas, visuomenininkas ;

Smigeika, bajoras Daugirda. Dar pirklys Mauša.
118

'

Prietaringi tėvai savaip lemia savo vaikų likimą,
vaikai eina savais keliais, savaip mylis, auklėjas pilie-
čiais ir vargą vargsta. Luomai, srovės, įvairios padė-
tys visuomenėje, nevienodas turtas ir mokslas, daug
koniliktų del idėjų ir padėties.

Apmetimas turtingas; bereikėjo tik kad visa tai
įdomiai surigstų ir duotų ištisą pasaką su aiškiai cha-
rakteringais herojais. Ai man, to nepadaryta. Apsa-
kojama apie ilgoką laikotarpį, žmonės gyvena, kan-
kinas, prieštarauja kits kitam, serga, miršta. Ir vis
delto nėra čia nė vieno skaistaus tipo, pilnos jo cha-
rakteristikos, nė vienos dramatinės padėties, kuri ner-
vus patampytų. Apie šių žmonių darbus ir jausmus
mes sužinome ne iš jų pačių, tik iš trečiųjų asmenų
pasakos. Betarpiškai čia du syk paveikia tas vienas
Juozas Rainys, kai jis svyruoja, gyvenimo kelią pasi-
rinkdamas, ir kai agituoja tarp draugų. Tai ir yra
gerosios veikalo vietos. Dialogų veik nėra; jei vienas.
prasitaria, kitas neatsako į tą mintį, nepalaiko kalbos
siūlo; bet kuris monologas yra pabaigtas. Moterys
charakterizuojama tik dešimčiu žodžių ir tai iš pavir-
šės; kitką kiti užsimena. Ta viena Vanda pasirodo
savo esme dialoge su Ona del Juozo. Žmonės čia
tik manekenai idėjoms palaikyti, kaip telegraio stulpai
vieloms: per juos eina srovės, = 6 jie sroves leidžia.

Del to ir psichologui čia bitų daug darbo, kol
jisai surejestruotų visus psichologinius nenuosakumus
ir net neišaiškinamus pasielgimus. Imkime kad ir

119

„Juozą su Jadvyga. Jų meilė prasideda labai pigiai,
įsigalėja iš tolo, neužgesta per visą amžių, nors jie“
nieko nedaro tai meilei palaikyti. Vienatinis „kliudy-
tojas tai didžponis tėvas Goštautas, kurs nenori duk-:
"teriai mezalianso, chlopo žento. Jaunieji pasyvūs, .
temoka verkti (tai kiti mate;) O reikia tik mažos
pastangos tėvui perlaužti; jis ir pats palūžo, įver-|
tinęs Juozą, leidęs savo Motiejui vesti Oną Rainytę ir“
pats patekęs jos „įtakon“ (taip kiti sakė). Mokėjo gi“
Vanda netekėti už Mankausko, 0 pasirinko Tumą,
nors motina Bilazaraitė alpo.

Giesmės 1, 2, 3, 4 tai tik jaunuolių meilės rū-
kai, be jokių pozityvių išdavų. 5. Varšuvos studen-
tija užsikrečia tautybės idėja, bet Juozas — serga,
negavęs Jadvygos, kol persilaužia. 6 giesmė — pats'
veikalo branduolis — toji tautinė proklamacija, kuri:
taip pagavo visų širdis. Sekmoji — Tumo pasaka
"Glinskiui apie Juozo ligą. Ašmoji — kaip į Goš-:
tautą renkas lietuviai Vytautui paminklo atidengti.
Devintoji — Motiejus laukia svečių į krikštynas. 7,
8, 9 giesmės lyg primegstas priedas, o 1, 2, 3, 4 pe-'
rilga įžanga į politikos veiksmą, kurio imasi „jaunoji“
Lietuva. Visur tik pasaka apie jau buvusius veiksmus
ar jausmus, ar dar būsimus, o akyse nesidaro beveik“
nieko. 2

Yra gražių gamtos aprašymo posmelių pradžioje |
giesmių, bet ir jie arba visai palaidi, arba turiniui |
nebūtinai reikalingi. Yra po dainą kiekviename

120

skyriuje (be 9); del jų skaitytojas, kaip moteriškei del
skaistaus veido (ceros), autoriui dovanoja septynerio-
pus trūkumus.

Visų tų savo nuomonių ir pasakymų mes nepa-
tvirtinsime citatomis: ne klasės dalykas užmuštinai su-
kritikuoti svarstomąjį dalyką. Jei veikalas niekam ne-
tikęs, tokio klasei nė imti niekas neima. Tam tikslui
profesionalai recenzentai ir kritikai pasidarbuoja — iš
šalies. Bet sykį veikalas jau pateko į klasę, į audi-
toriją, tai jau reikia iš jo išsemti visa gera. Atpasa-
kosime tad „Jaunosios Lietuvos“ turinį, kuo arčiausia
laikydamies teksto, O neturėdami mūsų literatūros
chrestomatijos, išrašysime čia pat ištisas gerąsias viete-
les ne tiek pasistebėti, kiek atmintai išmokti.

Įžangą jau esame ištisai išrašę, kalbėdami apie
poėmos tikslą ir kaip tai jaunimas priėmė. „Kur
šiandieną jinai“ pirmojoje redakcijoje daug reikšmin-
gesnė, ją mes ir paėmėm. Apie šitą Maironies dei-
mantą galima pasakyti, kaip apie Rafaelio angelėlius,
susimąsčiusius del Dievo Motinos paslapties: tiek gi-
laus jausmo čia įdėta, jog jei Maironis — Raiaėlis
nieko daugiau nebebūtų palikęs, vis tiek būtų mūsų
atmintyje likęs. Giliausis nuliūdimas ir augščiausia
viltis — koks gražus ir pavykęs sujungimas! Čia
poėto — kurta.

| giesmė Atkaičių Rainys geras, pasiturįs, išmintin-
gas ūkininkas, nors mylimas, instinktyvai
nekalba lenkiškai.

121

„Taip jau rado; taip kalbėjo tėvai,
Tai pats Dievas, jam rodės, tokią kalbą paskyręs“,
Jam mirus, Atkaičiai virto kiti; nebe taip dera“
javai, ūkį veda Laurynas, neprisimanąs, 0 nemėgstąs
klaustis. Bet ir visi kiti ūkiai nupuolę, nes -
„Geriausias jų sultis siurbia dielės maskolei.
Abrusitelių šerti pilną šalį privarė,
Mums patiems gi darbuotis visur kelią uždarė.
Lauryno brolis Juozas — tėvo paveikslas, mėgo
mokslą, tai tėvas jį į Kauną išleido, patariant „geram“
ponui“ Juškai, kurs Juozą mylėjo. Motušė išleido įį |
pati verkdama ir jį „birbindama“; maldės tačiau viltimi
sulauksianti kunigo ir nebematysianti vargo. Mokyto- :
jai Juozui lėmė: „O, išlėks tas augštai“. Nelinkęs, žai- |
sti, užsidaręs, nesibrolaująs, vien tik mokslu susirū-
pinęs, Juozas buvo gavęs senio vardą; padėdavo ki- |
tiems padaryti, ko jie neįveikė. Tėvas jo ilgėjos par- į
važiuojant, bet 5 .
„Kalbos ir jautrumo daug nematės tarp jų:
Būdo buvo abudu gana kieto, sunkaus,“ 8. ;
Šnekint jį temokėjo gražioji Onytė sesuo, jai tad |
Juozas pasakojo knygas, lavino ją, mokė rašto, isto- 1
rijos, šventraščio. Ir jai Juozas sapnavos besakant pa- *
mokslą, o žmonės beverkią.
„Buvo Juozas nekartą iškalbingas tikrai;
Tada švietė jam veidas, kaip giedrotas dangus. |
Ir Bažnyčią mylėjo; bet vargiai ir patsai
Bežinojo ikšioliai, ar jis kunigu bus“, 9.

122

nes tėvas, mirdamas, įsakė jam pabaigti gimnaziją, O-
paskui... Bažnyčiai tarnauti Juozas nesibaidė; jam
malonios buvo jos apeigos ir sudaromas ūpas, tada.
graudenos ir jau penktą klasę išėjęs, būtų apsivilkęs
juoda jupele, kad ne tėvas.

Gretimai esąs „geras ponas“ Juška maža savo
ūkio težiūrėjo, tik medžiojo ir svečius vaišino. Senį
Rainį jis kviesdavos tai bičių kopinėti, tai grūdų sėti,
už tai ir Juozui krikštotėvu pabuvo. Dabar Juškai
pagailo, „kam Juozas tur kunigu žūti“, 10. Klasta
įkalbinėjo tėvui, kad nesiskubintų, 0 tuo tarpu Juozą
„Savo žentu vadino“.

Jo duktė Vanda graži, geraširdė, lengvabūdė;.
motina ją moko puikybės, perša ją dideliam, bet ban-
krutuojaučiam dvarininkui Mankauskui, 0 ji tuo tarpu
tesidomėja apdaro, Mankausko arklių ir Juozo dainų.

Šaltas, žodžius svarstąs Juozas pažino atvirą,
pilną aukšti siekių Joną Glinskį ir abudu dabar sva-
joja apie kunigystę; į seminariją tačiau testoja vienas.
Glinskis. |

Juozo daina.

Lakiok belakiojąs, paukšteli gražus!
Kur tiūpsi, ar pats bežinai?
Kad margus per audrą išskleisi SPAFIUSS
Ar krisi, kur nori patsai?
Vienok nebijok! Dievas sergės tave;
Be jo tavo plunksna nekris:

123.

Iš aukšto Jis žiūri Apvaizda guvia
Ir sergsti tamsiausias naktis.
Kad vėjas sušvilps ir tau lizdą sugriaus,
Plačiai po miškus išnešios, —
Paleisi tada graudų balsą plačiaus,
Nutūpęs aukštai ant šakos.
O žmonės, nudžiugę del tavo stemplės,
Linksmesniai į darbą pakils;
Ir tavo garbė per girias nuskambės!
Ir šiaurio kaukimai nutils.

[- giesmė.| Paventyje Goštautų Augštadvaris. Ir jis 1
! „geras ponas“, tik „klausyti — jo išlygos |
kietos“. Vienturtė jo duktė Jadvyga nesėdi sau ran-
kas sudėjus. Graži, meili, bet liūdna, netekus lipšnios,..
tylios motinos. Tėvas ją myli, bet nesirodo — tokio |
jau „būdo. Brolis Motiejus vėjus tebgaudo, nors |
sumanymų turi gerų; ir aštrų liežuvį. Pažadintas noras |
meilę sapnuoja, bet ji turi ūkininkauti ir tik nuliekamu
laiku vienam pianinui tepasako savo skausmą ir
džiaugsmą. „Jai paklusnus, tai verkia, tai džiaugias, 4
tai skundžias, tai klausia“. 18. 7

Tokią valandą užtiko ją nepasergėti svečiai:
Atkaičių Rainys Juozas ir Sokaičių Glinskis Jonas
klierikas ir išbaidė neapsitaisiusią.

Už mylios Sokaičių okolica. Bajorai, nors skur-
džiai, ponais dedas, paliokais vadinas, lietuviškai |
tyčia nekalba; jų moterys tinginės, bet polką pašoka.

124

Vienas Glinskis tėra tvirtas bajoras, nesipučia, ūkio
žiūri. Jo Jonui Goštautas padėjo mokslus eiti, kaip
Juška Rainiui. Motiejui Rainį Glinskis rekomenduoja,
kaipo kandidatą kunigu. Juozas sąmoningai atsikerta
aštriam Motiejaus liežuviui ir užimponuoja jam. Goš-
tautas Glinskius myli, o Rainio pavardė jam nepa-
tinka. Glinskis sulaikė jo Motiejų nuo blogų draugys-
čių; dabar jis nebesididžiuoja tėvo turtais ir ima my-
lėti tėvynę. Dideliu skoniu apsitaisiusi Jadvyga daro
į Juozą įspūdį, bet abudu tyli. Tėvą žydui išsivadinus,
svečiai priprašė Jadvygą skambinti, Juozas pasižada
dainuoti.
Juozo dainos.
Iš augšto švietė jaunam keleiviui
Žvaigždė ant dangaus
Ir rodė kelią į giedrą šalį
Ramumo brangaus.
Bet netikėtai užtemdė dangų
Plačiai debesis !..
Ir suklaidino keleivį jauną
Giria ir naktis !.. |
Kaip jaunas sapnas skaisčios malonės,
Dievaitė šitai,
Pamojus ranka, keleivį veda
Kur švinta rytai!
Antai jau rausta aušros padangės...
Bet liūdna įaunam:
. Apleis keleivį graži dievaitė,
Teks eiti vienam!. .

125

Nors žinau, rūpestingos čia ant žemės kelionės |
Niekados neapšviesi, viltis! ;
Bet gi aš nemaldausiu, kaip didžiausios malonės, Ė
Kad man Viešpats užmerktų akis! J
Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu:
Nesupras žmonės mano skundos!

Ir nueisiu pro šalį su tuo skausmu giliu,
Kurs be žodžio paliks visados.

Abudu padaro kits kitam įspūdį, abiem ašarų |
pilnos akys.

Goštautas šelpia Kriokuvo Akademiją, kuri viena
tepalaiko lenkybę prieš maskolių, tai ir Motiejų ten |
leisiąs.

Svečiams išvažiavus, Jadvyga nuliūdusi klausia,
nejaugi Juozas būsiąs kunigu: tur galvą nemenką ir |
moksle gabus, tur jautria širdį — atvės idealai, 0 ji — |

„Jo alpstančią širdį ji žadinti mokėtų,

Kaip Angelas sargas karštai jį mylėtų

Jo siekiams aukštiems atsidavus visa.

Ir vienas ant kito saldžiai atsirėmę

Nelenktų pečių po sunkiausia našta“, 27.

Tėvas atspėja bendrą Juozo ir Jadvygos jausmą
ir laiku perspėja:

„Vienok neužmiršk niekados,
Kad tarpas tarp jo ir tavęs begalinis,
Ir jį išvaryk iš siaurutės galvos“, 28.

126

Pas Glinskius Juozas su Jonu ilgai naktį

tariasi. Ruzei dilkteri kiaurai per širdį,
iog Juozas lyg Goštautaitės apduotas ir jai prisisap-
navo. Sokaitiškiai nesiskubina į Užvenčio bažnyčią,
nes čia Valančiaus įvesta lietuviški giedojimai. Užtat
sodiečiai:

„Jei Dievui tik lūpų užtenka garbės,

Žemaičiai, kaip žvagždės danguje, žibės“, 32.

Jų nieks neužrėks. Bet ir širdį jie turi nešaltą,
ypač kai gieda „Pulkim ant kelių“. Šiandieną į Juozą
tai daro didelį įspūdį. i

„Dar užvakar buvo gražaus pašaukimo,

Jam kelias taip aiškus; dabar apšvietimo

Maldauja, ant kryžkelės stojęs“, 33.

Skaudanti širdis nelengva palenkti; ji galima tik
laužti, kaip plieną. Tyli dabar ir protas. Pagaliau,
pagailo jam gražaus pašaukimo, su kuriuo buvo suau- -
gęs nuo mažens. Bet štai pro jį praslenka Jadvyga,
ją vieną dabar bemato ir jo mintys ima klysti, lyg jį
pančiais surišo. Liūdna ir Jadvyga.

„Ar jau, Angelėli, ir tu pažinai

Skaudžiausią širdies kalaviją“? 34.

Juozą visą perima užuojautos jausmas ir jis pa-
mokslo negirdi — jį traukia į kleboniją, kur tarias bū-
sianti Jadvyga: klebono būstas visiems atdaras. Čia
pat ir asesorius, kol pasigers kunigus skaito. Ruzei
išmėtinėjant, kam užtrukęs, Juozas sakos įdomavęs,
kaip, sakoma pamokslas, nes, rasit, ir pačiam veikiai

121

reiksią sakyti. Juozas tik pajuokavo, bet Jadvyga |
taip pažiūrėjo, jog išmušė norą taip bejuokuoti. Ruzei
Motiejus gana pakyrėjo pajuokimais madų, bet
kai ėmė meiliai su ja šnekučiuoti ir mandagiai
slaugyti, atsileido. Juozui su Jadvyga vieniem pasili-
kus, vėl pritrūko kalbos ir drąsos. Širdys jiem sutar-
tinai plakė, tai akimis daug ko pasisakė: abudu su-
prato, jog niekados nebebus vienas antram svetimu, ar
džiaugsis kada, ar kentės, 37. Tačiau jadvygai pa-
kvietus, kad dar kartą juos aplankytų, griežtai atsisako.
Girdi, perpuikus čia rūmai, o aš vargdienys. Jadvygai
tai dūrė įširdį: juk tai buvo pakartojimas jos tėvo
žodžių. Nejaugi Motiejus bitų pasakęs? Tik jis se-
serį užtaria. Liūdnas ir Motiejus. Gal del Ruzės.

Juozas Rainys nuo mažens niekados nemėgino
nei skųstis, nei ašaroms savo skundos, kaip vaško,
tirpyt, 39. Kaip ežero stiklas jo veidas ramus, kaip:
užtvenktą upę, karščiausius jausmus jis savo širdy už-
rakino. Nė Glinskiui to nepasisakys, nebent nakties
žvaigždėms.

Juozo skausmai.

Kame mano brangūs jaunystės sapnai?
Kame tie padangėmis skraidę sparnai?
Kur augštas, gražus pašaukimas ?

Kaip šalčio užgauti pavyto žiedai!

Lyg debasys tamsios užtraukė juodai,
Beliko tiktai atminimas!

128

Tik vien atminimas!.. Ir tas nepaliaus,
Kaip sąžinė, griaužti! Kur žengti toliaus
Kas man beparodys, oi, kas ?
Kaip silpnas keleivis ant 'kryžkelio stojęs,
Kaip krušai javus bekapojant, artojas,
Taip aš benuleidžiu rankas. |

Kame mano galė, kuriai įtikėjau?
Kaip milžinas žengti per audrą žadėjau
Ir vargti del gero kitų!..
Silpnos moteriškės akių spinduliai
Užšvitę įsmigo į širdį giliai...
Ir tiek po visų apžadų!

Matuše brangiausia! Kaip graudūs varpai |

Tau bus ta žinia!.. Kad man lopšį supai,
Nemigus per kiauras naktis,

Kad leidai į mokslą paskui ant skolos, —
Ne tos betikėjais sulaukt valandos!..
Linksmesnė tau švietė viltis!..

Bet argi jau viskas kaip sapnas išnyko?
Nejau ant švenčiausio, brangaus man dalyko
Paženklint kryželį belieka?

Ir vis, ko taip troškau, dienas beskaičiau,
Kur mano vienintėlį tikslą mačiau...
Tai viskas pavirstų į nieką ?

Bet ką? Ar aš nendrė, belankstoma vėjo?
Ar veltui draugai visados man tikėjo?
Ir milžinu tankiai vadino?
Silpnos moteriškės akies spinduliai!

129

Svajonės tuščios svetimi sopuliai! —
Ir viską ant karto „naikina ?

Nekrūpčiočiau, regis, nuo griausmo, žaibų,
Nei audrų kaukimo, žmonių nelabų,
Nei priešų nuožmiausios gaujos!
Kaip milžinas stočiau į atvirą kovą,
Aprinkdamas Viešpatį sau už vadovą!
Bet jos... o, taip gaila man jos!

Tai angeias, rodos, iš apskričio kito,

Kurs veidu aušros netikėtai užšvito
Ir naują parodė man šalį.
Kas jausmų gilybė! Kiek veide skundos!
O, ne! Del manes -ji kentėt niekados ,..
Kentėt del manęs ji negali!
N.B. Dalykėlis tiek pavykęs, tiek teisingai išskel-
tas iš poėto širdies iš pat pradžių dar „Terp skausmu
į Garbę“, jog nereikė jo nė perredaguoti „Jaunajai
Lietuvai“. Brangų veikalą būtų sudaręs Maironis, kad
tuo įtempimu būtų visą poėmą surašęs.

Juozas skiriasi su gimnazijos draugais.

Dr. Smigeika jau dabar prasitaria reiksią

laikraščio žmonėms pirmyn pavaryti. Rainys važiuoja |

į savo tėvus į padubysį.
Malonios ir puikios pakalnės Dubysos,
Išpintos žemčiūgų vainikais margai!
Šalis, kur užaugau! Kur atmintys visos
graudingos, kaip mūsų vargai!

130

pTySSTB

Ą
"PPS NSS PSS HLTV PP 77 HE NLLNAMAS

Banguoja Dubysa blaiviai vilnimis,
O beržas našlaitis nuleidęs šakas,
Kad švinta rytai ir išblykšta naktis,
jai beria sidabro rasas.
Ne rasos, tai graudžios jam ašaros byra!
Bet veltui šakas garbiniais apdabins:
Dubysa jau myli... bet tolimą vyrą:
vien Nemunas ją apkabins.
Lietuvės neieško, kaip vilnys Dubysos
Sau meilės už kalnų, už girių tamsių;
Bet meilę ir širdį atranda ne visos,
nes bėga lietuviai nuo jų.
Kur Temza, Laba, Amazonė plačioji,
Ten skursta lietuviai nuvargę keliais.
Kur Varšuvos miestas, Maksva tolimoji,
ten spaudžia juos mokslais giliais.
Lietuvės, kur vilnys Dubysos banguoja,
Sau rūtomis pina geltąsias kasas;
Kad pradalges grėbia, graudžiai uždainuoja,
bet širdį jų kas besupras?
Ir eina tos dainos per Lietuvą mūsų,
Kaip Nemuno mielo blaivioji vilnis!
Joms pritaria balsas nuo Kuršo ir Prūsų;
„jų klausos nutilus naktis.
Kaip rausta jurginai ir rūtos žaliuoja |
Ir pina Dubysos pakrančius margai,
Taip žydžia Lietuvės, bet liūdnai dainuoja,
nes spaudžia jų šalį vargai.

131

Gražiausiai gi gieda grėbėja Rainių Onytė.
Onytės daina.
Trys sesutės grėbia šieną;į
Ne tiek grėbia, kiek dūmoja:
Turi brolį tą tik vieną,
Ir tas vienas joms išjoja.
Ir išjoja į tą šalį,
Kur tėvų tėvai nebuvo; *
Retas ten ištverti gali,
Daug/jaunųjų ten pražuvo.
Oi, gegute, tu raiboji!
Kam tau balsas taip verksmingas?
Oi, sesute, ko vaitoji?
Ar jau skausmas taip širdingas ?
Broli mūsų, tu jaunasis!
Kokias dovanas paliksi?
Margas kraštas tolimasis:
Ar ten laimę besutiksi?
Ar ten iaimę besutiksiu,
Ar sunkių vargų pritirsiu,
Bet gi dovanas paliksiu
Ir į tris dalis paskirsiu :
Vyresniajai aukso žiedą,
O antrai šilkų skarelę.
Šiai trečiai, kur liūdnai gieda,
Gilų ašarų upelį!
NB. Savo konstrukcija ši daina prilygsta geriau-
siems tautos kūriniams.

132

Kogi taip liūdi Onytė? Klausia praeidama Vanda
„Juškytė.

„Kas volungei liepia verksmingai dejuoti ar ber-
žui šakas nuleisti, o jausmo kas pradžią suras“, 46.
Vandai paįdomavus Juozo, ar jau jis važiuojąs į se-
minariją? Onytė išmetinėja Vandai netikslų suvedžio-
jimą Juozo: apsuko galvą, o paskui atsitolins nuo jo.
Laurynas vėl kreitėja tikėjęsis Juozą skolas išmokė-
siant; tai panelė tegu neklaidinanti jo, nes tai nemaža
skriauda namams. Ir vėl, argi bus jai malonu, kai
davatkos ims ją kolioti. Vanda, nieko nesuprasdama,
pyksta ir eina sau. Jai teaiškuų, jog kažkas Juozui
atsitiko. Pagaliau, susigriebia, jog tai del jos Juozas
nebenori būti kunigu, nors negirdėjo Lauryno karčios
-pašaipos, kad skubėtų namo, nes ten ios laukiąs ka-
valierius. Tai Vandai patinka. Ji mielai išgirsianti
Juozo prisipažinimą. Bet tekėti už jo? O, ne! Vis
delto jai linksma. Ji visus praeidama šnekina, o par-
bėgus namo, puošias—kad juoba patiktų Juozui. Tik
Juozo, pasirodo, jau čia būta, atsisveikinta, pinigų iš
Juškos neimta.—Žinai įį—kietas kaip titnagas; tik pa-
sinaudota rekomendacija į Bilazarus vaikų mokyti. Su
Vanda lyg tyčia vengta atsisveikinti.

Širdis be karionės nemoka mylėti:

Be kliūčių ji gesta dvasia kibirkšties!

Kur lengva mylėti, nereikia kentėti, —
ten rankos jinai neišties.

133

Kas skausmo, nemigęs naktim's, nepažino,

Kas neslėpė riedančių ašarų savo,

Kas savo širdies sopuliais nemarino, —
tas meilę sapnuot tesapnavo.

Tas laimei pasiekti gal ranką išties,

Kaip kūdikis menkas, drebėdams bailiai.

Nevertas! Jis rakto neras nuo širdies;
bet jo neužmuš sopuliai.

Ant žemės plačios neišlepę vaikai!

Jiems kaulų ant tako gana pamestų!

Laimingi! Jų meilei taip reikia menkai:
nežino jie norų aukštų!...

E giesmė | Idėjos, jei didžios, nemiršta, kaip žmonės;
Tik neina, kaip saulė, ramiai, be karionės:
Jos mėto nekartą žaibus!
Užtat gi kad saulė nušvis ant dangaus,
Nustelbę diegai dar sveikiau atsigaus,
Jų vaisius palaimintas bus, 55.
Jau nusikratė pančiais Graikija. Jugoslavių ka-
pai, tarytum, tėvų užžavėti varpai, prabilo ir širdis su- |
"kratė. Kova už švintančią laisvę pasiekė net Suomių
granitus. Ir poėtas laimina pakylančias šalis, džiau-
gias, kad jie turi jau garsių kovotojų.
Po Lietuvą miegta tėvynės vaikai;
Per amžius juos žudė vargingi laikai,
O pranašai skelbė kapus.

134

Nuvargę, nupuolę, nustoję vilties,
Suvystyti pančiais tamsiosios nakties,
Kada, oi, kada atsibus?
Per Lietuvą Nemunas eina platus;
"Ne jam atrakydinti pančių raktus:
Banguoja skurdus nusiminęs!
Kaip milžinas, kelias ir daužos į šonus
Pavasario metais, senovės valdovus
Ir savo jaunystę atminęs.
Užmigo tėvynės bajorai—galiūnai!
Dvasia svetima jų gaivinami kūnai!

Tėvų palikimą užmiršo;

Nustoję senobinio būdo, liežuvio,

Tėvynę sau kitą išpiršo!...
Neklauskis jaunuomenės jos idealo:
Nuskurdo, sunyko, krūtinės atšalo,
Kaip žemė be šilto lietaus!
O, klaustumei veltui, kame jos tėvynė
Prabočių didžių, kaip vergai užsigynė
Ant vieškelio bendro, plataus.

Jei nori atrasti lietuvį šiandieną,

Ieškok, kur aprūkę šiaudiniai stogai!

Senų padavimų išgirsi ne vieną,

: Kurie užsiliko per amžius ilgai;

Vienok ir tenai, kad atėjo į mantą,
Senelių tėvų jau kalbos nesupranta, 57.

Varšuvos Sasų sode studentai lietuviai ir lenkės;

A =

jos lietuviams visados patikdavo. Studentai ginčijasi

135

del visokių klausimų, kol Daugirda nepraneša matęs
tokią gracijos pilną moteriškę, kad sunku buvę atsi-
žiūrėti. Tai būta Jadvygos, prieš dvėjus metus susir-
gusios melancholija ir išsiveržusios į Varšuvą į kon-
servatoriją ištirti Šopeno (kurs kitkart taip patiko
Juozui). Juozas pas ją dabar tankiai esąs. Nuo
draugų jis bėga, nemėgsta jaunimo, bet širdį jis turi:
tautų atgimimo taip niekas negali atjausti karštai, 61.

Išvydo ir jį patį, bet tai bebuvo įo tik šešėlis —
kenčiantį, verkiantį; parvežė jį ligonį ir paguldė į lovą.
Jis tik ką buvo Jadvygą, kaip šaltu vandeniu apipylęs
ir savo lūpas puikybe surakinęs, nieko netaręs, išėjo
iš jos. Veltui, ji žaizdų iškentėtų užmiršti negali. Tai
pasiieškojo ir rado maldoje išrišimo: jos skausmas
pavirto nuliūdimu, kad net juoktis pro ašaras gali, 63.

Tai buvo padaręs Goštautas, lyg verte užvėręs
Juozui lūpas, kad tarė: Neslėpdamas savo meilės,
varyte varai Jadvygą į kapą, žinodams gerai, kad jūsų
sapnai be vilties, 68. Juozas paklausė, Goštautas tad
jam dėkojo ir žadėjos gausiai atsilyginsiąs. Jadvygai
Juozas viską padarė, persiskyrimą atsirgo. Pagijo,
turėdamas vilties, jog bent po metų Jadvyga supras
didžią jo auką. Tik Goštautui jis nedovanos, kad
jam dvarininkai tėra lygūs.

Visus savo sapnus palydėjęs, Juozas sau Lie-
tuvą mylimąja apsirinko

„Garsingą ir brangią didžiais pranokėjais,
Prisiekęs prižadinti užmigusią šalį“, 68.

136

Kam vargti, darbuotis, dabar bent jis žino.
Nors meilę tėvynės jis metais augino,
Bet meilė tai buvo kita: įį viliojo lenkų istorija, gi
užkloti kapais Lietuvos milžinai jam nieko nesakė.
Net gėda priminti, kad savos kalbos jis senai neb-
vartojo.
Bet laikas ateina, kad net akyse
Tie patys vardai jau kitokia dvasia
Atliepia į tavo krūtinę!
Tai prašneka kartais apžėlę kapai.
Į darbą tada už prabočių kapus!
Jo darbas ir vargas čia bergždžias nebus! 69.

Pavasaris gamtoje lankosi pakiemiais.+

„Pavasaris kitas nabašninkus gali

Prikelti, kad bočių užmirusią šalį

Iš amžino miego vadina!

Jo balso išgirsta kapų pelenai;

Pakyla galingi tada milžinai

Ir ateičiai vieškelį mina!
Palaimintas laikas! Nors priešginiai tingūs
Gyvatos pabugę, begarbins laimingus
Ramumo ir miego sapnus, —
Bet veltui trukdytų gyvavimą jauną:
Jis tvinkčiot kaskartą aiškiau nepaliauna
Ir pamatus griauna senus.

137

Gražu, kad pavasaris, griaudamas ledą,
Bežadina gamtą skaisčiais spinduliais ;
Gražiau, kad didvyriai mylėdami veda
Tėvynę naujais atgimimo keliais!
Palaiminti jūs, atgimimo laikai !
Ir jūs išrinktieji tėvynės vaikai!
Nuvargusi amžiais, palikus be vado,
Netekus sūnų, tu miegojai be žado!
O laikas, kurs griauna ir ardo,
Užmigdęs valdovus, išugdė ilgainiui
Pelėsius ir kerpes ant tavo tvirtainių,
O tau net atsakė ir vardo!
Bet laikas jau keltis! Ir taip paskutinė
Europoj, kaip amžiais anais, tau krūtinė
- Kerštu apsiplaus atgimimo!
Bet rasit įstojus į vieškelį naują
Tu vėlei, kaip tuokart, aukausi net kraują,
Kaip motina pasišventimo!
O, laikas jau keltis, šalie Lietuvos;
Gana bus globėjų ant tavo galvos,
Kurie tavo turtais dalinos!
O, laikas ir tau savo žodį ištarti!
Juk, rasit, taip trokštas išganymas arti,
Kursai mūsų bočiams vaidinos! 70—71.
Duonelaičio mesdar per miegą klausėmės, ro-
mantikai mus praeičiai stebėtis prašė, Daukantas, Ba-
ranauskas maža betikėjos atgimimo, gi
„Šiandieną kiti užtekėjo laikai:
Į darbą visi eina tavo vaikai“.

138

Kam už tai dėkoti? Muravjovas nė sapnuoti ne-
sapnavo, 3
„Kad Lietuvai spaudą užgynęs ir raštą,

Sau vardą įgys ir sužadins tą kraštą,

Kuris jau menkai bekvėpavo.

Lietuvi! Jei saulė ant tavo dangaus

Kada užtekės, tu nespjauk ant žmogaus,
Nors tavo netroško jis labo!

Tiktai pasakyk: „kas prieš tiesą kariauna,
Pats rankomis savo užmanymą griauna“.
Tą žodį iškalk ant jo stabo, 72.

Vargšės ginamos lietuvių raidės kelius naktimis
sau atrado ir žadina mūsų užmirusią šalį. Kasgi,
tėvynės meile degdamas, spausdina užsieniuos knygas
ir žmonėms jas dalina? Tamsios pasiklauski nakties.
Tai darbas studentų, kunigų? Vienas Dievas bežino
ir Juozo ilgi vakarai.

Tos užsienių knygos jau padarė lig šiol lenkiš-
kai tekalbėjusį Glinskį susipratusiu lietuviu; tik Juš-
kienė vis dar tebeprasivardžiuoja litvomanais, 0 dvi-
margiai Pariečių bajorai — chlopomanais. Ir pavarša-
vyje dvidešimts studentų lietuviškai šneka. Vilnietis
negalėtų atsistebėti, kad ponaičiai svetur pamėgo tą
kalbą, už kurią kiti tokie pat ponaičiai namie nė ska-
tiko neduoda. | 1

Nėra tarp jų tik Juozo. Jam motina tik ką
mirė ir jis kaip giltinė vaikščioja, vietos sau neranda.
Nelaimės pribaigs jį dar jauną, O !+ iekados jis
nepasiskųs; nė neklausk jo, jei nenori ažganti.

139

Goštautaitė parašiusi gaidas Jakšto himnui. Ji
jau pagarsėjusi koncertantė, nebereikia geresnės už ją
lietuvaitės; jau taip kaip ir mūsų jinai. Ji ne menkiau-
sio garso priduoti lietuviams galėtų. Daug gali mo-
teriškė. Tokios gi žvaigždės pats vardas daugiau
mums padės, kaip šimtas kitų. Ji jau įsitikinusi lie-
tuvaitė; Rainio brošiūras skaito, gėrėdamasi, plakančia
širdžia. Bet Juozas ten nebevaikščioja, nors pereitą
žiemą pats Goštautas jam rašė ir lankytis prašė. Jis.
pats ėmė lietuviškai mokytis ir nors dar nėra tikras.
lietuvis, bet jau nuo to vardo nebesikrato, 77.

Susiranda Juozas pavėlavęs ne del motinos, tik
del raudonsiūlių šnipų; jie reikėjo suklaidinti, nes jau
ėmė užuosti lietuviškus pėdus Varšuvoje ir Maksvoje.
Per studentų tarybą pasireiškia nuomonių skirtu mai.
Vieniems kunigai, profą gulti nuvarę, nėsą reikalingi;
kitiems priešingai — jų pinigai esą reikalingi; dar kiti
nenori, kad kunigėliai už nosies vedžiotų, žmonijai
šviesos pavydėdami. Juozas tą nesantarvę skausmin-
gai kenčia. Pagaliau, taiko: „Netoli keliausme, Jei
dešimtį kartų statysme ir griausme, Tą patį ant vie-
tos bemynę“. Šiandieną darbų reikalauja tėvynė, ir
kai tų darbų tėra pradžia, įėgos skydžiasi. Daug ne-
apykantos, o maža darbininkų, tėvynės sūnų didvyrių
su meile didžia. Kariaujame už sąžinės laisvę, o drį-
stame kitiems pavydėti tos laisvės, tikintiesiems. Pa-
galiau, tikrų bedievių gal ir visai nėra, nes vieniems
Dievas danguje, kitiems žemėje.

140

„O jog kunigai įtakingi vadovai,
Daug gali padėti lietuviškai kovai,
Tai nutarta jų neužgauti.

Pažadėjo tokią pat taiką ir maksviečiai, palikdami
laikraščio tvarką arčiau sienos esantiems. Remsią įį
iš Petrapilio, Kauno, Seinų; na, ir —

„Ant laikraščio balso, to gerdo brangaus

Trijų milžinų dvasia atsigaus,

Nors mūsų čia yra keli!..

Visiems pasirodė: šitai milionai

Lietuvių sukyla, kaip amžių valdovai

Ir rengias į kovą barzdoti, 81.

Lietuviai! nuo šios valandėlės
Mums era kita prasidės.
Po Lietuvą mūsų naktis iki šioliai
Ir lenkai ją migdė, ir slėgė maskoliai,
Bet usnys ilgai nekeros!
Štai laikraštis eina jos dvasios gaivinti.
Teeinie tad pasislėpę nakčia,
Tebrėkšta tėvynei padange plačia
Tos mūsų Aušros spinduliai!
Gal jos neapkęs, kas papratęs;vėlai
Pramerkti akis, kam šilti patalai;
Bet vargšas įą sveikins meiliai, 82.
Prižadins ir jomylistas.

Juozas sako karštą prakalbą draugams apie te-
kusį jiems uždavinį, šventą ir didį — pravesti pirmuo-
sius takus. Bus sunku. Bet kovos be to nėra niekas
laimėjęs.

P

141

„Ir ką mums ar vargas ar audros verpetai—

Mes žinom, jog mūsų ateinančiai metai!

Į darbą, o Dievas padės!

Pavasaris aušta! Jo žingsniai pirmieji —

Palaiminti žingsniai! Laikai tolimieji

To rytmečio mums pavydės.
Į darbą! Į darbą, kam dega krūtinė!
Apleisto dirvono vaga pirmutinė —
Sunkiausia, bet kiek ten sapnų!
Ir mūsų tėvynei, tiek amžių vaitojus,
Ar žinom, ką auštantis žada rytojus"...
Tik reikia darbų, milžinų“, 83.

Draugai pasidalija darbu: kam redaguoti, kam

. darbininkų klausimas rišti, kam po dvarus agituoti,

kam

142

poetizuoti, kam istorija tirti.

„Daugiau „mokslo vyrų! Galingas jų žodis,
Ką gal Lietuva, svetimtaučiams parodys,
Jos vardą augštai užrašys!
Į mokslą! Į mokslą su norais giliais!
Jis vardą lietuvių apdengs spinduliais —
Jis mūsų didvyrių lopšys.
Į mokslą! Į darbą kiekvienas, ką gali;
Iš miego prikelsime mylimą šalį! —
Tekaukie sau veltui šiaurys! 84.

Studentų himnas.

Jau <=!-: ai sukilo. Nuo Juodmario krašto
Pavas-is,eina Karpatų kalnais.

i Po Lietuvą-—žiema. Nei žodžio, nei rašto

Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais.
Petys gi į petį, na, vyrai, kas gali,
Sustoję į darbą už mylimą šalį,

Prikelkime Lietuvą mūsų!

O laikas jau, laikas iš miego sukilti;

Štai penketas amžių — naktis be aušros!

Gana aimanavus! Prižadinkim viltį,

Ir stokim į darbą, nelaukę giedros!

Petys gi...

Kas tiki į Dievo Apveizdą galingą,

Tas baimės vaikų nepažįsta silpnos!

Mums teko per amžius dalis nelaiminga,

Bet niekas nežino rytojaus dienos.

Petys gi...

Aplinkui jau žydžia visur atgimimas;

Išpančiotos tautos gyvuoja plačiai;

Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas,

Ir Lietuvai aušta laisvės rytmečiai.

Petys gi...

Prikelkim darbais Gedimino tėvynę!

Priminkime Vytauto Didžio ribas!

Prižadinkim kalbą, ką proseniai gynė,

Ir vardą, kurs vietą Europoj atras!

„Petys gi...
Gražu už tėvynę pavargti, kentėti;
Palaimintas darbas šalies prigimtos;

143

Laimingas, kurs, pradedant aušrai tekėti,
Su broliais į darbą, kaip milžinas stos.
Petys gi...
O tu, nors lietuvio tik vardą nešioji,
O dvasią užspaustum tėvynės jaunos...
Tegul ir tave ateitis tolimoji
Minėja... kaip išgamą mūsų dienos!
Petys gi į petį, na, vyrai, kas gali,
Sustokim į darbą už mylimą šalį, —
Prikelkime Lietuvą mūsų! .

|- giesmė Vandai Juškytei laikas tekėti. Mankau-
skas prasiskolino ir niekais eina. Tai
nors motina—Bilazaraitė alpo, Vanda užsispyrė tekėti
už inžinieriaus Tumo, nors jos motinai ta pavardė
buvo baisi. Bene pridėti, girdi, antrą „Ss“? Į sužie-
duotuves nuo Volgos skubinasi Tumas su nauju savo
draugu Glinskiu. Jie daug padarysią tikėjosi, tik žmo-
nės augštą jų siekį sulankstė, kaip siūlą, ir visi suma-
nymai liko be vaisiaus.
„Tikėjos prikelti kapus Gedimino
Ir kalbą senovės gadynės;
Užtai litvomanais visi išvadino
Ir net piktadariais tėvynės, 89.
„Kame jų draugai, tiek iš ryto žadėję? Vieni
skurstą' varguos, kiti stiklą pamėgo, kiti šąla Sibirijoje;
jaunuome nė žūva maskoli; mokyklose.

144

KVV

„Po visą Europą visur atgimimas,

Tiktai Lietuva nelaiminga.

Ją žudo liga, o gydyklos užgintos,

Švenčiausios teisybės ir tiesos pamintos

Net motinos vardą užmiršo lietuvis

Ir jam Lietuva ne jo kraštas, 90.

Lietuviai bėga iš savo krašto

(Tumui) abrusitėlių margos gyvatės

Lig soties ir jam pakyrėjo. Štai, jau prasidės
XX amžius, o į tautines barbarybes Europoje nė šuo
neužkauks. Rainį žandarai į šiaurę išgrūdo; nebeliko
ragintojo ir jungėjo; vienas kitas bedirba, į raštus įsi-
knises. O reiktų gyvojo žodžio, kurs pakelia dvasią.
Studentų įsteigtojo laikraščio nebeliko, įį kiti užstojo.
Kilo ginčų.

O ar gi lietuvis, kurs praeitį myli,

Aplankęs buveinę Gedmino,

Nebėgs parymoti prieš tą griūvančią pilį,

Kuri mūsų tėvus augino?

Tie brangūs griuvėsiai senovės galybės

Nuo kalno tarytumei sako:

Ir mūsų dienų apginkluotos didybės — *

Lig laikui ant amžino tako, 73.

Tumui ten berymojant, štai Goštautai. Vyrai,
nesakydami Jadvygai, kad Juozas suimtas, ruošias jo
vaduotų į Petrapilį.

Kun. Glinskis, išleidęs Onytę į mokslus, dabar
gailis jos, nes niekas giliau Juozo skriaudos nepajus,

145

kaip ji. Onai Juozas buvo visa parama, nes, plačiai 3
apsiskaičiusi, saviesiems buvo jau tapusi kaip ir sve-
tima, nors buvo geraširdė.

Belaukdami jaunavedžio, svečiai disputuoja apie
lietuvių klausimą. Bajorai bijo jį paliesti, o jis ir sa- |
vaime vis išlenda. Lenkai pyksta, nors sakos:

„Sum gente lithuanus,
Vienok natione polonus“.

Uošvienė demonstratyviai žento nesutinka. Su-
tinka jį tik uošvis, ir tas būtų velijęs, kad jo vietoje
būtų Juozas. O Juozas sėdi sau „Litovskame Zam- |
ke“ — kalėjime ir tik mintimis grįžta į mylimą šalį“
ir sapnuoja laisvės dienas. Džiovos kankinamas, da- |
bar tik pradeda rimtai galvoti apie kunigystę ir liūdi. |

Juozo daina.

Ir vėl, kaip viliokė pagundos dvasia
Suvargusios mano kelionės,
Tu stoji kasvalanda man akyse;
Vilioji, kaip sapnas malonės.
Nejaugi, mieliausia, ikšiol negana
Tau mano žaizdų atkartoti?
Ar širdžia manai pasidžiaugt kruvina,
Kankintoja mano nesoti?
Ar atilsio jau neatras niekados
Suvargusi mano krūtinė?
Ar vien atsimuš balsas mano maldos
Į sieną šaltai akmeninę?

146

Augščiausi! Tu vienas našlaitį matai,
“ Kurio nebepriglaudė žmonės;

O, atilsio, atilsio vieno tiktai

Prašau, kaip didžiausios malonės!
Gana iš žmonių betikėtis širdies!
Juk žemė — pakalnė dejonių !
Tik vien beprotys sausą ranką išties
Sugauti šešėlį svajonių !

Daug žada nuo anksto žmogaus gyvata,

Krūtinę viliodama jauną;
Bet štai su svajonėmis eiria greta
Ir skausmas, ir viltį apgauna.
Tu vienas, Augščiausi, keleivio Žmogaus
Pavargusią širdį atįausi,
Ir atilsio nepavydėdams brangaus,
Kaip sūnų, ant galo, priglausi.

Maskoliams vis labiau įsigalint Lietuvoje,
nutilo padubysių dainininkės, tik Kražiai

bevertė sukruvintą senį Glinskį pakeikti:

„Ar nors kartą velniai tų žalčių neberaus“, 102.
Perdirbant „Terp skausmu į Garbę“, čia pra-“
plėsta priedu apie Japonų karą, kada

„Ne vienam generolui knutą sau už aulų
Užsikišus, įvest ant Mikados salų
Savo cerkvę ir savo kultūrą svajojos“.

147

4

Bet pralaimėjo. Piliečiai atsisakė klausyti biuro-

kratų, lietuviai Vilniun susirinko, į Valstybės Dūmą |

išsirinko ne dvarininkus, kurie „po kojų pamynę
Del kultūros kitos savo bočių tėvynę, —
Tai jau buvo jaunos lietuvystės vadovai“, 103.
Jiems pareikalavus Lietuvai autonomijos, lenkai
tik šaipės. Bet dygo draugijos, kaip darželyje lelijos,

augo brendo lietuvių dvasia ir lenkystės dienas į ka- |

pus jau nulydžia. Toks visų ir visur juk tautų atgi-
mimas: rūbas svetimas dera ir šildo lig laiko. Tik
bene per daug tų prieš lenkus raugų? ,
„Juk prireiks gal istoriškų mūsų draugų,
Atsisėdus kada ir ant locnojo kraiko“, 104.
Goštautaitė pirmininkauja draugijoms, jas šelpia,
našlaites lietuvaites moko, kaip Angelas-sargas viską

„Rodos Vytauto Didžio užburtas šešėlis
Prakalbėjo patsai, iš kapų prisikėlęs“.

Pas Goštautą didelis susirinkimas visų lietuvių, |

tos vienos motinos vaikų, be skirtumo partijų, Vy-
tautui paminklo atidengti.
„Atsibudus iš amžino miego tėvynė
Kad ant karto akis užmiegotas pratrynė,
Nusiminus aplinkui vien mato kapus!...
Atsigręžus tada nuo rūsčios dabarties,
Praeityje raminančios ieško vilties“, 106.

Ir mato, kaip Lietuvą žudo barnės, nėtaikos ir |

karai, kol Vytautas paėmė valdymo vadžias. Tai ir

148

lenkia dabar lietuviai savo galvas Vytauto vėlei ir
stato piliakalnyje jam paminklą.

Goštautui betrūko vieno Juozo, kurs tiek daug
yra padaręs tautos atgimimui ir ši paminklą buvo su-
manęs: jis baigiasi džiova, išvažiavęs į Davos, paly-
dėtas Onytės.

„Prisiklausę gana iškalbingų bylų

Ir daugiau, negu kuldami nuo spragilų“, 108,
svečiai „šlapinas burnas“, kad liežuviai beklepsėdami
neišdžiūtų. Čia pat Jakštas, jau vedęs Ruzę Glinskytę,
ir Daugirda, vis veltui tebemylįs Jadvygą.

„Buvo midaus uzbonai
Lyg malonūs Žemaičių pilvoti klebonai“.

Atvyko ir totorių murza pagerbti Vytauto. Pa-
sirodo, Juozui gydytis Goštauto duodama pinigų, ku-
rius neva skolina jam draugas Glinskis, nes ir tūk-
stančius duodamas, Goštautas dar liksiąs jam skalnas.
Choras gieda himną.

Vytauto himnas.
Pasveikinkim rytą naujosios gadynės!
Jo gandas plačiai nuskambės.
Šiandieną tėvynė didvyriui tėvynės
Uždėjo vainiką garbės.

NuslinKo naktis;
Atgimimo viltis
Teeinie po Lietuvą mūsų,

Kur skaisčios sesutės,
Kur vargšės motutės

149

150

Nuo Vilniaus lig Kuršo ir Prūsų!
Štai vadas ant žirgo užsėdo galingas!
Saulėgrąžas rodo naujas!
Raminkis, lietuvi! Prabočių garsingas
Jis žada priminti dėjas!
Jo garsūs darbai,
Kaip perkūno žaibai,
Aplėks mūsų nuskriaustą šalį;
Prižadins kaimietį
Ir rūmų pilietį, —
Pabus, kas pabusti dar gali! ...
Ant Vytauto vardo, lyg magiška gale
Atgimę tėvai milžinai,
Sukils didžiavyriai, krūtinę apkalę,
Ją meile uždegę jaunai!
Naktis kruvina
Juos bežūdė gana;
Šiandiena kita jau gadynė!
Gana jau dejonių,
Klaidingų kelionių!
Atgimusi kelkis, tėvyne!
Tu, Vytaute, didis vadove tėvynės!
Tu skardas dėjų milžinų!
Tu, Lietuvai garsų vainiką nupynęs,
Būk pranašu saulės "dienų !
Tarp amžių prašnek!
Mums krūtinę uždegk
Darbais milžinų pranokėjų

Aprinkę vadovą,
Teeinie į kovą
Augintiniai tavo idėjų! 115.

Didelių atmainų Lietuvoje. Mirė Goš-
I tautas, gailėdamos palikti savo marčią,

kun. Glinskio Motiejui įpirštą Onytę. Atviro būdo,
lipšnios- širdelės, nėkados nesusiraukus, ji visų dva-
riškių mylima. Motiejus iš jos gavo sūnelį. Būtų
gerokai paūžęs su daugingais svečiais, tik bijo socia-
listų šauksmo. Jie žmones kursto, o kvaišų gana,
kurie, kaip avigalviai, klauso, 120.

„Ant cicilikų darbų atkaklių

Jau retas kumšties nesugniaužė, —

Po jų žadėję pakalnei vargų,

Tik kerštą ir maištą paliko“.

Lankydamas savo dirvas, gražiai liūliuojančias
tankiais javais, Motiejus lygina ją su Lietuva, kurie,
lygiai neišvengus žiemos brolių prieglobstyje, dabar
dainiams įkvėpimo versme pasidarė. Motiejus ją myli
ir graudenas, kad jaunoji karta temokanti peikti ir
griauti; paiki Markso ir Darvino sapnai jiems daugiau
rūpi, kaip tėvynė. 125. Mini praeitį, kaip visas Vil-
nius už mylios išėjo sutikti Rainio nabašninko kūno,
kaip verkė jo Jadvyga. Ji dabar pasišventė vien mer-
gaitėms šviesti ir rašo Operą.

Klimas su Jadvyga būsią ir Goštautukui kūmai,
Glinskiui krikštijant.. Lauryną viršaičiu valsčius išsi-
rinksiąs.:

151

Gal net perplačiai atpasakojome ,„Jaunosios Lie-
tuvos“ turinį; atpasakojome ko ne pačiais autoriau
žodžiais, ir įspėjame, jog tie žodžiai dažnai tėra vie
natiniai veikėjų charakteristikai ir atsitikimų aprašymui,

Čia išrašytieji patys gerieji posmai yra itin įsi-
dėmėtini, nes jie tai, ne poėmos pasaka, net ne paty:
veikėjai, kitkart sužavėjo skaitytoją. Taigi, pasirodo
jog ir „aforizminiai“ veikalai; kaip Maironies ir Ža-
lios Rūtos, gali padaryti didelės įtakos skaitytojo sie
lai, gaivinti dvasią, žadinti į veiksmą. Aforizmais či
vadinu ne tik trumpai išreikštą principą, bet ištisus
įsidėmėtinus apie šį ar apie tą fragmentus.

Čia tektų padaryti moterų ir vyrų charakteristi
kos. Tik jų darbų pačiame veiksme taip maža, jo
ne kiek daugiau bepapildysi tai, ką esame čia išrašę,
nes autorius savo veikėjus vien tik mini.

Šitos yra vyriausios jeibės naujoje redakcijoje,
kaip jos buvo ir senojoje, kurią mūsų pirmeiviai ši=
taip buvo apipūdinę: „Iš visų.per 5 paskutinius metus
išleistų poėtiško turinio knygučių vos tik viena „Petr
Armino Raštai“ yra gera. Kitos gi, kaip „Senkaus
Jurgis“, „Ponas Bartkus“, „Dainų Skrynelė“ ir „Terp,
skarsmu į Garbę“ priguli prie tokių, kurios nėkoki
procento atnešti negali; yra tai kapitas į purvus įmeę-
stas. „Terp skausmu į Garbę“ autorius da gi poėma:
vadina... Autorius yra tikras obskurantas,
suprania vertės 1m0kslo ir nuodais vadina...
Prancūzų revoliuciją) nieko švenčiausia tada nebuvo

152

paminta ... Poėtiškumo joje nėkokio nerasi... Pu-
sėtinai nusisekė autoriui tik dainelės, kurioms daug
užmesti negalima“ („Varpas“ 1895. Nr. 8).

Mūsų /pirmeiviai čia daugiausia rūstavo už pa-
sakymą, kad jie iš mokslų tesisemią nuodų, suprask,
negatyvių, griaunamųjų dalykų. Jei 1895 m. būtų jie
žinoję, kad St. Garnys yra tas pats Maironis, kurs
jau 1891 m. gražiai pasivaidino „Žemaičių ir Lietuvių
Apžvalgoje“ savo eilėmis: „Vilija“ Nr. 10, „Miškas
užia, giria gaudžia“ Nr. 15. 1892 m.: „Taip niekas
tavęs jau giliai nemylės“, sonetas: Tu Augščiausi,
Trakai, Vilnius, Viltis laimingųjų dienų (Žr: Nr. 3,.4,
5, 6), tai nebūtų pakalbėję tokia panieka poetiškajam
jo taleutui. Maironis stigo ir stinga ne poetiškumo.
Tai ir tas pats „Varpas“ 1898 m. Nr. 1 jam pripa-
žino, recenzuodamas „Pavasario Balsus“ ir „Kur išga-
nymas“: „Maironis turi neabejotiną poetišką talentą“.

„Jaunoji Lietuva“ tai poėma,

Sumetimai del
„Jaunosios Lietuvos“ č k. ė š
supinta iš atskirų, gangreit,

palaidų vaizdų kaip, ir „Pragiedruliai“. Abiejų autorių
čia nemokėta sugalvoti įdomiai komplikuota fabula,
kuri arti surištų tuos vaizdus. Ar tai didelis nusidėjimas
literatūros dailei? Ne, tai nėra nusidėjimas; įei vaiz-
dai katras sau įdomūs, jie patrauks skaitytoją ir leis
jiems patiems pasidaryti bendrą sintezę. Bet jei vaiz-
dai katras sau nėra užbaigtinai papiešti, pilnai aiškūs;
jei vienas vaizdas tuo pradėjimu pinas su kitais, tai

153

kartais ne papildo vienas kitą, tik kliudo vienas kitam, |
painioja ir daro literatinę abrakadabrą. > 4
„Maironies poėmos mane nervina savo abraka-
dabra. As kelis kartus ėmiaus jas skaityti ir nega- |
lėjau tesėti iki galo“. Sakė man vienas inteligentas,
„neklierikalas“. Aš tuomet įtariau jį esant ne bešališką |
del Maironies poėmų „kierikališkumo“. Tačiau tai |
būta teisinga. Veikalas negali susidaryti iš vienų |
digresijų, iš vienų slankiojimų pašaliais. Jis turi eiti |
vienu tiesiu keliu į tikslą ir galų gale pasiekti tai, ko |
buvo iš pat pradžių paketinęs.
Kaip tik šito aiškaus užsimojimo „Jaunoje |
Lietuvoje“ ir nesimato. * Kokiuo tikslu šita poėma |
parašyta? Vieni sako klierikalinimo tikslu, kitiems to |
visai nesirodo. Jei tuo tikslu būtų rašyta, tai autorius |
tikrai būtų, „kad sumanęs, visus į seminariją sukimšęs“, |
kaip įtaria jį „Varpo“ recenzentas 1905 m. Nr. 8. Tik |
be Jono Glinskio niekas iš „Jaunosios Lietuvos“ neat-
"siduria seminarijoje; anaip tol, visi laimingai veda, tik
vienas Juozas Rainys nelaiku miršta, taip pat nė ke- |
tinti nebeketinęs įvykinti savo jaunystės svajonių apie |
„augštą kunigo pašaukimą“. Iš tariamojo poėmos klie- |
rikališkumo belieka katalikškai krikščioniška dvasia, pri= |
gimta Lietuvos visuomenei ir visai nedirbtina. 4
Kiti sako tai esanti tautiškai politinė agitacija. |
Tai panašiau į teisybę. Jos čia yra daugiau, neg klie- |
rikalizmo. Vis delto ir tai ne vyriausis tikslas, nes |
finalas yra toks abejotinas, toks nublukęs, jog nieko

$

154

neblikę iš tų skaisčių Varšuvos studentų svajonių ir:
pasiryžimų. Pagyvenę, jie nebetenka savo ugnies ir
skaitytoją poėma, kurį laiką patriotiškai pašildžiusi,
galop įmerkia į šaltą tikrenybės tynę.

Dar kiti sako tai.esąs paprastas romanas katali-
kiškai — tautiškai — patriotiškame dugne. Ir tai tei-
sybė. Autoriaus daugiausia vietos paskirta asmeniniems
Juozo Rainio ir Jadvygos Goštautaitės jausmams, ku-
riems nelemta buvo pasitenkinti del luominių prietarų.
Jei dramatinę padėtį tesudaro šitie luominiai skirtumai,.
tai laukiame jų galų gale sugriovimo galinga indivi-
duumų kova, į kurią paprastai skatina ir nenugalimai
verčia galingas meilės instinktas. Bet luominis Goš-
tauto — aristokrato prietaras pats savaime griūva del
pasyvaus veikėjų laikymosi. Neleidęs dukteriai Jadvy-
gai ištekėti už mužiko Juozo Rainio, jis paskui leidžia
sūnui Motiejui vesti mužikę Juozo seserį Oną —inteli-
gentę. Taigi ir romanas lyg ne tiesioginis šios po-
ėmos uždavinys.

Ir negalėjo buti tiesioginis, nes tada anieji klieri-
kališkumai ir lietuviškumai (suprask: politikos kova).
būtų visai paliekamas ir dirbtinai primegstas čia da-
lykas.

Taip trims dalykams varžantis ir nė vienam vir-
šaus negaunant, tenka mums bepasakyti, jog autoriaus
vyriausio ir to vieno tikslo nė neturėta. Vadinas,
„Jaunosios Lietuvos“ poėma be literatūrinės tėmos. Ją
lyg reikštų patsai antgalvis — nupiešti jaunąją Lietuvą.

155-

Bet tada nebetiktų veikalui poėmos vardas, kurs seno-
vėje reiškęs aprašymą svarbaus tautos nuotikio; toks“
nuotikis yra — pradžia tautinio susipratimo; bet jam
tepaskirta minimalė dalis poėmos ir jis neturi teisės
pretenduoti savimi pavadinti veikalą; jei būtų turėjęs
teisės, tada tebūtų sudaręs—poėmą kitų sudedamųjų
dalių nenaudai — sutrumpindamas visuomeninius ir as-:
“meninius reikalus.

Jei tačiau pasakytume, jog luomų kova (šiam
kartui tituluotosios bajorijos ir netituluotosios valsčio-.
nijos, o ne buržujų ir proletarų, kaip socializmas tai.
sutinka) ir kova tikėjimo tradicijų su laisvamaniais yra
jau taip pat jaunosios Lietuvos požymiai, tai atsaky-
tume — taip, tik tada poėma nustoja didžiosios pusės:
savo dailės vertybės, nes „detaliai“, antriniai dalykai.
pernelig užgula svarbiuosius. . 4

Šieji pastarieji sumetimai vis delto bus patys.
tikrieji: autoriaus „Jaunojoje Lietuvoje“ norėta duoti.
daug laiko žymių: ir politinių, ir tautinių, ir religinių.
ir visuomeninių; griebta, kas tik iš tų sričių pakliuvo,
be jokio laiku sumanytojo plano, jokiam laiku nusi-
statytam tikslui: fotografuoti ir tiek. Iš to tegali su-
sidaryti kronika ar kas panašu, tik ne poėma; tai su- |
mažina literatūrinę jos vertę, užtat jos lėšomis pa-
didina visuomeninę ir istorinę jos vertę: „Jaunoji Lie-
tuva“ liks labai svarbus galo XIX amžiaus Lietuvos |
inteligentijos nuotaikos dokumentas. į

Maironiui, kaipo kūrėjui, sumažės garbės: jo ne-

156

TP INN

būta sąmoningo kūrėjo, kurs ima beiormę lytį (šiuo
žygiu lietuvių visuomenės beforminius dvasios rūkus)
ir ištašo idealę figūrą. Maironies to nemokėta pada-
ryti. Visuomenės geismų, kovos ir siekimų rūkai kaip
draikėsi tikrumoje, taip draikosi ir „Jaunojoje Lietu-
voje“. Ir natūralizmo žvilgsniu tai begalo svarbu ir
įdomu. Tai, ką anasai inteligentas pavadino kūrinio
abrakadabra, yra paties gyvenimo abrakadabra — pati
tikruma ir jos tyrėjams nesunku bus prisiversti paskai-
tyti veikalą, kaip miela malonu prisiversti paskaityti
nuobodžius metraščius.

Neaiškumai situacijų, neaiškumai tipų; visa ko
vien atitraukti gabalai, idėjų skeveldros, norų kylimai,
nedrąsa, nesijutimas ištesėsint kuriai didelei kovai, del
to nesiėmimas kurių griežtų priemonių, del to kentė-
jimas iš tolo, pykimas iš tolo, pavydas iš tolo, neapykanta
ištolo, — visa tai buvusiojo chaoso „nebuliai“ — rū-
keliai, iš kurių perilga turėjo pasidaryti tiršti debesys,
aptemti horizontai, kilti audros su žaibais ir perkūnais.
Tų laikų vaizduotojas jau gaus kitaip parašyti visuo-
meninės ir politinės reikšmės veikalą, neg tai parašė
rūkų draikymosi laikais Maironis.

Kaip gi dabar mums prieiti prie „Jaunosios Lie-
tuvos“, su kuriuo matu? Mes visai neteisingai pasi-
elgtume, eidami prie jos su naujosios poėmos matu,
su reikalavimais iš“ „kūrinių“ iš atitrauktų idėjų sri-
ties. Jei norėsime ten rasti, kas buvo sektina ar no-
rėsime susidaryti tai, kas bus sektina, mums „J. L.“

157

nepadės: gatavai sukristalizuotų idealų ji neduoda. Ji.
— griežtai ne kūrybinis veikalas in toto. Prie XIX *
amžiaus ,„Jaunosios Lietuvos“ eikime, kaip prie XVII:
amžiaus „Pamiętniki Paska“ ar prie ko kita panašaus, :
kaip prie Ignaco Chodžkos „gawędų“ iš pirmosios
pusės XIX amžiaus. Nedaug tereikalaudami iš visu- |
mos, mes čia rasime tokią daugybę laiko dvasios |
ir žmonių būdo smulkmenų, kurios mus labai pa--
tenkins ir visai nesirodys abrakadabra. 1

Ir kokie tada mums rodysis tikri visi aprašytieji
ar nedarašytieji epizodai ir žmonės! Panagrinėkime
tuos detalius. :

Mus stebina ir pykina Juozo Rainio meilės pa-.
syvumas. Jis idėjinis kandidatas kunigu, visa širdimi,“
visu protu krypsta į tą darbuotę, kuri paliečia dvasios |
ir sąžinės sritį. Jis džiaugias, kad vienas kitas jo,
draugas nuėjo tuo gyvenimo keliu. Bet tai tol, kol“
tebebuvo vaikiški jo instinktai. Bet ateina laikas, kada:
jaunikaičius ima pajuokti, buk jiems ir ant mieto sijoną“
išvydus, rausta veidai ir širdis ima plakti. O Juozas,
išvysta sijoną ne ant mieto, tik ant puikios, elegan-“
tiškos aristokratės, kurios taip pat tik ką pakirdęs in-.
stinktas temato jaunybę, 0 ne luomų skirtumą. Sėniai,“
kaip sėniai, tą veiksnį supranta, bet ne pasiduoti jam,
jau patys gali ir jaunikliams pataria vardan kitokių
sumetimų. - Juozui, man tai labai aišku, ne Jadvygos.
asmuo, ne geidimas jos, ne kitos, suka galvą. Jadvyga
jam—moteriškos paveikslas ir idealas, kurs jam reikšte

158

reiškia, jog be to elemento jam bus pernelig sunku
ar net negalima gyventi ir jis atsisako nuo priesiekos
celibatui, nors nesigviešia realizuoti savo instinktą.
Nebaigti mokslai, politikos painios, ištrėmimas, kalė-
jimas, pradžia džiovos, sanatorija, — visa tai pergerai
pateisina jį, kad jis neverčia mūro, kurį tarp jo ir
Jadvygos pastato prietaringas aristokratas, kad jis tik
kenčia, nes jam dar pakenčiama, kad jis pasitenkina
viena svajone apie gyvenimo draugę Jadvygos asme-
nyje. Ir ta pati Jadvyga ne goslybės indas. Jaunikai-
tis Juozas jai vyriško idealas, ne ordinarinis patenain-
tojas. Ji taip pat tenkinas svajone apie šį idealą ir
šis idealas gamina jai kitokių idealų — visuomeninės
darbuotės, šviesos skleidimo, moterų klausimo kėlimo,
dailės (muzikos) lavinimo, liaudies tautinių jausmų
žadinimo. ;

Sako, mes tada neturėję lietuviškai susipratusių
„aristokratų“. Tai ne tiesa: anais Juozo laikais mes
jų turėjome daugiau, kaip dabar. Kunigaikštis Myko-
las Oginskis, kunigaikštis Radvila, kunigaikštienė Ma-
tilda Radvilienė, Mykolas Prėszynskis nuo Minsko,
Manigirdas iš Armavyro, inžinierius Otto Zaviša, Petke-
vičius Zarasų apskr. bajorų vadas, grapaitės Plioterai-
tės vaikai Putvinskiai, grapai Zubovai, grapai Olsuije-
vai, dalimi kunigaikštis Vasilčikovas jurbarkiškis. .. Ir
nemaža daugiau. Kitokiomis aplinkybėmis evoliucijos
keliu jie būtų patapę mūsų Švarcenbergais, kaip“ jie
buvo Čekuose. Jų vaikų dar daugiau turime, jei ne iš

159

aristokratų, tai bent iš demokratėjančių, visuomenės
nuotaikai pasiduodančių bajorų. Juk jie, tie bajorai,
davė mums tokios vertybės susipratusių bajorų—veikėjų |
tautinėje lietuvių dirvoje: Petkevičiai (smilgiečiai),
Pečkauskai (pavandeniškiai), Ivonauskai (tryškiečiai ir
lydiečiai), Didžiuliai (indrioniškiečiai), Landsbergai
(linkuviečiai), Bukontai (viekšniškiai ar pikeliškiai),
Sleževičiai (varlaukiškiai), Šveikauskai, Ceprinskai
(minskiečiai), Skarulskiai (aluštiškiai), Silvestravičiai |

(raseiniškiai), Paškevičiai, Fromai (rasein.), Kymantai....
Jų ištisą litaniją turėjo susirašęs a. a. Gabrielius:
Landsbergas. Juk iki šių dienų dailiąją literatūrą mo-
nopolizuoja kuo ne vienos moterys bajorės. Šatrijos
Ragana juk tos eilės su Jadvyga Goštautaite. Tai
kokio čia nenatūralumo, kad Goštautaitė palinksta į
demokratinį lietuvių jaunuolių judėjimą, perilga ir jos
tėvas su tuo nauju gyvenimo apsireiškimu sutinka,
matydamas, kaip jis, lyg oras, veržias į senąjį gyve-
nimą pro visus senus plyšius ir atsiginti nuo jo ne-
galima.

Ne, vyrai, meilės rūkai, kurie draikės tarp
Juozo ir Jadvygos, yra pagauti fotografiškai; jie tikri, |
kaip tikri yra ir Goštautai.

Nepatenkina mūsų nė jaunųjų lietuvių politikos
bruzdėjimas Varšuvoje. Bet ką gi darysi, kad jis toks,
ne kitoks buvo. Mes tai aiškiai pamatysime, kai ei-
sime Vinco Kudirkos kūrybos ir veikimo kursą. Tik
kam čia dokumentų, kad mes seniai dar tebesame

160

gyvi anų laikų dokumentai. Mes tebeatmename, iš
kokių atbrizgų formavosi tautinės mūsų nuotaikos, kaip
niekas dar nemokėjo dirbti, nors ir norėjo, kaip bet
koks mažmožis, sumegstas literatūrai lietuvių kalba,
rodės mums nepasiekiamos tobūlybės ir nesugriauna-
mos per amžius reikšmės. Maironis visai neperdėjo,
kai sakė Jakšto poėma atgaivinsianti tautą, neleisianti
jai pražūti. Taip ir buvo. „Terp skausmu į CGarbę“
* St. Garnio, „Dainų Skrynelė“ Jakšto, net „Ponas Bart-
kus“ ir kiti raštai Lakūno, ką jau besakyti apie Norkų,
Gimžauską, Arminą, tiesiog stebuklus darė tarp lietu-
vių jaunimo. Brendo jaunimas, brendo jų susiprati-
mas, brendo darbų užsibrėžimai. Tik nesijuokite, kai
pasakysiu, jog ir gerb. mūsų Povilas Matulionis jodi-
nėjo Pegasu ir buvo nepaskutinis kandidatas į Par-
nasą. Sulyginus su visa ta literatūra, jauno Mačiulio
poėma „Terp skausmu į Garbę“ buvo pirmos skaisty-
bės kometa, nes nesulyginamai sklandžiau ir patetin-
giau parašyta. Ji buvo ano laiko šedevras, kuris pil-
nai patenkino to kvapo ištroškusius. Net ir „Varpo“
kritikai teėmė nagan jos tendenciją, tariamąjį jos ne-
pripažinimą mokslo, o ne pačią dailę, ne jos dainas,
kurios ir jiems buvo „pakenčiamos“. Ir melavo: ne
pakenčiamos, tik dainuojamos bepradėm iki šių laikų
ar deklamuojamos. ;

Kaip mužikas inteligentas temokėjo dūsauti ari-
stokratės ar turtingesnės bajorės merginos (perilga ėmė
jų gauti paskui Grigiškius ir kitus); taip bemoksliai in-

161

teligentai dūsavo savo genijų literatūroje ir moksluose,
ir jų, štai, ima vis sparčiau gauti.

Maironis, Jaunojoje Lietuvoje“ fotografavo pats
save asmenyje Juozo Rainio, savo tėvą, motiną, savo
draugą Vytartą, savo kaimynus bajorus Ostrovskius,
Novickius; net tuos jaunus veikėjus, kurių nematė
savo akim, tik girdėjo gandą, kuo jie susisieloję, ką
bedirbą. Kokių gi čia dyvų, kad jo -negatyvai juodi ir |
nevisai atitinka išvaizdai? Gana, kad visa to būta. |
Taip ir pasidarė „Jaunoji Lietuva“ nebuliozinės mūsų
literatūros šedevras, nebuliožinių judėjimų atspindis.
Ji geriausia tarp negerųjų; ją, ne kitą, aniems laikams
apibūdinti imame klasei. Tai charakteristikai — ben-
drajai, laikui ir draugijai, ae atskiriems žmonėms; jie
čia dulkelės, anų rūkų ir vaizdžių tipų, nesudaro.

.„Jaunosios Lie-
tuvos“ aforizmai

Dienos slenka palengva; metai bėga risčia.
Žmogus suga bežiūrint, dar greitesniai pasęsta, 9.
O, žvaigždėtos svajonės ir jų jautrūs pinikai,
Kaip pavasarį auštant, pirmučiausi vainikai
Kad, dar šalčio nematę, galvą laiko aukštai
Ir į dangų sužiurę, jie sapnuoja tiktai, 11.
O, laimingi tie metai, kurių pirmos draugystės

„ L/g ant vaško, ant dvasios neišdildomu pirštu
Idealus išrašo, kaip teises karalystės, r
Kad senatvė pati jų paskui neužmirštų, 12. -

162

Bet laimę sutiksi ant žemės retai;

Ji taip kaip pavasario šypsos saulutė:

Tai meile nušvinta, tai žiūri šaltai.

Net dreba vainikai, ją rūsčią pajutę, 16.
Bet akys daugiau, nekaip žodžiai atdengia :
Giliau jos į širdį nedrąsią nužengia,
Nekaip iškalbingi piršliai, 37.

“O, kiek gi tai kartų kančia ir juokai
Greta sau bendrauja ir rišas paikai, 38.

Per prievartą širdžiai nelengva tikėti,
Nelengva, kas plyšo, susegti, 38.

Laimingas tasai, kurs tarp žemės vargų
Sau draugą sutiko iš šimto draugų, 39.

Kas širdį žmogaus besuprasti galės —

Ji mainos, kaip margos padangės nuo vėjo.

Bet neinu pavėjui: ir tą pamylės,
Kurio sau pavergti nespėjo, 49.

Kas daugel mylėjo, tas daugel kentėjo,
Tas, vyru išaugęs, nelinksta nuo vėjo;
Kančia tai didvyrių mokykla, 65.

Daug gali pakelti ant savo pečių,
Kas nesveria siekių ir norų plačių
Ant kurčio savymeilės svaro, 66.

Bėga, kaip upės srovė tekina, '
Laikai į nežinomą šalį;

163

Veltui teirautųs gudrybė sena:
Rytojaus atspėti negali.

Kiek tai jie nunešė amžių kartų
Į šaltą nabašninkų kraštą!

Vien tik negali vargų sielvartų
Iš vietos pajudinti naštą, 116.

Raseinių Magdė.

„Raseinių Magdė“ poėma tai tąsa „Jaunosios
Lietuvos“. Jau pirmame jos leidinyje autorius buvo:
pasižadėjęs parodyti antrą dalį „Terp skausmu į Garbę“.
Nebėra Vilaičio — Tau Vaičių paliko jisai, 72.

Laikai bus kiti. Užgiedosiu tadą
Ir asz gal neteip kaip ligsziolei.
Uszgims apie Vaiczių poėma antra;
Neras ten dejavimu broliai. 85.

Autorius nesulaukė tokių laikų. Politikos sąly-
gos palengva mainės, o piliečių-sielos dar lėčiau. Pra- |
ėjo bent keliolika metų, savitarpiniai nenormalumai
paliko tie patys: lietuviai mažai dar teprisirišę prie |
savo žemės, mažai tevertina savo kalbą ir būdą, miš-
rųjų moterysčių vėžys tebeėda inteligentiją, įaunuomenė
dažnai svajoja apie abstraktus, apie luomų kovą, ne-
grįžta namo darbuotis, bajorai vis dar tebėra sunkūs. |
svečiai.

Vaizdžiai, poetingai visa tai Maironis išdeda įžan-
goje. Ji tiek yra charakteringa, pilna jausmo, kad net |

164

tikrą poėzijoj rūbą yra gavusi, nors apmatai pilietiniai.
Sunku susilaikyti ji nepakartojus.

1. Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,

Kame nuo amžių tėvai gyveno:
Čia tavo kūnas sau maistą semia,
Čia grynai dvasiai tiek sveiko peno!..

2. Mylėk jos kalbą, senovės būdą,
Jos girios kvapą, žaliąsias pievas ;

Į jos dirvonus pasėjęs grūdą,
Žinai, jog vaisių palaimins Dievas.

3. Mylėk prabočių kapus garbingus,
Kur amžiais ilsias tėvynės sūnūs !
Mylėk tuos amžius vardais garsingus,
Kurie išugdė tautos galiūnus.

4. O tu, sesute, kada nupynus
Vainiką rūtų, kasas dabinsi,

O naują dūmą slapčią pažinus,
Varguole—širdžia kitur beskrisi,
Kada atjoję iš margo dvaro,
Piršliai tau garbins anytos naštą,
Oi, netekėki, kaip pliuškės daro,
Už svetimtaučio į kitą kraštą !

5. Ir tu, jaunime, kursai į šiaurę,

Išalkęs mokslo, badu keliauji,

O ten neturto išgėręs taurę,

Paskui už Marksą rūsčiai kariauji,
Paliauk gyvenęs sapnais kaimynų !

Sugrįžk į savo tėvučių šalį !

165

166

Čia atsikvėpęs bent oru grynu,

Nešk švesą broliams, kiek jėgos gali !
Mylėk, kas amžiais brangu ir dora

Neskelbk tarp luomų prakeikto karo!

Net lenkomaną mylėk bajorą,

O meilės žodžiai stebuklus daro.

6. O jūs, didikai, kurių prabočiai
Už laisvę ėjo varguos' kariauti,
Dabar, pavalgę dvaruos lig sočiai,
Už garbę skaitot kitiems tarnauti.

Jus lenkų gundo garbė minėta,
Tėvynės meilė širdyj užšalo. .
Vienok lietuvių taikus poėta
Ševčenkos tulže neskelbs jums galo.

Bet amžiai žino teisybę skaudžią!
Jos patys klauskit, nutautę broliai !
Net. girios, jūsų parduotos, gaudžia:
Svečiai mums este sunkūs ligšioliai.

Tėvų didvyrių — dėjas pamynę,
Ne jūs šiandieną tautos vadovai !

Už bočių kalbą, už jų tėvynę

-Be jūsų skydo pradėjom kovą !

Ne įums šiandieną bevadovavus !
Bet stot į bendrą darbą, oi, laikas !
Pamesti laikas kitiems tarnavus !
Nes mums išsektų kantrybės saikas.
Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę, |
Kame nuo amžių tėvai gyveno!

Čia tavo kūnas sau maistą semia.

Čia irgi dvasiai tiek sveiko peno.

O aš, ant kanklių padėjęs pirštus,

Užtrauksiu dainą, tylėt paliovęs,

Ir tau priminsiu laikus užmirštus:

Raseinių Magdę senų senovės. 5.

Maironis čia visas pasikartoja: tautininkas, ro-
mantikas-patriotas, Vinco Kudirkos bendradarbis, kas
riam nėra kitokių, ypač internacionalių uždavinių, nes
ir namie mes neapsidirbame. Jis 1909 metais tebetiki,
įog meile ir geruoju galima ne tik patiems grįžti prie
tautinių tradicijų, bet ir nutautėlius bajorus gali su-
grąžinti, tikriau, apgręžti atgal: net lenkomaną mylėk
bajorą.

Taip prakalbėjo žkrikščionybės kunigas. Jis ki-
taip ir negali kalbėti. Ne galą skelbti, tik net aršiau-
siam priešui dovanoti yra jam įsakyta. Jis čia teolo-
ginės moralybės profesorius. Bet esama dar socia-
linės teisybės, kuri'nelabai tesiskaito su Kristaus taikos
idealu ir nesipriešinimu blogam: kai visuomenei ima
darytis kuri dalis persunki, jos teisybė esti skaudi.
Atminkime Didžiąją Prancūzų Revoliuciją ir dvasiškiją
bei bajoriją, lenkus dvarininkus ir ukrainos kazokus,
stojusius už „pravoslaviją“ — suprask, už Ukrainos
visuomenę. Parduotų girių, pasyvaus laikymosi balsai,
kada demoso kuriama naujos gyvenimo tormos, šaukte
šaukia — stokite į bendrą darbą, jei nenorite, kad jus
išbrauktų iš gyvųjų rejestro!

167

Maironis dažnai pakyla lig pranašo: rolės, tampa
tikru vates — wieszcz. Bet kaip šitas įo pramatymas
aiškus, tai tik stebėtis reikia. 1909 metais, teturint
1905 m. revoliucijų šešėlį, tik poėtas savo intuicija ga-
lėjo atspėti Didžiąją Rusų Revoliuciją — naikintoją
bolševizmą ir jo įtaką pasauliui; be ko kita, Lietuvai,
kada teks jai formuoti nauji socialiai santykiai: ji,
matome, šluoja nebereikalingą dvasiai bajoriją, nors
ji ir būtų dar reikalinga — ekonomijai.

Tikrajai Reseinių Magdės istorijai, senelio pasa-
kojamai, teskiriama antroji pusė poėmos. Per pen-
kioliką pirmųjų puslapių eina ilga digresija, kaip žmo-
"nės nebededa turinio į tai, ką dar aiškiai ir nuolat
tebemini. Kas nežinc Reseinių Magdės pavadinimo ir
jo nevartoja? Kas nežino, kas bažnyčias yra prieš
6—7100 m. kūręs (Mindaugas pirmojoje pusėje try-
liktojo amžiaus). Bet regimieji paminklai, tebeskam-
bančios alegorijos tiek pat maža jiems besako, kaip
ir brangios iškasenos apie pačius tradicijų indus —
garsius Lietuvos piliakalnius, tas nuostabias retenybes,
kurių vienoje Lietuvoje terandi.

Ir Raseinių gal / igdės šešėlis,

Iš po žemių — kapų prisikėlęs,
Ne į vieną pratartų tada;

Ir gal tiesą, kai kam nebe mielą,
Pasakytų į miegančią sielą. 7.

Mažėja senelių, mažėja ir jų klausinėtojų, o jie
mokėjo pasakoti ne tik apie Gelguda. '2+ ir apie Pa-
lemoną, Vytautą.

168

ik ik ži A

Su rūbų madomis į lietuvius skverbias lenkų
kalbos mada. Bandūrų Baltrukas, pusmokslis, mieste
visa ko prisiklausęs, kviečiamas sugrįžti „vėl į mūsų
suvargusią šalį“, nebesižada atgal į „urvą belįsti“: jis
bevelija stumdytis po Petrapilį ir iš ten griauti ant
klebonų, kad jie temoką „iš varguolių lupti“, o Dievo
valios — eiti prieš bajorus — nevykiną, dar už tai
kitus barą.

Madininkai, kurstytojai, Darvino bezdžionvaikiai
ir „ista“'-uodegiai visi įie— Raseinių Magdės, kurios

Vardo nekenčia kiekvienas,

O jos pavyzdį seka ne vienas. 13.

Ir tikrai: nuo pat lenkų draugystės
Mums netrūksta bezdžionių gentystės,
Mums patinka, kas blizga naujai.

Kas pastūmė bajorą lietuvį

Savo vardą užmiršt ir liežuvį?

Ar ne močios—bezdžionės kraujai? 12.

Kas gi ta Magdė? Ją senelis šitaip atpasakojo
vieną vakarą. Šis gamtos vaizdelis, pilnas nuotaikos,
verta įsidėmėti. |

O čia vakaras pilnas ramumo
Nebemigdė, iš dvasios gilumo
Paslaptingi giedojo balsai;

Tai gamtos iškilmybe gerėjais,
Tai ko tolimo rodos ilgėjais,

Nežinodamas ko ir patsai.

169

Štai, saulutė už miško nuslinko
Ir tik svirplio, nakties giesmininko,
Monotoniški eina aidai;
Iš dangaus, nesumerkęs blakstienų,
Žiūri—bodi nemiegantis mėnuo;
Jo šviesoj besvajoja žiedai. 15.

Tokiuo vakaru seka savo pasaką senelis apie |
Raseinių stovylos — Magdės dvasią, kuri verksianti už |
savo kvailybes daug metų, kol E

„privengę tėvų palikimo,
Vėl lietuviškai ponai šnekės“. 15,

O jos nuodėmė, kurią dabar reikia atgailoti, .
buvo ta, jog nors liaudžiai ir didikams lenkai nepatiko, |
vidutinieji bajorai ėmė su jais bučiuotis, atsisakydami |
nuo savo tėvynės ir savo valstybės, nuo jos vardo, *
nuo savo kalbos. Nebepadėjo nė maršalkos Daugirdo: *
protestai. Tiek jau to, sako:

„Pasiduosme su dūšia ir kūnų,

Ar lietuviai mus keiks ar nekeiks, 17.

Bet tai tada tejvyks,

„Kuomet lenkas stebuklą parodys

Kai žemaitis juo taip patikės, A
Kad net dukterį duos jam už žmoną; 1
Kad mūsiškė pamils nevidoną 4
Ir išdrįsus už jo ištekės. 18. Ę

Niekam neįtiko jaunas Zbignievas; vis delto at- |
sirado mergina,

„Irįtam lenkui;Raseinių bajorė
Štai ant kaklo kvailiai sžsikorė“.

170 4

Tai Buivydaitė, labai turtinga žemėmis ir girio-
mis, vienturtė, graži. Ji nepaprasto vyro norėjo ir
įtikėjo tyčia leidžiamoms paskaloms apie jo nepapra-
stumą. Nieko nebepadėjo nė Daugirdo draudimai,
kad ji lietuvišką savo būdą godotų. Ji ištekėjo, išsi-
rėdė svetima mada; įėjus į bažnyčią,

„Prakalbėjo čia lenkiškai tyčia,
Ko nebūta ligšiol niekada. 20.
Juokino juokino žmones,
„Iki mantą galop išaikvojo
Ir nugrimzdo į skolą giliai“, 20.
Nesugundžius sodiečių, pabėgo į miestą, į Raseinius.
Pasipūtus, kaip šluota, sijone!
Žmonės nutarė: lenkų bezdžionė,
netrūko nė uodegos. Augo paskalos, augo plėtojos
apie keistas madas, kol viskas susidėjo į Raseinių
Magdės vaizdą—vyras ją galop pametė, išbėgo; neap-
kenčiama žmonių, Buivydaitė užsisklendė rūme.
„Bet kvailia jos liga užsikrėtę,
Kas lietuviška, mindžiojo, mėtė
Ir kitų jau bajorų vaikai,
Prašvilpę tėvų palikimą.
Ji verkė, bet ne atgaila; nebenorėjo grįžti prie senovės.
„Pertatai po šiai dienai kankinas,
Kaip nekrikštyta vėlė vaidinas,
Nesulaukdama galo kančios,
nes nė žemaičių tėvas vyskupas šviesus kunigaikštis
Giedraitis jos nenorėjo išrišti.

171

„Bet už ją Dievo amžino prašęs
Ir į pranašų knygas įrašęs,
Kad tai metų praeis trys šimtai,
Prisikelsianti Magdė atgimus,
O pametus senus paklydimus,
Savo kraštą mylėsianti karštai.
Jai bajorai betgi paminklą pastatė, nors
„Keikė žmonės ir Magdę ir ponus
Už keistus svetimtautiškus monus ?
Paskui tą stovylą buvo praminę „Litva“,
dar vėliau „Žečpospolita“, nors Kėdainių Radvila net
su švedų pagalba norėjo grąžinti senąją Lietuvą. Ba-
jorai, išsijuosę diržus, gėrė, valgė, puotavo, triaukė
midų, net kaktos garavo, vaidijos išdykę „stanuose“,
„Na, ir Dievas supyko ant ponų:
Trys valdytojai iš trijų šonų
Mūsų žemę apstojo tada“ ir
pralaimėjo bajorai tėvynę, nors generolas Kosciuška
buvo net sušaukęs valstiečius tėvynės ginti, 24. Pas-
kui veltui laukė pagalbos iš prancūzų, kol susiprato,
jog maskolį tik Diev:: nuveiks. Magdė pavirto „Pol-
šča“ ir ją bedeivino, giciodami bažnyčioje: „Bože —
polšča“. Pagaliau, visa tai bajorams nusibodo ir
Magdės stovylą pakasė, patys nebežino, kur: Lietu-
voje ar Varšuvos muziejuje.
„Ar ta Magdė ilgai beraudos?
Juk kad žmonės už ją tik maldautų,
Ji greičiau išrišimo 3121 ių? 25.

(Laikas) ateis! Kaip pavasario rytas
Kad ateina, žiedais aprėdytas,
O jam pritaria paukščių giesmė !
„Ir iš mūsų pačių, iš valsčionių,
Po keistų su bajorais karionių
Prasimuš atgimimo versmė.
Ims po knygas ieškoti jaunimas,
Koks senolių tėvų palikimas, ž
Ir ten visą teisybę suras. 25.
Ir vadovais pataps, ne Magdės-bezdžionės, kurie,
„Jei kada į tėvynę užklysta,
Tai jau mūsų sielos nepažįsta
lr į viską bežiūri kreivai;
Vien tik skelbt neapykantą moka!
Jiems ir meilės ir sąžinės stoka!
Svetimi vien terūpi dievai! (Kaip Baltrukui).
Ne tokių pasipūtusių povų!
Ne bezdžionių mums reikia vadovų,
Bet tikrų didžiavyrių tautos,
Kad ir žmones ir Dievą mylėtų
Ir tėvynėje vargti norėtų,
Ir nebėgtų svetur del algos.
Ir tokių susilauksime. ;
Pamylės tą nepaprastą šalį,
Kur kiekvienas kalnelis tiek gali
Apsakyti iš senovės dienų!
Kur tiek sako mums pilių griuvėsiai,
Ąžuolų — ilgamečių pavėsiai
Ir apžėlę kapai milžinų. 26.
173

1

Įvyksta ir šis pranašavimas, tik
Vaikeli mokinkis
Lietuviu vadinkis,
Vilties nenustok niekados!
O, mokslas daug gali!
Jis vargstančią šalį
Išpančios iš amžių skriaudos...
Tik tautišką sielą, 2
Tą židinį mielą,
Per amžius sukurtą,
Kaip sąžinės turtą,
Besergėk nuo metų jaunų.
Ateik, o, ateik!
„ Išrišimą tai Magdei suteik!
Poėma parašyta ne literatiškai fabulos žvilgsniu. “
Jos nė nėra. Ji reikia pačiam susidaryti. Nėra ai- |
škumo. Daug pasikartojimų. Nedaug poėzijos, nes |
tai tendentinis veikalas. Vis delto tai vienas giliausių |
Maironies veikalų. Jis išlaikytas tai vienai idėjai pa- 2
remti, nors detaliais ir digresijomis apsunkintas. Tai |
vienatinis giliai alegorinis mūsų literatūroje veikalas. |
Jis nesugalvotas, tik taip lyg savaime alegoringas pa- |
sidaręs, kūrėjui tik in confuso alegoriją įsivaizdavus. |
Nes jei būtų jam buvę iš pat pradžių ta alegorija ai-
„šku, jis būtų ją planingai išvedęs. Ir mums dabar |
vaizduojasi, kad autorius privalėjo ne tiek „Terp skau-
smu į Garbę“ perredaguoti, kiek šį veikalą, kuris savo
idėjos gyvumu;ir formos originalumu galėtų tada tapti

174

klasiniu veikalu ir visuomeninė jo reikšmė pasidarytų
labai didelė; tokia pat šiems laikams, kokią turėjo
„Terp skausmu į Garbę“ aniems laikams.

„Mūsų vargai“.

Šitas didžiulis, iš 1.600 eilių, veikalas
1 savo dėstymo forma, eilėmis, tepridera

į poėzijos rūšį. Šiaip jau tai yra grynai prozinis isto-
rijos veikalas — kronika. Poėtinių vietelių tėra dvi:
II praeludium ir apie Vilnių. Daugiau nė aforizmų
nėra visame veikale, nei bet kokių apstesnių stiliaus
papuošalų, tropų ir figūrų. Jei tad žiūrėtume į šį vei-
kalą poėzijos reikalavimų žvilgsniu, kaip ir pats auto-
rius išpradžių yra manęs, kai sakės I praeludiume :

„lydint mano jau temstantį kelią,

atsiliepė rytmečio aidas malonus,

apšvietęs prieblandą mano kelionės,

pataręs širdžiai ne vieną eilutę“, — tai šitas
veikalas, tikrai, įvarytų skaitytoją į nusiminimą, kaip
tai pasireiškė Paparonies lūpomis !). Į grynai prozinį
laiko nuotikių surejestravimą, pradedant nuo Antro-
sios Rusų Valstybės Dūmos rinkimų ir iki galui Di-
džiojo karo, įpinta labai mažas nuošimtis nedaugingų
veikėjų intrygos. Šituos tad posmelius autorius, tur
būt, vadina maloniu rytmečio aidu, nes jie turi pre-
tensijos į romaninį uždavinį; tačiau jie lygiai šalti, kro-

1) Žr. „Laisvės“ 1920 m. 8 169.

15

nikiniai, kaip ir visas 900/o fonas; tad nei dauguma, :
nei turiniu negali nuvarsoti visos čielybės. Veltui |
spręstume, net būtų tai neteisinga, jei šitą veikalą
paimtume kaipo tikrą patvirtinimą autoriaus apsikal-
bėjimo (rusų teisme — samoogovor, kuriam nelei-
dži.ma tikėti), jog jis bevaikščiojąs savo amželio prie-
blandoje. Jo tikrojo talento žiežirbos, kurios, tiesa, |
nebedažnai sproginėja, reiškia, įog Maironis tebėra |
kūrėjas ir lyrikos formą tebepavaldo, kaip ir pirma. |
Čia sunku susilaikyti nepakartojus retai kam žinomų |
eilučių, kurios, nors politikos turinio, vis delto pridera |
į puikiąsias jo poėzijas.

"Poloniada.
Pavojuj' motina — tėvynė!
„ Ateina audra iš pietų !
Tai lenkas, išgama tautų ;
Mums neša pančius ir žudynę,
Dvarų ieškodams prarastų.
Dar vakar svetimoj vergijoj
Prieš caro klaupės dievukus, —
- Dabar, kitų globoj puikus,
Mums švaisto gautu kalaviju
Ir mūsų degina laukus.
Gana po priedanga brolystės 5
Mums čiulpė syvus pasalais,
Kultūros savo skarmalais
Mums plėšė kalbą del lenkystės
Ir smaugė voro verpalais.

176

Dabar šalin numetęs kaukę,
Ginkluotus siunčia plėšikus
Ir taško mums kraujais laukus,
O po Europą visgi šaukia,
Kad tai gudų būrys smarkus.
Gana lietuviškos kantrybės!
Šarvuota kelkis, Lietuva !
Dienelė laukia fie lengva,
Bet gelbės dangiškos galybės
Ir paskutinė bus kova.
Petys į petį už tėvynę
Nuo Palangos lig Varėnos,
Sulaukę puotos kruvinos!
Kaip mūsų protėviai ją gynė,
Taip gins ir sūnūs šios dienos! |
Tauta, 1920. X—16 Ne 52.
Pasirinktoji tačiau tema pati išvedė autorių iš
pasirinktosios vagos ir priskyrė veikalą prie visai ki-
tokios rūšies; prie tos, kurios mes iki šiol dar nė tu-
rėti neturime, -būtent, eiliuotųjų istorijos veikalų. |
Taip žiūrint į „Mūsų Vargus“, kitaip, sakau, nė ne--
dera žiūrėti, veikalas įgyja didžiulės reikšmės ir ne--
paprasto įdomumo. Autoriaus čia surinkti tikra kro-
nikininko kantrybe ir skrupulatumu visi ilgoko, kelio--
likos metų Rusijos imperijos, tad ir musų pačių, po-
litikos karščiai. Rusijos visuomenę, lyg požemių
dunksėjimai prieš lavai išsiveržiant, krėste krėtė ir
neramino. Taip pat ir Lietuvą. Kol kuris mūsų uni-

EPT

versitetininkas profesorius parašys šio laikotarpio mo-
nografiją, Oo būtų tai monumentalinis nepaprasto
įdomumo veikalas, ne sausa faktina forma, tik gyvais
gyvenimo virptelėjimais, kaipo reagavimu visam kam
gyvam, Maironis suskaito juos apysakos formoje. Tai
neapsakomai brangus indėlis į visuomenės pulsavimo
istoriją. Ir norint to veikalo reikšmę dar labiau pa- |
didint, reiktų iš jo pašalinti abidvi preliudijas ir dirb-
tinai įspraustą čia „minėjimą“ Donės, Sutkaus ir |
Brazdos. Jie gali sudaryti visai kitos rūšies ir gana |
pabaigtą vaizdelį; dabar gi nežinai, bent lig šiol ne- |
žinota, ar tai jie čia yra digresijos šalin ar istorija yra |
digresija, savo apstumu nusmelkianti pačią intrygą.
Tada liktų grynai visuomeniškai istorinė dalis, kuri
taptų klasinė, pavyzdinė tam tikrai literatūros rūšiai |
vaizduoti.

Stipra II preliudija čia yra ištisai pakartotina,
kaipo tokia, ir kaipo charakteringai klaidinanti skaity-
toja: puikiai apsiima padaryti tai, ko paskui netesi.

Iš Danutės akių tai dangus, tai naktis;
Jų gelmė — amžina paslaptis!..
Pasakyk, pasakyk, kas pėr gėlė — dvasia
Užžavėtose tau akyse ?
Kad man vakar sakei, jogei myli mane,
Tų akių neužmiršiu, oi ne!.
Lyg pavasario rytas kad S BeLĖ meiliai
Ir žavėja pirmi spinduliai !.

178

Bet šiandien į akis tau pažvelgti bijau;

Jas blakstienom užleidi tuojau ...

Pasakyk man vienam, pasakyk, balandėl:

Ko taip liūdi? Kodel? oi, kodel?

Vėl pažvelgk maloniai! Aš giesmę už tai,
Giesmę naują išvesiu rimtai;
Paklausk, parymok, ar ne tavo pačios
Bus tai dienos vargų ir kančios ?

O, prašnekk maloniai ! Ta kančia, tie vargai,

Man tikėk, nebevargins ilgai ;

Vien tik dainiaus giesmėį jų aidai bepaliks

Ir kai kam gal į širdį įsmigs.

Daug kentėjus šalis, žemė bočių senų,
Pasiilgusi saulės dienų !

Atsibuski ir kelkis, džiaugkis veidu viešu:
Tau pavasario gandą nešu.

Aš tau giesmę nešu, giesmę pilną vilties

Po sunkios vakarykščios nakties

Daug kentėjus tėvyne, užmirški vargus !

Juk tu mano naktis ir dangus ! 4.

Mūsų vargai, ketinę būti pačios Danutės dienos
vargų ir kančios aprašymas, tik to aidu nuskambėjo
ir jei kam į širdį įsmigo, tai ne Danutės reikalais, tik
tėvynės, kuri Maironiui nuo patjaunų dienų yra „nak-
tis ir dangus“. Kelk Maironį, brolau, į padanges už
tą vieną pavykusį pasakymą !

179

Mėgiamas Maironies poėmų siužetas —
Lietuvos bajoraitės susimylėjimas su val-

stiečiu inteligentu.

Jonas Sutkus į Šatrijos kalną vedžiojas Danutę
Staugailaitę dvarelio savininkę, mokindamas
ią mylėti gražią savo šalį ir pats čia mąstė daug nu-
veikti, išvesti Lietuvą naujais keliais. Ir Danutė — „ne-
vien tėvynę pamylėjo“. Apie J. Sutkaus meilę nė žo- |
džio ir jis lengvai kitur palinksta, nors buvo Danutei
patariama už jį melsti Sopulingąją Motinėlę, kuri
klauso nekaltos širdies. 1

Danutė įkupina gerų privalumų; jai daug kas
peršas ir laikas būtų jai jau tekėti; bet ji tekėt nenori,
išsiprašinėja, kad tėvai nestumtų varguolės iš namų. |
Tėvas baras, kam bobai mokslą davę ir atstūmę nuo
virtuvės, tai žadas varu išvarysiąs. Tačiau to nesi- 3
mato, kad būtų daręs ir išviso apie tėvus nebeminima. |

Šį subatvakarį į Staugailus atvažiuoja betgi ne r.
piršliai, tik agitatoriai Vištupių Judrimai, sumanę Už- |
venčio bažnyčioje pasirungčioti su lietuviais ražančiaus |
giedojimu — lenkiškai. Anot Judrimų, esąs pavojus, |
kad litvomanai jų (bajorų) neatskirtų nuo Polščios, tad |
Šiaulių ir tie, kurie senai bažnyčios pamaldų nėr matę. “
Staugailai bet gi ne tokie, nesupranta tos ieškomos |
„pozicijos šventos“, senai yra nutarę, 1

„Kad Judrimams margi geniai
Galvoj ištarškino šukelę, 12.

180 ;

Ir Judrimams širdyje velija, kad jie verčiau žiū-

rėtų kiaurų savo stogų
Ir duonos ašakų ilgų,
Kurią net šuo nuspardo koja. 15.

Skandalas bažnyčioje ir neįvyksta, nežinai, delko,
ar kad Staugailai nepadėjo, ar kad autorius užmiršo
prie to sugrįžti.

Staugailai ima virti svečiams Judrimams lietuvių
mėgstamąjį šiupinį.

Lietuvis daug išsižadės:
Tautos, kalbos, net pavardės,
Bet mėgsta šiupinį jis tirštą ;
Nors būtų išgama tikru, —
Užgautas šiupinio garu,

Jisai kitus garus užmiršta. 16.

Jau būtų Judrimai „grynais lietuviais besusėdę“,
bet jiems neleido šiupinio paragauti kazokai, nežinia,
ko čia į Staugailų kiemą su keiksmais susivertę. Tuo- |
met buvę neramu, dvarus deginę. Tai ir nesuprantama,
kamgi tvarkdarių bajorams bijoti ir nuo jų bėgti.
Judrimams slenkstis užkliuvęs bebėgant.

„Lietuvių slenksčiai nežemi;
Atsargūs būkit, žengdami:
Ant jų nevienas jau pargriuvo. 18.

Bet kas iš to buvo, nepasakyta; lyg jie už kažin
ką „pliekta“.

Valstiečiai išgirdę, jog bajorai, pasitelkę maskolius,
mėginsią lenkiškai savo kalbai bažnyčią užkariauti,

181

1

daugingai suvažiavo, bet nieko: bajorų nebuvo, nė jie:
juodašimčių užmokėtos talkos neieškojo.
Danutė kenčia, laukdama, kad šiandie klebonas.

užsakys Joną Sutkų su kita.

Ir tavo, kenčianti šalis,

Nuo amžių ta pati dalis,

Tėvyne, Lietuva brangiausia! .

Ir tavo šios dienos keliai —

Ne saulės romūs spinduliai,

Tiktai vargų našta sunkiausia.

Vienok ateis, ateis diena! ..

Ateis baisi ir kruvina! ..

Bet ji atneš ir laisvės rytą.

Ir tavo, Done, dar širdis

Atgims, kaip mūsų ateitis,

Nesitikėta, nematyta. 24.

2 dalis. | Kodel, Dievul, įau negaliu
Skaisčios poezijos keliu

Prie augšto žengti idealo ?
Nejau troškimai tie visi,
Kuriais jaunystė taip šviesi,
Varguos' aptemo ir užšalo? 25.

J. Sutkaus ketinimai sudrinka. Jis ketino =*,
Ne žiovaut svetimucs' pūkuos' —
Su vargšais vargt tėvų laukuos'!
Šviesos, gerovės skinti kelią !
Tėvynei skolą išmokėt,

Del jos gyventi ir kentėt —
Jo buvo paprasta giesmelė, 27.
O kaip reikia, vedė svetimtautę ir dabar šaipos
iš lietuvių darbo. Veltui: atsilieps tai, tik antra jau-
nystė nebišauš.

Studentai, pasibarę pasipešę, nes:

„Ne tik pas lenkus, — ir pas mus,

Kur du ar trys, ten įdomus

Ir skersas nuomonių margumas !
vis delto įrengia bendrą vakarą. Sutkus bilietus perka,
bet į lietuvių vakarus nebevaikščioja, nes pati jam įkalo,
buk lietuviai jam tik kenkią — karjerai. Bet šį kart ka-
žin kodel jis paslapčiomis išsiruošė ir... išvydo vai-
dinant Donę! Apalpo: atsiliepė sąžinės žaizda. Apie
jos sužeidimą nebuvome patyrę.

Pasikartoja „Raseinių Magdės“ motyvas — sve-
timtautės „vedimo pasekmės. Įdomus autoriaus prie-
rašas prie to, kad Sutkus nenorėjęs vežtis pačios Lie-
tuvon, pats ruošdamasis ten neva nervų pagydyti,
slapta gi pamatyti Danutės. Kodel jis nepasirūpino
jos pamatyti 'Maksvoje ir kam ji buvo kaip tik tam
kartui ten atvažiavus, nepasakyta. Paskui jos vėl ne-
besimatė Maksvoje.

„Dabar į nepriklausomą Lietuvą parsiveža, bet ir
čia vyras pastumdėlis turi taikintis net kalboje prie
savo barinės; vargiai berasi pasauly kitą tokį mulkį,
kaip mūsiškis. O tiek yra gerų ir dorų lietuvaičių“.

183

Maksvoje iškyla Brazda juristas revoliucininkas,
niekaip tačiau negalįs įkalbėti Sutkui, kad prisidėtų į
revoliuciją. Jis principuos nepastovus, vadu negali
būti, užtat mitinguos uolus veikėjas. Sutkus teisinas
už Maksvą neguldysiąs galvos, nes

Mums ar maž savo vargų,

Taip mūsų Lietuvai sunykus?

Žiūrėti reikia mūsų namų,

Ne lesint paukščių svetimų

Kosmopolitais išsigimus. 39.

Sutkus bijojo revoliucijos žiaurumo, nes jis p0- |

zitivistas, šalininkas pažangos: 4

O, kad greičiau iš tos Maksvos!

Bent grynu oru Lietuvos

Taip jam norėtųs pakvėpuoti. 42.
Dar atsigauti ten galėtų ir atgimti,

Kame dabar jis nuo širdies,

. Atsižadėjęs praeities,

Tėvynei patarnaut norėtų. 43.
Bet:
O, netokių tai milžinų!
Ne, ne svajotojų silpnų
Suvargusi tėvynė laukia,
Kuriuos rytoj kita mintis,
Naudos asmeniškos viltis,
Žiūrėk, į kitą rojų traukia.

Ateina sunkūs, kruvini
Laikai, ir ne vaikai silpni

184

| 3 dalis |

Ištvers, prabočių užsigynę!

Tik vyrai milžinų gymės

Ir geležinės ištvermės

Vargingą išganys tėvynę!.. 44.

Šitai ir Vilnius ant kalvos,
Graži sostinė Lietuvos,
Apjuostas Neries globoj girių;
Iš kur dar Algirdas didus
Net kanus baudė ir gudus,

Iš kur išėjo tiek didvyrių !

Kiek atminimų, kiek minčių,

Kiek čia užburta paslapčių !
Čia steigia sostą Gediminas;
Čia didžio Vytauto dvasia
Ligšiol nuo Panerių nakčia

Ant žirgo raiteliu vaidinas.

O, sveikas! Garso spinduliais
Tėvams švietei; iš čia keliais
Prabočiai ėjo ginti Prūsų;

Nuo čia lig Dono, lig Maksvos
Skelbei tu vardą Lietuvos !...
'Buvai ir būsi mūsų, mūsų !

Palikęs vartus atkilai,

Kaip broliams, lenkams, privalai,
Užmiršęs praeitį, vargauti.
Tu priglaudei juos širdimi,

<O jie, tau priešai svetimi,

185

Nor“ širdį Lietuvai išrauti.

Kaip sielai amžinas Dangus,
Kiekvienas žingsnis čia brangus,
Bet jo skundais neatsiimsi:

Tik darbo prakaitu karčiu,
Tik kova ir keliu stačiu,
Tiktai kad“ pats dvasia atgimsi.

Dvigalvio aro dar naguos !
Iš miego keldamos varguos,

O, Vilniaus neužmiršk, Lietuvi !
Čia netiktai kad praeitis,

Čia tavo irgi ateitis !

Čia kova vedama už būvį. 46.

Sutkus, pakeliui sustojęs Vilniuje, ieško senųjų
draugų ir teiraujas, ką beveikia Lietuvoje. Lauras
Svajonas jam atpasakoja draugijų peštynes — jaunos.
kultūros burbulus. i

Pradės ką vienas, tai penki
Bekritikuoją ją sveiki,
O šeštas griauna, kaip Samsonas. 48.

Sutkus norėtų gelbėti, Svajonas sakos tam kar-

tui be jo apsieisią. Bet įsikalbėjus, pasisako jam pa-
siseką daug prakilnių sumanymų sugalvoti ir stabdo

Sutkų sustoti čia. Bet Sutkus, išgirdęs Staugailaitės.

vardą, jog ji, kaip „Jaunosios Lietuvos“ Jadvyga, kitą
mylėdama, už Svajono netekčiusi ir dabar tenkinantisi

pirmininkaudama gražiosios lyties apšvietime, ūmai.
pakyla bėgti. Sutkaus čia ni kas nebegraudena, nei

186

1TA

TTL

poėzija, nei augšti sumanymai — jis skubias Danutę
pamatyt greičiau, iš jos išprašyt, kad jam dovanotų
kalčią, tada tik beketina atsigimti, „kaip gyvas sąnarys
tautos“.
Štai jis Kaune. Sutkus rodo pačiai visas įdo-

mybes, bet ji

„Perdaug nebuvo žingeidi

Net pamatyt Maironio rūmą“. 55,

Abudu skubinas į garlaivį. Čia jiem šmykšteli
graži moteriškė. Tai Danutė. Sutkus sumįžta. Pati
tai mato. Danutė įkrenta į Nemuną. Sųtkus jos ne-
gelbėja, tai padaro jo konkurentas Judrimas, abudu
Užventiškiu, kažin kodel plaukiančiu Veliuonos link,
o tuo tarpu Danutės rei;itasi važiuoti į Liepoją pažinti
tų jaunų, kurias svetur pa:duoti vežioja. Kitaip sakant,
ji tyrinėja prostituciją. Sutkus tepadeda Danutei, kaipo
medikas. Danutė atsigavusi jį ir Judrimą pavaro. Da-
nutei rūpi ištirti ir išeivybė. Sutkienė pavydi vyro
Danutei ir priverčia jį grįžti Maksvon. Jis pasiduoda
pačiai.

Kad būtų nors bent Lietuvoje
Jo kaulai puvę ar kovoj
Galiūnas priešas jį parbloškęs. 63.

O laimės būta taip arti; ji prašyte prašės, bet jis

buvo ištroškęs tuščios kz jeros.

Danutė nustemba, kad Sutkus ūmai dingsta, bet
ji pergali save.

187

Tiek darbo, vargo Lietuvoj“,

Tiek tų sumanymų galvoj“,

Taip šaukia ją pasišventimas.
Greičiau į darbą! Jo varguos

Ji širdį alpstančią paguos

Jos (?) sūkury ras užmiršimą. 65.

Į Liepoją iškeliauti Danutę sukliudė. Reikėjo

rinkti į antrą Dūmą.
Lietuviai — vyrai nekaršti,
Netaip, kaip lenkai ar kiti;
Vienok ir tie sujudo veikę;
O kas del partijų, srovių,
Tai pasirodė, jogei jų
Daugiau mes turime, kaip reikia. 67.

Partijos pešas, kandidatus stato. - Sutkus atsisako
dalyvauti, nors jį pati Danutė raštu įkalbinėja. Socia-
lai tariasi su žydais, kurie nėkados nebus lietuviai.
Bet socialams ar galvoj gerovė mūsų Lietuvoj? Vis.
delto juos išrenka ir trupa visa Lietuvos tradicija.
: Danutė šoka gelbėti situaciją, bėga, pagaliau, į Lie-
poją, bet čia sudųžta traukinys. Ji kelias savaites
Liepojoje serga, stebuklingai išlikus gyva. Nežinia,
kam reikėjo to sudužimo. Nei jo aprašymo, nei pa-
sekmių.

Tuo tarpu Maksvoje ant barikadų tyčia suranda
sau mirtį Sutkus, pačios įkyrėtas. Širdies nebuvo jis
šaltos, vien truko valios jam tvirtos, pertat gyvenimas.
suiro.

188

Iškalkit, vyrai šių dienų,
Gelžinę valią milžinų!
Be jos pražūste, kaip šešėliai!
Dabar tiek priešų Lietuvoj!
Už būvį mirtinoj kovoj
Ištvers ne dvasios mažutėliai.
Ateina audra kruvina!
Jos nebetolima diena!
Europos ji sugriaus tvirtoves.
Per tavo, Lietuva, pečius
Ji perves kruvinus svečius,
Kokių nebuvo nuo senovės!
O, eina, artinas laikai !
Ištvers jų audroj ne vaikai,
Tik vyrai su gilia tikyba!...
Stiprėk ir augk gi, Lietuva,
Kad ta ateinanti kova
Sūnums nebūtų perankstyva! 82.

Per dešimtį metų daug padirbta. Lon-
dono konferencijoje atstovauja Gabrys,

Vokiečių landtage Steputaitis. Šv. Zitos tarnaitės
steigia krautuves. Brazda, nesutikęs su socialais, su-
daro demokratus. Danutė pasakomis lengvina pjovėjų
darbus. Judrimai nuo Luokės praneša karą paskelbtą.
Visi meta darbą. Danutė iš savo dvarelio bėga į
Kauną.

189

Naktis graži, rami, vaizdi "
Toli juokavimus girdi
Ir dainas ilgesio pradėtas.
Malonu vienkart ir graudu
„Į tolį eitum vienudu...
Naktis graži, dangus žvaigždėtas.
Mėnulis šviečia. Pradalgių
Pakvipo šienas. Už rugių : 4
Griežlė begriežia kanapėta.
Ant kalno snaudžia pušynai, .
Kapuos sapnuoja milžinai! .. „B
Naktis graži, rami žvaigždėta.
Mėnulis šviečia. Nuo arklių
Juodi šešėliai iš šalių
Į kraštą lydi užžavėtą,
Tenai, tenai, kur pušynai,
Kur ilsis bočiai — milžinai !.,
Naktis graži, rami, žavėta.
Sukyla valstybės.
Kada, o Viešpatie, kada?..
O gal tai muša valanda,
Kad atsiminsi mūsų šalį? .. 89.
Danutė mato jau Šiaulius sugriautus. Į Kauną
jos nebejsileidžia ir kitus iš ten išvaro. Žada gintis.
Kada varguoliai besupras
Ir savo siurbėles tikras
Ir savo skriaudą begalinę ?
Kada, o Viešpatie, kada

190

Išmuš teisybės valanda
Ir atsikvėps liuosiau krūtinė ? 91.

Seka visa karo istorija nuo pat šūvio į Ferdinandą.
Danutei teko dirbti už šimtus. Jos dvarelį sudegino.
Kur dingo tėvai, nežinia, autorius nepasako. Vokie-
čiai elgės žiauriai. Kaunas puolė. Iš Vilniaus rusai
savo stabus išsigabeno. Likę Vilniuje lietuviai sudarė
draugiją nukentėjusiems del karo šelpti. Dalis išėjo
į Rusiją paskui pabėgėlius. Suvažiavimai Šveicarijoje.
Maišosi Brazda. Danutė jį pamyli,

Bet audra buvusi praeis,
O saulė savo spinduliais
Apšvies, gražiau dar užtekėjus!
lr skurdo pralinksmės giesmė!
O Dievo amžino drausmė
Pažemins Lietuvos skriaudėjus. 115.

| 5 dalis. | Danutę vokiečiai išsiveža, kaipo civilinę
- nelaisvę. Minėtina būtų jos rauda ne-

laisvėje 116 — 118 p.
Už ką? Už ką taip mus plaki?
Už ką gi mus ranka sunki
Taip spaudžia amžiais nelaimingus?
Kad mes nelaisviai be kovos,
Net nebedrįstam Lietuvos
Svajot laisvos, neprigulmingos.
O, Dievulėl, susimylėk!
Tos Lietuvos pasigailėk,

191

Kuri Tau „Šventas Dieve“ gieda!
Nejau už tai, kad ji karštai
Tarnauja Dievui, jos skruostai

Per amžius ašaromis rieda. T. ir t.

Gera valia pasidavęs į nelaisvę, Vokiečiuose at- |
siranda ir Brazda ir kaip tik ten, kur esti Danutė.
Jai pasakoja, ką vokiečiai daro Lietuvoje. Bet kai |
labai badu marino „supuvęs kručkas ir šuniena“,
Brazda pabėgo į Šveicariją, o iš ten su Alšauskiu į
Rymą. Brazda, demagogas - socialas, kosmopolitas,
išgama, jausdamas Lietuvos vargus, tampa jos patrio- |
tas, o Danutė jį net tikėt išmokė. Tačiau kol nebus |
Lietuva laisva, Danutė atsisakė už jo tekėti, atsisakė |
ieškoti asmeninės laimės. Brazda tvirtina:

Atgaus ir Lietuva teises!
Išvys ir ji dienas šviesias, —
Tai stačias pažangos liepimas. 130.

Ryme pas Šventąjį Tėvą pasisako, kas jį tikėti |
atvertęs, kiek Lietuva vargo kentanti, kiek ir jis ken-
tęs. Už tai Papa sako jo nuncius Marchetti jį palai-
minsiąs su Danute ir įsako ją paleisti iš nelaisvės į
Šveicariją. Lietuvai gi pranašauja:

Svajonės jūsų ir tėvų: t
Dienų sulaukt šviesių, laisvų
2 Nebeužilgo išsipildys!
Jau nebeslėgs vargų naktis!
Graži, garbinga ateitis
Kančių net atmintį išdildys.

192

Į eilę stok, sena tauta!

Europai buvus kitada
Prieš turkus siena iš granito!
Ir nauja augki pagarboj,
Kurios nepaprastoj kalboj

| Girdėtis atbalsiai sanskrito!

| Į eilę stok greta kitų
Europoj valdančių tautų

| Ir nešk kultūrai savo dalį!
Tiek vyrų davus praeity

| Didvyrių, — amžių paslapty
Parodysi, ką sūnūs gali.

Dar paskutinės paslapties

Nepasakei! Dar kibirkšties

| Tos neišskėlei iš krūtinės,

| Kuri ne vargo apmaudais, —

| Švies savo genijų vardais |
Ir vyrais valios geležinės. 144.

| Susituokę į porą, Brazda ir Danutė grįžta į Lie-

tuvą darbuotis.

| Valio į darbą, Lietuva,
Varguos subrendusi, laisva!
Pirmyn į ramų darbą, vyrai!
Šalin vergijos atmintis!
Valio šviesesnė ateitis!
Žadėta meilei, žagrei, lyrai!..

| Veikalas rašytas be jokio plano — tikras minčių
| kratinys. O tų minčių daug ir jos išreikštos lengva

193

sklandžia rimuota kalba. Del jų gausumo sunku buvo
ir susivaldyti. Dramatizavimo, kaip ir kituose Maironies
veikaluose, nėra. Žmonės ne susitinka, tik yra tyčia
suvedami, nežiūrint jokio priežastingumo. Dažnai,
priešinga logikai ir geografijai. Ir ta įeibė yra bendra
Maironies veikalams. (Žr. Kame išganymas). Maironis
absoliučiai bejėgis, kai reikia nupiešti charakteristiką

ar parodyti veiksmą. Jis tik minėte mini asmenis ir

jų veiksmus ir žūna naracijoje, digresijose ir jaus-
muose. Ir tepavyksta jam, kaip niekam kitam, tik
šitie jausmai reikšti. Maironis lirikas ir nieko daugiau.

„Z nad Biruty“.

Pagaliau, Maironis yra dar lenkiškai parašęs vieną

„poėmatą“, kuris, kaip ir „Jaunoji Lietuva“, labai nu-

lenkė—pačius lietuvius, nors jis buvo skiriamas Lietu-
vos lenkams. Tos dvi poėmos beveik tolygios savo
sudėtimi: ta pati idėja — išaugštinti Lietuvą, paskatinti
jos piliečius, kad dirbtų Lietuvos naudai. Vyriausiai
poemos veikėjai Celinai, fkurios asmenyje nesunku

atspėti grapaitė Marija Tiškevičiutė, čia labai papatai-,

kauta. Bet vargu bau visa tai jos adresu nuėjo:
poėma, parašytoji pabaigoje pereito šimtmečio, išspau-
sdinta buvo vos 1904 m. Amerikoje (vardu: Przez
Halinę z Potągi. Brooklyn, kasztu kun. A. Miluko, 21 p.),
antrą gi kartą vos dabar štai 1944 m. Kaune (vardu:

194

—— Alka Žuandūi ia žiai, A dans Das

„*

PEHpPNHP "VMS PRN S

DPP TAS PET KTTSPLCP

PL TPARHNPAILTT TA

Przez Majronisa, naktad pisma „Nowiny“, 24 p.; su
priedais: „Odsylacze“ ir „Sonety“ przetožyt Zz litew-
skiego Gabryel Pomian (Biesiekierski) viso 28 p.).
Ir kitiems sulenkėjusiems mūsų bajorams vargu bau
būtų patikę, jei būtų ir gavę į rankas tą poemą, kai
autorius puikia lenkų kalba gieda lietuvių — chtopų
vargus. Štai kokia pradžia:

„Z nad gėry Biruty, gdzie fala Baltyku

Twą duszę dziejami przesztošci rozmarza,

Niešpiewam ci piešni w praojcow įezyku:

On ucho szlachetne na Litwie obraža.

Dziš jasne ksiąžęta i szlachta rodova

Ir mową i duszą — to gošcie z Krakowa.
Litwinem — chtop tylko; a r6ėd Gedymina

Z herbami z nad Wisly wdzial na się strėj nowy.

Co winien swej ziemi, kim byt, zapomina

I šwietej praojcow zapiera się mowy.

Wiec w obcejž man špiewač? Czy bėlem zžamany

Precz trącę mą lutnię w špienione bažwany?
Nie do snu kolyszac, jak iala pogodna...

Dziš w struny uderzę, až įękną bolešnie!

Gdym kielich cierpienia wychylit juž do dna,

Czyž będę was poil czarami, jak we šnie ?

Ježeli wiec zgrzytnie mi akord goryczy,

Niech bol wyttumaczy, za Izy się policzy.
Mėj iezyk zatwardy, bo nie jest matczynny;

On obcy, jak žmudzki dla braci — polakow.

Lecz, gwoli į“ nošci, nam swoj zareczyny,

195

Lubelskie zabraly, jak skrzydia u ptakėw.

A jutro, gdy Moskwa nas bračmi nazowie,

Zašpiewač po rusku rozkažą panowie...

Tokių gražių išrašų galima pasidaryti nemaža.
Ir tai visa „Z nad Biruty“ vertybė, nes poemos iabu-
los, kaip ir kitose Maironies poemose, veltui ieškotu-
mei: jos tėra neaiškios atbrizgos. Maironis ne akcija

daro įtaką, o savo aiorizmais, gausiai priraišiojamais. |

prie negausios akcijos.

Pirmojoje dainoje aprašomos lenktynės Palan- |
goje. Pirmoji prijoja Celina, kuri arklius ir medžioji- |
mą juoba pamėgus, neg šokius ir salionų kalbas. Be |
to, ji labdarė, vaikų globėja. Visi ploja katučių, tik |
vienas jaunikaitis ne, nors neatitraukia nuo jos akių. |
Jis — svajotojas. Bet arkliui siūstelėjus šalin, kai jo- |
jėja krinta, pirmas ją palaiko. Vakare „kolonija pol- |

ska“ grafo rūmuose vaidina. Ta kolonija senai sve-
tima Lietuvai, nes išsižadėjusi mūsų kalbos.

Za Polskę ja nieraz się modlę w košciele;
Przyjažni dochowam. Lecz dla nieį, panowie,
I z prawa narodu skwitowač — zawiele. |
Wszak na to i polak „pal diabli was“ powie,
Kto wtasną ojczyznę odstępstwem raz zdradzi,
Juž temu i obcy zbyt uiač nie radzi...

Lecz dosyč tej skargi, co glosem bez echa |
Nie dzisiaį juž wola... do trupow, niestety !
Gdy ze ssn rodzima juž budzi się strzecha;
Niezbudzą się tylko w palacach szkielety...

196

Celina per pokylį visus jaunikaičius nuo kitų
atvilioja, vis delto ji nėra laiminga, nes ji čia nemato
ano jaunikaičio, savo gelbėtojo. O tasai pajūry
svajoja.

Juodu besusitinka Šveicarijoje. (Antra daina), nes:

Dzis litwin i polak—po šwiecie tutacze.

Choč nieraz się czubią, lecz w spolne ich cele,
Bo každy po kraju, jak Izrael, placze
I gdy po za domem, to dwaj przyjaciele.

Celina su savo motina čia džiaugias; jom čia gerą;
sakos čia esą galima užmiršti valgis ir dangus, netik
Lietuva, Bet jaunikaičiui ir čia rodos gražesni jo Ža-
rėnai, Minija, Dubysa su Kiršnove (Maironies tėviškės.
upelis; tad jaunikaitis — pats autorius), Veliuona ir
Šventąja, su Vilniaus raguva.

Celinai negerai atsiliepus apie lietuvių kalbą,
jaunikaitis prapliumpa tyrada:

Do žycia zrywają się wszystkie narody,

Co spaly pod jarzmem potęznych przez wieki.
Į Litwa sie budzi; a zapal jei mtody

Zwiastuje mi zorzą juž dzien niedaleki.

Niech wątpią wrogowie dziš w jei odrodzenie:
Ja z wiarą z obczyzny jei niosę natchnienie.

Toliau seka labai gražus pakartojimas tolygių.
posmų iš „Jaunosios Lietuvos“; tai mums nebe nau-
įiena.

Trečia daina — daugeliui metų praėjus. Jauni-
kaitis vėl sveikina Palangą. Celina, iš Vilniaus su-

197

grįžus, duoda koncertą savo rūmuose, o mergaitės su-
sirenka—jau lietuviškais rūbais.

Ubiory litewskie! Nie kaprys to mody,

Lecz duch odrodzenia ojczystej zagrody.

Ir giedama per koncertą lietuviškai. Jaunikaičio
čia nesimato; jis, lig šmėkla, tik kaikada prašliaužia |
„pro akis per visą poemą. 1

Poėmos konstrukcija visai netikusi.

Marija Tiškevičiutė tad įkvėpė Maironiui šią |
poemą. Apie jos rolę kitados kontrafakcinėje litera- |
tūroje sk. Mūsų Senovės Nė 4 — 5.

Labai charakteringa Maironiui: plunksna gražiai |
paagitavo, o darbą, platinimą poemos, pavedė — Ame-
Tikai.

198

Maironies dramų sudėtis.

„Kame išganymas“.

Pirmojoje redakcijoje šitas veikaliukas (iš 35 p.)
buvo gavęs dar kitą antgalvį; būtent: „Paviršium am-
žiaus klausimų“, ir jis nebe abstraktiškai apibūdino
turinį. Nors veikalas pavadintas libretto, suprask, ski-
riamas giedoti scenoje, vis delto aišku, jog antoriui
pirmon galvon dėta „klausimai“, o ne scenos reikala-
vimai. Žmonės veikėjai čia tepasirodo; kai kurie tik
kaip šešėliai, pasisako savo principus ir išnyksta. II-
gėliau jiems ir nėra kada nei paveikti, nei pakalbėti,
aktui teskiriama 8—9 mažos puselės. (Viso 4 aktai).

Taigi ketvertas Milvydų vaikų džiaugias rytmečio
saule ir visa gamta. Milvydienė tepasako visa tai su-
rėdęs Dievas, o Milvydas — „Auklėkite Dievą širdy,
jums bus parama ateity“. Antrame akte choras pra-
šliaužia per sceną, dainuodamas:

Trumpos žemės linksmybės,
Kaip žolelės laukų:

Vysta veido gražybės,

Bijo ryto miglų..

199

Eina dienos ir metai:
Daužo audros, verpetai;
Tik vyras šalnas išturės!
Bet žolelė gražioji
Ir mergaitė silpnoji
Paliks be kasų ir garbės.
Trumpos žemės liksmybės,
Kaip žolelės laukų:
Vysta veido gražybės,
Bijo ryto miglų.
Mirties dalgis užšvis:
Mėlynąsias akis
Užmerks, kaip užmerkė kitiems!
Vienas vardas beliks!..
Ką numiręs sutiks,
Ar mums bežinoti menkiems?
Vargdieniai tepasirodo pirmame akte; jie pereina |
per sceną, skųsdamies, kad reikią ūkiai palikti didž-
turčiams, 0 patiems eiti į nepažįstamas vietas, nes“
nėsą teisybės, viską padarąs auksas. Marys, belėbau-
damas su Maria, dvarus pardavęs ir juos iš tėvų | pa-
stogės išvaręs. Studentai tepagieda „Gaudeamus“ ir“
tepasisako nemaną su raūdančiais raudoti, beveliją
su linksmais linksmintis. Jie tepasirodo antrame akte.
Būrai ir filosofai tepasirodo trečiame akte. Jie, kaip | 4
ir vargdieniai, del žibančių rūmų neturį prieglaudos, |
ironizuoja viską kilnų, netiki laisvei, brolybei, lygybei; |
atiminėja iš keleivių pinigus, apčiumpamai darydamies | ;

200

„lygybę“. Zonį pririša prie medžio, tautininką ir de-
mokratą Milvydą už scenos išsivedę, nukankina.
Pakol neiškarsime didžpilvių storų
Pakol nesudeginsime jųjų dvarų, —
Brolybės nebūsią bendros. 21.
Darbininkai, padegę savo fabriką, iš tolo tesimato ei-
nant. Pranciškonis teveikia galiniame akte.

Visi jie tik statistai arba aiškinamieji senovės:
graikų chorai. Jie akcijos nei pavaro, nei sustabdo; jie
teduoda ko nusitverti veikėjams, norintiems šį ar tą
savo principą pasisakyti,

Šiame dramatizuotame, ne draminiame, sociali-
nio turinio veikale teveikia užsivylęs idealistas Zonis,

cinikas Marys, tvora, ne moteriškė Gražutė: kas no-

rėjo, tas per ją perlipo. Tikriau ir ji čia tik statistė.
Viskas koncentruojasi parodyme priešingybių tarp Zo-
nio ir Mario.

Zonis mano betkam ateinąs toks laikas, kad

„Jau krūtinę įgels abejonės žaltys

Ir ji Dievo, kaip aš, Danguje nematys.

Kaip laimingas sau būčiau, kad vėliai tikėčiau“, 15.
Bet kelias pražuvo ir nėra man kito.

Tai būtų lyg Mario idealogija, kuriam ir be Dan-
gaus esą gera. Vis delto Zonis su juo ginasi, visą.
bėdą suversdamas protui.

„Bijau tavo proto, kaip peilio skaudaus:
k Jis man nenutildys to balso vidaus“, 6,
kurs rodo, jog žmogus gemąs ne vieniems že-

201

'miems norams patenkinti. Gyventi be tikslo jis ne-
galįs, kaip Marys, kuris džiaugias, jog be tikslo gyventi, .
kaip saldžiai prasapnuoti. Ir. guosliai dairosi į Milvy-
„dienę „su amoriukais“, bet čia pasirodo, (tik pasirodo) |
sindiškai
:apie Indiją gauna pagiedoti:

202

Nors patarimas „prisėsti ant alkūnės“ (prisiadte, |
požalujsta) vargu bau įvykinamas, vis delto giesmė |
graži.

apsitaisiusių mergaičių būrys, tik delto, kad

Ant kranto Nerbuddos pavėsiai banano -
Keleivį per kaitrą vadina;

Ten Gangeso vandenys sielas išgano

Ir jas į Nirvaną masina!

Po medžiais alyvų, kur palmių viršūnės
Užmato ribas Kandagaro,

Prisėsk padūmoti saldžiai ant alkūnės (?),
Kaip Višnu ten dangų atdaro!

Kaip gerdamas balsimą ir timiamą,
Vijaza ten Nalį dainavo;

Graži Damadžantė, kaip liepė jai Brama,
Už tai jį sapne pabučiavo.

Lygiai gražiai meilę apdainuoja ir Gražutė. j
Kas be meilės užbaigs trumpą žemės kelionę, |
Neapkaitinęs savo krūtinės,

Ar suprasti galės šventą ugnį malonią?
Tą, kuriai nėra dvasios geležinės,
Kurios neuždegtų jinai,

Kaip perkūno žaibai,
Liepsna pabučiavus karštai!..

"O, kaip sapnas gražus,
Jį per amžius išbus!
Pabučiavimas jos — tai dangus!
Motinėlė graži, tu pasaulę plačioji !
Supratai savo tikslą gražiausį :
Apsikaišius žiedais apie meilę dūmoji,
Ir manes, ar aš myliu, lyg klausi!
Norėčiau, gražioji, mylėti...
O, kad draugą įspėti !
Sau amžiną draugą įspėti! ..
Prie krūtinės karštos
Glausčiau įį visados,
Nebereiktų jam meilės kitos !..

Grynai gamtinis asmuo. Į tokį patelės signalą
tuoj atsiranda bent du patinu. Pirmasis gamtos nusi-.
tveria dvasininkas Zonis: svajotąjį Dangų jis ūmai pa-
keičia realiuoju dangum:

„Aš noriu per amžius vien meilę girdėti“. Vo-ot

kak!
„Aš myliu... nes taip liepia širdis atvira“. Pri-

taria, „draugą įspėti“ pasirengusi mergina, bet tur būt
neatitiko Zonyje to, ko ji ieškojo, nes apsigrįže, ma-
tome ją jau apsikabinusią su ciniku Mariu, lygiai ci-
niškai dainuojant:
„Gyvatos išgerkim saldumą“! 10.
O Zonis gali tik pafilosofuoti, kaip mergos tilo-
soiuoja apie platoninę ir tikrąją meilę:
Man vainikas ir patinka,
O bernelis dar labiau...

|

203:

-

Ir Zonis susipranta, jog Gražutei
„Meilės skaisčios tau dabar negana“ — 4
tave bučiuoja Marys, bet argi jis tavo sielą "supras? |
Ai man, tur būt, geriau suprato už Zonį, nes,, štai,
jis bučiuoja, 0 Zonis tik vaipos ir moralizuoja. Tokia. 4
ten ir siela! Zonis begeidžia—atilsio. Nuo kor darbo |
nesimatė. k.
Tzčiau susigriebia, jog meilės ieškoti neprivalu, kai |
„Vargšai ašaras geria ir valgo pelus, k
Ir teisybės geruoju atrasti negali“. 13.
Studentai jam, matėme, nepritaria, palaikę jį, ir tei- |
'singai, kaip rusai sako, „nytiku“, O ne socialistu; ne“ k
jo giesmei apie didžturčius ir neturčius pritaria, tik
šiai, pilnai gyvybės ir tikrumo: 4
Užtrauksme naują giesmę, broliai !
Kurią jaunimas tesupras!
Netaip dainuosme, kaip lig šioliai :
Kitas mąstysime dumas!

Drąsiai, augštai |
Pakils balsai, .
Uždegs šalčiausį kiauas 4
Užgims darbai, X

Užšvis žaibai, "
Pradės gadynę naują! .

Į darbą, broliai, vyrs į vyrą! „g
Drąsiai su noru prakilniu! 4
Paimsme kardą, mokslą, lyrą
Ir žengsme naujesniu keliu!

Drąsiai, augštai, t. ir t.

204 ; ,

Autorius sako, tie balsai buvę baisūs. Taigi so-
cialistas Zonis irgi baisus, o jis turėjo atsverti abuojąjį
Marį.

Į būrus tačiau nei Zonio švelnumai, nei baisumai
neveikia: jie Mario dvasios—gyvenimo cinikai. Mušti-
nis rankose jiems tikresnis už Proudhono žadamąjį
komunizmą, ar Milvydo teisėmis patikrinamąją „tautų
liuosybę, luomų lygybę“. Geresnis žvirblis rankoje,
už gervę debesyse.

Autoriaus čia norėta alegoriškai įvaizdinti „ištvir-
kimą“ — suirutę. Marys tai apibūdina:

„Kaip avys apsvaigusios, žmonės sumišo,

Piktasis iš pragaro dantis iškišo.

Ir džiaugias... Tvarkos nebeliko, nei proto“, 22.
Užpuldinėja, plėšia, žudo. Tai esąs Zoniui „naudin-
gas pamokslas“, kaip ir Gražutė jį „pamokė“. Zonis
pyksta ant jo, nesiduoda atrišamas ir kaip pasakėčios
metafizikas, galvoja surištas, „kam jis esąs ant žemės,
kam liepė iš motinos įsčios dieną išvysti?“. Ouare de
vulva eduxisti me? Hiobo aimana, ne socialisto re-
formatoriaus, kurs moka taip gražiai padainuoti. Fi-
losofai jį atriša. Zonis prašo išrišti gvvenimo klausimą;
bet kai jie stačiai paklausia: „Bet kokį gi tai klausimą
didį statai“, 25, Zonis išsisukioja; sako mokslas įo
nepatenkinsiąs, tik akis apdumsiąs, nes jis: „Kiek protą
apšviečia, tiek širdį marina“.

Pranciškonui galop kažin ko čia atsiradus ir
meldžiantis, Milvydo vaikai atbėga nuo tėvo kapo; čia

205

tik patiriame, jog būrai jį buvo užkankinę. Jie kalba pran- |
ciškono stilium. Cia pat ateina nusišautų Zonis, „lai-

mės neradęs“. (O piršo kitiems komunistinę laimę!).
Išeina ir Gražutė, Mario atmesta, beverkianti, ir Marys;

"3

net jam pakyrėjo tai, jog Gražutė „meilę vien kūnišką
rodė“. Už tai Zonis jį nušauna, nes tai „nebuvęs |
žmogus“, o Dievo visai nėsą. Gerai Pranciškonas jam

sako:
„Jei Dievo tau nėra, už ką gi tada
Tu pyksti, jog šis krūtine atvira
Tik žemės ieškojo vienos“, 31.
ir išdeda visus teologinius įrodymus, kad Dievas yra;

būtent, sąžinė, pasaulio tvarka, dailė, primus movens,
„gyvybės atsiradimas, pirmoji daiktų priežastis. Visa tai |

apkalbama čia pat prie Mario lavono.

„Vaikai“ meldžiasi už užmušėją; jie jau, žino, kad |

„bedieviai jam meilę širdyj užgesino“, 33. Zonis

linksta tikėti, tik dar negali, nes nors Dievas gal ir |

yr, tik Jis apleido žmones, „pagelbėt nenori ar, rasit,

negali“, 34, nes veltui jis skelbęs „liuosybę, brolystę,

lygybę“. Keikia jis, pagaliau, drauge su Šopenhaueru |
ir moteriškę. Pranciškonas sako, be Dievo visa to/nėsą
galima įvykinti.
Bet Gražutei tai patinka.
„O, plakk! Tik kalbėk: tavo lūpų versmė
Nors diegtų į širdį ugnim prakeikimo,
Man vis gi skambės, kaip anūdien giesmė“.
Pranciškonas pyksta, kam

206

„Pakelti ranką ant motinų mūsų drįsai

ir paskutinį gražiausį Dangaus sutvėrimą
Pažeminai.“

Kas meile vyrui palengvins vargus, kaip ne ji?
Poėtų giesmei ar kas tiek suteiks įkvėpimo?
Kas jaunikaitį į darbą uždegs akimi? 35,
Gražutė gailisi paleistuvavusi, Pranciškonas ją pa-

teisina: „Ją mūsų laikai suklaidino“. Gražutė teisi-

nas prie Mario nelinkusi, visam kam kalta esanti įau-
nystė: kiek kartų juokais nuklysti negrįžtomais melo
takais. 36.

Vaikai pamokina ją, jog Dievas „daug atleidžia
greičiau, negu kaltas žmogus“.

Visi klaupiasi į varpų balsą „Viešpaties Angelas“
kalbėtų. Klaupias ir Zonis.

Kas situacija, kas dialogas tai vieni nenatūralu-
mai, nesilaikymas elementarinių psichologijos dėsnių.
Taip kad mums nebetenka giliau analizuoti Zonio,
Mario ir Gražutės psichikos. Laikas gali atimti prin-
cipus, sudrumsti protą ir sąžinę; viena jis negali pa-
naikinti — tai nuoseklumo — net ir pamišėliai mįšta
nuosekliai.

„Varpo“ nuomone, „niekur ir nėkados darbi-
ninkų programa nereikalavo atimti ir pasidalyti lobius
turtingųjų. Tai absurdas“. Ir autorių daro tolygiu
„Tėvynės Sargo“ bendradarbiams, kurie „vadiną be-
dieviais visus svietiškius lietuvių inteligentus, kurie
dirba tėvynei ir kenčia persekiojimus“... Pasakyta
per daug, bet pareikšia — nepatenkinimas šita poema.

207

Kęstučio mirtis. į

Kaimynai tariasi, pavasarį išėję į lauką, į
sutuokti Laimutę su Eimučiu. Juodu |
"mylisi, tik Laimutė nerimsta.

Žiūrėk ten antai vakaruos debesėlis!
Jis mažas iš tolo ir slenka palengva... .
Bet aš jo bijau — jis man sako slaptingai: |
Ateina nelaimė mums iš vakarų!
Ji mano rūtelių darželį nutryps k.
Ir smelčių kalnely mane užmigdys!.. 6. |

Eimutis rengiasi joti į Prūsus, nes:
Nejosime mes, tai atjos vokiečiai. 7.
. Pasirodo vokiečiai, Vaidilos vedami. Vaidila *
juos vedas Jogailai į talką prieš Kęstutį, nes anot |
Komturo: i
Jogaila gal ir viešpatauja, :
Bet dar daugiau Kęstutis valdo 4
ir reikią jis suvaržyti. Vokiečiai juoba tikį Kęstučiui,
nors šis amžinas jų priešas. Tačiau sutinką padėti
Jogailai, jei šis atiduotų Kryžiuočiams Žemaičius iki
Dubysos. Jogaila sutiks, jei tai jam patars Vaidila,
kurs už tai gausiąs Ragainės dvarus. Ypač, kad Kry-
žiuočiai tereikalauja iš Jogailos apsiėmimo nesikišti į
karą, tada jie patys nugalėsią Kęstutį. Vaidilai rodos.
tai priimtina ir jie iškeliauja į Vilnių. 1
Vyrai nori vytis ir užmušti vokiečius, tik juos
sustabdo seniūnas. 2

208 1

| 2 aktas | Jogaila teiraujas, begu Vytautui ir Kęstu-
čiui nemalonu, kad jis turįs pirmenybę.
Vytautas jį nuramina: jam su tėvu terūpį,
Kad priešai privengtų (Lietuvos) kardo ir vardo
Ir iki Jogaila į garbę ją ves,

tol mano tėvelis jį gerbs ir gerėsis. Ir pataria
Jogailai mažiau klausyti patarėjų, kurie pataikaudami
savo tik žiūri naudos. Atvyksta Ragainės komturo
pasiuntinys, pranešąs atjojant Vilniun medžiotų. Jo-
gaila sumišęs, tačiau Vytautui sakos esą sunku veid-
mainiauti — su vokiečiais. Vytautas prašo tik ne-
tikėti Vaidilai. Jogaila ruošias iš Trakų Vilniun, Ona
Vytautienė ir Vytautas perša jam Lenkų karalaitę. Tai
Jogailai patinka ir žada tada su Vytautu pasidalyti
valdžia. Iš Trakų (iš Vytautų) visados jis grįžtąs
tvirtesnis, didesnis, geresnis.

Ona įsiveda atvykusią Laimutę. Jos sužadėtinį
savanorį Eimutį Vytautas žadąs paimti į globą. Vy-
tautas randa ją labai panašią į save. Ona pasakoja
vyrui keistą sapną apie pasmaugtą Kęstutį.

Kęstutis praneša sūnui žinąs, jog Jogaila daro |
slaptą sutartį prieš jį: jį persergsti kitas vokietis. Vy-
tautas juoba tikįs saviškiam, ne vokiečiams, kurie
nori supjudyti. Kęstutis jį siunčia į Gardiną prieš
Kryžiuočius jiems kelio užeiti. Žemaičiai savanoriai
džiaugias, kad galėsią eiti prieš vokiečius. Vytautas
sakos reikią apie tai pranešti ir Jogailai, gal padės.
Kęstutis sutinka: bus, girdi, aiškiau. Graudžiai atsi-

209-

sveikina su sūnum: „Juk tu mano viltis ir mano garbė.
Tu ilgainiui peraugsi savo tėvą; įsitikinau, kad daug |
numanai, o ne viską sakai“: 27.

Kareivių daina.

Neverk, mergele, neverk, jaunoji!
Nelaužyk taip rankelių! .
Sugrįš bernužis, sugrįš jaunasis,
Parneš tau dovanėlių.
Ne saulė spindi — tai plieno kardas
Prieš. saulę švyturiuoja.
Žirgelis bėras nerimsta, žvengia, —
Sudieu, sudieu, jaunoji!
Į platų kraštą, į Prūsų šalį
Už brangią bočių žemę!
Bet ar sugrįšme, Dievulis vienas e)
Tiktai žinoti gali.

Kęstutis nerimsta, nepasitaręs su Vytautu. Jis |
davęs žodį broliui—užleisti jo sūnui Vilnių ir to lai- |
kysis. Bet jei Jogaila tikrai atiduos Žemaičius / kry- |
žiuočiams, nejaugi jam tylėti? O jei neteisingai įtaria? |
Jei Jogaila neatsiųs talkos prieš kryžiuočius, reiks eiti |
jo paties gelbėti nuo kryžiuočių. Siunčia Rimgailą
Vilniaus užimtų ir jei patvirtins įtarimą, sugrąžinti
Vytautą.

210

| 3 aktas | Senelis kambarinis mini geresnius laikus,
„kada Gediminas tebegyvas buvo, kada se-
noji tikyba tebebuvo gerbiama ir įos kriviai, kurie
dabar Vilniuje meldžiasi už Kęstutį, kurio tas
duonkepys Vaidila nekenčia. Vaidila už tai jį su-
žeidžia.
Komturas su Jogaila apsikeičia sutarties doku-
kumentais. Jogaila išlydėjęs jį griaužias. Jį močia
ramina, kad tai tik gynimas teisių. Skirgaila ir gi prieš
Kęstutį, kaip ir Marė sesuo su Vaidila. Visi jie ką
nors turi didžiam seniui prikišti. Sugrįžta Komturo
palydovai, palydėję paneriais bent mylias tris ir su-
grižę tojekymirkoje.

Praneša užpuolimą nuo Trakų ir kareivius šieno
vežimuose įvažiavusius į pilį. Įsiveržia Kęstutis. Vai-
dila dabar pataria nebepykint dėdės. Rimgaila išneša
dokumentą. Jogaila prisipažįsta dėjęsis su priešais,
bet paklausęs tų, kurie nuolat jam kalę, kad dėdė
norįs jam išplėšti Vilnių. Kęstutis išmetinėja, kaip
galėjęs jį įtarti Jogaila prašo atleisti ir jam ne
kalėjimą, tik bent Vitebską užleisti. Juliona pro-
testuoja. Kęstutis liepia visus suimti. Jogaila šau-
kiasi įeinančio Vytauto. Šis užtaria, Jogaila būsiąs
dar naudingas Lietuvai. Prašo už įį ir Krivių Kri-
vaitis, tik Vilniaus pataria jam nebeduoti, pačiam
valdžią pasiimti.

Prakeiktas amžių amžiais to lietuvio vardas,
Kurs Vilniaus kada nors išsižadėti drįstų! 43. .
Ar vingiuotais keliais prives prie jo puolimo.

211

Kęstutis nusileidžia. Tik Vaidilą, tą melo ir
šmeižimų sėklą, liepia pakarti. Krivis, Marės prašo-
mas, atsisako užtarti tą, kurs vokiečius į mūsų Vilnių
kviečia, su jais draugaujas ir pjudo prieš savuosius.
Marė keikia „senį be širdies“ ir žadas nedovanoti.

E aktas | Laimutė lageryje prieš kovą nori savo
Eimutį pamatyti. Ona jai padeda. Lai-
mutė sugraudinta, trokšta jai kuo nors atsigerint; tik
kuo galėtų toks vabalėlis—augštiėms valdovams? Kuni-
gaikštienė sako Kęstutį Trakuos (?) išvadavęs Alfas.
Eimutis šiais metais matęs
Ir rūmų šviesių ir augštų kunigaikščių,
O laimės jų rūmuos visai neregėjęs. 48.
Laimutė vadina jį namo, jei čia nėra laimės.
Bet kad kunigaikščių likimas svyruoja ir pavojus jiems
gresia, Eimutis negalįs atsitraukti — jie tiek širdies
jam parodę. Jogaila, pasitelkęs gudus, štai, atsi- |
ėmė Vilnių, sugriovė Trakus, vėl su kryžiuočiais su-
-sidėjo:: .
„Jei žus kunigaikščiai, tai žus ir Žemaičiai“. / 4
Vytautas, nors pataria prieš kovą su moterimis
nesusidėti, vis delto nebara jo. Eimutis žada už jį
galvą paguldyti. Vytautas sako kariausią ne už jį, už |
tėvynę. į
Už brangią Lietuvą tėvynę,
Už šventą žemę — motinėlę,
Augštai jos vėliavą iškėlę,

212

Kaip mūsų bočių bočiai gynė,
Ginklais šarvuoti kruvinais,
Į kovą stosme milžinais! 51.

Kęstutis neramus. Vytautas griaudžias norėjęs
geruoju Jogailą perveikti. Ir būtų tai jam pavykę, kad
ne jo motina, broliai, sesuo, kurie įį į prapultį stuma.
“Jogaila du kart daugiau turi kariuomenės.

„Daug gali, kas priverstas stoja į kovą“, sako
Kestutis.

Vytautas pataria derėtis, o Kęstutis nori teisingo
keršto už savo kryžiuočių patrankomis sugriautus
Trakus.

Skirgaila Jogailos vardu ateina pasimatyti su
Vytautu kovai išvengti — kviečia jį į savo stovyklą.
Kęstutis pyksta už naikinimą krašto ir nejtiki jiems
savo sūnaus ir sutinka eiti abudu, Skirgailai davus
garbingąjį Jogailos žodį. Rimgaila pataria Skirgailą
svečiu pasilikti pas save. Bet Kęstutis, niekados ne-
laužęs duotojo žodžio, pasitiki ir kitais.

Jogailos pasiuntinys liepia Rimgailai kariuomenę
paleisti namo, nes kunigaikščiai susitaikinę. Rimgaila,
nors spėja nedora, paleidžia, nes—esąs kareivis. Men-
kas — jei ne savo vado klauso.

Įėjęs Jogaila pasisako nepadorėjęsis dėdei ir pus-
broliui žiūrėti į akis — tesižinai Skirgaila, ir išjoja
Vilniun, liepęs ir pakviestiesiems ten vykti. Kestutis
nesutinka, Skirgaila sakos priversiąs, o duotąjį žodį ne
laužąs, tik lankstąs.

213

Kęstutis kalėjime viena begeidžia, kad
Vytautas būtų laisvas. Tarnai jį pasmau--

gia už scenos, atituštindami kalėjime vietą Vytautui.
Prieš kalėjimą tyčiojas Marė, Skirgaila, misterbrolis.

Kunigai ir vaidilytės išsineša, giedodami, jo kūna. Iš ki--

tos pusės atveda Vytautą. Skirgaila džiaugias, dabar
Trakai būsią jo, o gal ir Vilnius...

Eimutis su Laimute -desperuoja — verčiau abiem
mirti ant tėvynės kapo. Laimutė norėtų pagyventi,
vis delto ryžiasi gelbėti Vytautą. Liepia Eimučiui pa-

rūpinti du žirgu ir ūkininkų apdarus. Onai Laimutė:

pasako, kad išsivestų Vytautą jos rūbais. Eimutis,.
pasvyravęs, paima Vytautą gelbėti, palikdamas Laimutę
kalėjime, nes vis gi — tėvynė. Iš tolo girdis smau-
giant mergaitę. Misterbrolis alpsta.

Sumetimai | Graudi kunigaikščio Kęstučio istorija.
yra ne vienam sentimentalininkui, pas-

kui ir romantininkams davusi tėmų raštams. Lenkas.

romantininkas graudena savo tautiečius svetimtaučio
pavyzdžiu. Kęstutis tai tik vienas daugelio Lietuvių
istorijos epizodų, kurius mielai išnaudojo romantinin-
kai. Jis negalėjo nepatraukti ir mūsojo romantininko.
Maironies.

Ir gerai būtų padaręs, kad šitą gražią tėmą būtų,
panaudojęs savotiškai, originaliai. Būtų buvę ir tėmai
sveikiau ir kūrėjui laisviau savo talentas pareikšti. Ai
man, Maironis savo „Kęstučio mirtį“ pasiėmė. kaipo

214

iragmentą iš Asnyk'o „Kęstučio“. Asnykas davė dau-
giau, nes Kęstutį ėmė visą, visą jo charakteristiką.
Kitus asmenis Asnykas labai veiksliai apibūdina tik tuo
tikslu, kad pats vyriausis tragedijos veikėjas Kęstutis
juo būtų veikslesnis.

Maironis lygiai tuos pačius asmenis panaudoja,
bet jo charakteristikos daug pilkesnės, nes jie tėra
reikalingi vienam dalykui — privesti prie Kęstučio ka-
tastrofos. Ir jis sparčiai veda prie to be jokių nuto-
limų, kad kiti veikėja vaizdžiau pasirodytų. Maironies
akcijai to visai nereikia.

Ir tie patys būdo bruožai Maironies duota ne ko-
kie nauji: visos charakteristikos griežtai skolintos iš
Asnyko, kaip iš jo paimti ir visi veikėjai: Kęstutis,
Vytautas, Jogaila, Marė, Vaidila; iš kunigaikščio gimi-
nės nėra čia tik Birutės, kuri ir Asnykui nebuvo būti-
nai reikalinga, ir šūnienės Alduonės, nes ir jos vyro
klastininko, apsimetusio kryžiuočiu, čia nėra. Konra-
das komturas, Albanas kryžiuočiu apsimetęs lie-
tuvis, ir Kunonas vokietis čia pakeisti bevardžiais:
komturu ir misterbroliu. Konradą su Albanu As-
nykas yra pasigavęs iš Mickevičiaus „Konrad Valen-
rodo“; tik jis čia nei vardų, nei jų rolių nekeičia: jie
kryžiuočiams rengia kerštą. Asnyko Prora — tarnas,
Maironies pasivadinta Prokša, Butrimas vadas — Rim-
gaila, Vaidila — Krivių Krivaitis, Tarnas — kambarinis.
Apleistųjų Asnyko asmenų vieton Maironis įsidėjo:
„Jogailos motiną Julijoną ir brolį Skirgailą: jie, tikrai,

215

reikalingesni Kęstučio „mirčiai“, ir Eimutį su Laimute
— Vytauto palydovą su sužadėtine, kurie tik pagadina
akciją. Visa atidė reikia sukaupti ant Kęstučio žuvi-
mo, 0 šitie asmens kaip tik nukreipia mus ir mūsų
simpatiją pagauna — Vytautui ir jo išvadavimui iš ka-

lėjimo, o Kęstučio mirties taip ir nepamatome, nė ;

nepajuntame, tik patiriame jį patį pasismaugus ir Marei

betenka pasigailėti, kad neteko jai pasisotinti kerštu,

kurį jį giežė už vyro mirtį.

Bailus, kitų sumanymų įrankis Joėdija, 82, Ks 4
žiuočių noras pagauti, klastaujant ir tuo pačiu žygiu

persergint Kęstutį (Maironis mini net persergėtoją A

Levenšteiną, kurs tai darąs prieš kryžiuočių reikalus; |
tai netikra), 87, senio puikumas ir skausmai, 88, |
„Marės ir Vaidilos kentimas kunigaikščio niekinimų, 89,
(nėra tik Marės paslėptos minties Vaidilai parūpinti |

vainiką), Kęstučio greitumas apsupti Vilnių, 92, Kę- +
stutis — krašto tėvas, 904, išmetinėjimas Marei, kad ji |

stuma Jogailą prie biaurių darbų, Marės plėšrumas, 4
95, Kęstučio monologas, 96, — tai Maironis pasko- |
lino savo Kambariniui; apie Lietuvos ir tikėjimo |
irimą, giminių erzinimas, Vaidilai kviečiantis vokiečius,
116. Marės grasymai Kęstučiui kerštu, 125, Kęstučio |
- dovanotieji sugrįžę su gudų pagalba, 129, Jogailos |
nugalėjimas ir drauge santaikos prašymas, 138, ka- |

riuomenės nelaiku paleidimas, 141, — taip pat Asnyko, |

tik pas Asnyką ją paleidžia pats Kęstutis ir tai labai 4
"natūralu, o pas Maironį Kęstučio kariuomenę paleidžia

216

Jogailos pasiuntinys ir vadas Butrimas jo klauso, nes
esąs — kareivis ir tai visai jau nebenaturalu. Krevos
pavadinimas „Kreivos“ pilimi Kudirkos vertime, 166,
ir Maironies antrašas ant kalėjimo: „Kreivė“,—dar kiti
Asnyko elementai, iš kurių sudaryta Maironies drama.

Savo turiniu ji daug silpnesnė už Asnyko, nes
Maironis, savo papratimu, kitaip to nepavadinsi, pa-
šalina visas skaisčiąsias dramines situacijas ir pakeičia
jas epiniu pasakojimu.

211

Maironies lirikų sudėtis. „B

k 2

[Ežanee. Trumpąasias savo eilutes, kurioms šiaip ar £
taip dera lirikos vardas, Maironis sukrovė |
į tą vieną tos rūšies „Pavasario Balsų“ rinkinį. Jis

toli gražu nėra pilnas; gal del to, kad įį dorojo patsai
autorius. Jei tą darbą būtų padirbęs pašalietis, jis,
neabejoju, būtų ieškojęs eilutėms kitokių į šį rinkinį
tinkamumo žymių. Jis būtų atminęs kai kurias pačias.
pirmąsias Maironies daineles, kurios dažnai yra net
įdomesnės už paskesniąsias, o visados turi daugiau
istorinės vertės, kaip štai 1887 metų „Šviesos“ N 1

išspausdintas klierikų imnas: „Broliai, į darbą!“ — |

„Nedaugel mūsų čionai yra“ ... parašu S.Z. (Stanislovas

Zanavykas ar Zvalionis?). Būtų griežtai viską paėmęs
iš „Smulkmenų“, kurios kitkart ėjo drauge su „Reseinių
Magde“. Šiam kartui to leidinio neturiu, tai negaliu su-
sekti, ko čia iš jų trūksta. Bet anaiptol, nieko nebūtų ėmęs.
iš ilgųjų kūrinių, iš poėmų. Juk naturalioji raštams
vieta ten, kur jie iš pat pradžių buvo taikyti. Tas vietas
jie gražina ir patys įgyja ypatingos reikšmės iš kon-
teksto, ko visai nustoja išplėšti. Kuo patsai autorius
vadavosi, nepaimdamas į lirikas tokios tiesiog dainų

218

dainelės „Trys seselės grėbia šieną“ ir kitų dainų, o
paimdamas kai kurius gamtos vaizdelius ar II Preliu-
diumą iš „Mūsų Vargų“? Nebent kuriais asmeniniais
sumetimais, kurie bibliografui yra -be reikšmės. O kad
"tokių sumetimų būta, tai reiškia tų eilučių galas:

Daug kentėjus tėvyne, užmirški vargus!

Juk tu mano naktis ir dangus!
kur „tėvynė“, nukilusi į lirikas, pavirto „Danute“ ir
radikaliai pagadino visą neregėto kilnumo ir stiprumo
vaizdą:.„Tėvynė man—naktis ir dangus“. Mergelė Tėvy-
nės vietoje — tiesiog banalu. Liringosios vietelės il-
guosiuose Maironies raštuose dažnai esti vienintėlės
jų vertybės, tad lengvai užčiumpamos tenai ir be jų
išskyrimo ypatingu būdu į atskirą rinkinį.

Šiaip ar taip atsitiko, autoriaus valia turime penk-
tąjį papildytąjį lirikų leidimą „Pavasario Balsai“ (1920
m. 116 puslapių, 110 gabalų). Su jais ir tenka mums
skaitytis.

— Maironis visas Pavasario Balsuose — sako jo
vertintojai. Pridėkime-- su visais savo silpnumais ir
galybe, nes sunku rasti kitas eilininkas, kurs, pareikš-
damas tokį lirinį talentą, kurs iš karto padėjo jį Lietuvių
dainių karalium, būtų tuo pat žygiu davęs tiek ir taip
silpnų kūrinėlių. Visame šitame visų pagirtame rin-
kinyje iš tikrųjų tėra pusė, ne didžioji pusė, (46 : 110) /
raštų, kuriems tinka poetinio kūrimo vardas. Kiti |
tėra iškalbos, ne kūrybos, vaisiai; puikiai, dažnai net
stiprai, atpasakota reali proza (tokių bent dešimts).

219

Tai ir „Pav. Balsų“ vertybę jakštiškai įvertiname ma-
tematikos lygsniu 56 : 110. Tačiau jei net penki Jū-
diejos miestai (Sodoma, Gomora, Adama, Seboim ir
Segor) būtų iki šiam laikui išlikę, jei būtų ten tūk-
stančių miniose atsiradę nors dešimts, nors penki tei-
singi, dori žmonės, tai juoba išliks ilgam, labai ilgam
laikui rinkinys poezijų, kur visą pusę, 509/o, randame
įstabiai gražių minėtinų raštų. Laimingas autorius,
kuriam pasisekė duoti tokį nuošimtį vertybės kūrinių::
jie pelnys .jam garbės net ir už tuos raštus, kurie yra.
menkiau pasisekę arba ir visai nepasisekę: visgi tai—
„Maironis scripsit“. Tai reikš: kai talentas, tikrasis.
talentas, ką veikia, +tai jis, pačiam veikėjui nenusima-

nant, vis bliks bli-s bliksi, o kartais gilioje tamsoje taip
sužaibuoja, kad net akys apreibsta. Tų talento „su- |

žaibavimų“ yra daug „Mūsų Varguose“, „Kęstučio.
Mirtyje“ ir kitur.

[Daina Kai Maironį mes šaukiame „Dainium“, tai
tas pravardžiavimas reikia suprasti griežtoje

prasmėje: „dainų“ kūrėjas. Dainos, dainelės, paskui

ištisos giesmės Maironiui tiek sekės kurti, jog pat pir-

maisiais žingsniais jis įgijo tokio garso, kurs štai, per
36 metus tebeskamba, nėmaž nesumažėjęs; tapo toks.
populiarus, kaip niekas kitas. Dainuojamosios Mairo-
nies dainos, giedamosios giesmės (nebūtinai švento-
sios), net sakomosios per susirinkimus, tuo pradėjimu
garsina jo vardą ir jaunuomenei duoda nuovokos, jog.

220

jis ir išviso yra toks pat genialus rašytojas. Taigi
Maironį liriką tyrinėjant, pridera pirmon galvon susi-
žymėti, net išsirašyti, jo dainos ir skyrium jos pana-
grinėti. Nuo to ir buvau pasiryžęs pradėti; tačiau pa-
sirodė tai netaip lengva padaryti.

Pats kūrėjas mėgino šitą savo lirikų rūšį išskirti
iš kitų, žymėdamas jas „dainų“ ir „giesmių“ vardais,
kaip va: N 18!) Jaunimo giesmė, 19 — Lietuvių gim-
nas, 23 — Senovės daina: Eina garsas nuo pat Vil-
niaus, 290 — Senovės daina: Oi, neverk, matušėle, 30—
Senuko daina, 31 — Tautiška daina: Kur bėga Šešupė,
41 — Marijos giesmė: Marija Marija, skaisčiausi lelija,
48 — Giesmė: Mylimoji Karaliene, 68 — Daina: Už *
Raseinių ant Dubysos, 71 — Daina: Ar skauda man
širdį, 102 — Putino daina. Tačiau jam tai nepasisekė
padaryti; skaitančiųjų nuovoka buvo kitoki: vienų, au-
toriaus giedoti skiriamų, niekas negieda, niekas nedai-
nuoja, kaip antai: Lietuvių inino, Senuko dainos,
Putino dainos; kituose, visai ne dainiškai parašytuose
kūrinėliuose, rado tikrų dainosį savumų; šios tatai
įkvėpė kompozitorius gaidas joms sukomponuoti, o dai-
nininkus patraukė juos dainuoti, deklamuoti ar mela-
deklamuoti; kaip antai: 9 — Graži tu mano, brangi
tėvynė, 13 — Sunku gyventi žmogui, 14 — Miškas ūžia,
verkia, 17 — Ramios malonios vasaros naktys, 20 —
„Mano gimtinė: Ten kur Nemunas banguoja, 38 —
Užmigo žemė, 42 — Tupi šarka ant tvoros ir k.

1) Skaitmenys čia visur reikš eilių numerius, ne puslapius.

221

Ir dar yra tokių, kurios savo liringumu ar ma-
estriška savo struktūra ir skambumu prašyte prašos,
kad pirmieji mūsų muzikai, patys didieji komponavimo
talentai, netrukę, pradėtų joms išlieti augščiausį savo
įkvėpimą, išdainuotų nemirštamas Maironies lirikas ir
patys del to taptų nemirštami. Kaip antai: 16 — Due-
tas: Nesegk sau rožės prie kasų, 33 — Romansas
Ant Drukšės ežero: Man liūdna buvo ir sunku; 51 —
Ant Birutės kalno: Išsisupus plačiai vakarų vilnimis;
44 — Pašlaptingi, stebuklingi praeities aidai, 52 — Nak-
tis graži, rami, vaizdi, 57 — Ežero skaisčios bangos
liūliavo, 64 — Pamatinis akordas: Vis tai buvo,
bet jau žuvo, 89 — Lietuvis ir giria: Tu girele, tu
žalioji, 110 — Varpai: Skamba ir žvanga, gaudžia var-
pai. Šiosios leidžia kompozitoriui plačiai išsitiesti,
savo ištesėjimą išmėginti labai daugelyje kūrybos rūšių,
pradedant nuo linksmo žaidimo ligi kilniausios kanta-
tos ar gilaus, kaip pati mirties paslaptis, Reguiem ar
jam lygaus dienų galo.

Kur tad besurasi ribas dainos ir nedainos, kad
bet kuris lirinis posmelis galima padainuoti? Šita
eilučių ypatybė, kada, jas skanduojant, balsas savaime
pereina į „giedojimą“, į melodeklamaciją, tenka mums
laikyti tikruoju liringumo ženklu. Juk lira stygos,
medžiaginis padargas dvasiai virpinti. Bene tuo armo-
ningu įjausmingumu reikia aiškinti faktas, kad net lite-
ratiškai menkutės Maironies eilės, kaip bematant,
tampa labai popularios, mėgiamos ir- įtakingos.

1222

PPP

Maironies lirikose tuo pat žygiu randame dau-
„gybę vietų, kurių jokiu būdu nedera vadinti — kūri-
niais, ir vienas jų sueiliavimas žmoni; akims tenu-
blaškia jas į poetinių veikalų sritį; šiaip jau jos būtų
gryna, dažnai net nuobodi proza.

Pavyzdžiui imkime nors šias ištraukas.

1.
2.

Būsime tvirti, kai riš, vienybė, 11.
Palaimink, Viešpatie galingas,
Lietuvių pastangas teisingas, 19

s Štai tenai iš Tyrulių Venta,
Užsisukus kairėn nuo Kuršėnų,

Nebemato Dubysos greta
Ir banguoja per Kuršą ant Lėnų, 26

„ Bet pas krosnį atsisėdęs senas bočius su vai-

kais, atsiminęs pasakoja, kad anais laikais
savo ausimis girdėjęs nuo senų rimtų žmo-
nių daug, oi daug atsitikimų daug įdomesnių, 27.

„ Pakelk tada širdį nuo žemės augščiau,

O bus tau be žodžių kentėti lengviau, 35.

„ Atskleisk šias eilutes:

Daug sau artimo atrasi,
Ir už drauges sesutes
Tuomet jau giliau suprasi, 64.

Taip sueiliuoti nereikia nė inteligencijos : ir sO-
dietis taip pataiko; užtat jose nėra pėdsako dailės ir
įkvėpimo. Netik lirikose, bet nė paprastoje kantičkoje
ar maldaknygėje, kurios kiek tiek geriau suredaguotos,
jos būtų nepakenčiamos, nes joms vieta proziniuose raš-

223

tuose ir tai specialiuose: geografijos vadovėlyje ar
senio pasakose. "Ypač daug tokių posmelių, net ištisų
dalių, tuose Maironies veikaluose, kur panorėta įkal-
bėti, ne įkvėpti, skaitytojui tautinių, patriotinių ar
krikščioniškų jausmų, būtent, visuose tendenciniuose
raštuose, kur iškalbingumas praneša kūrybą.

Tai kur yra kūryba, o kur gražbylyba, ir ar

galima tai lengvai atskirt? Lengvumo ne taip lengva, '

kai gražbylys yra talentingas: jis moka apdumti akis,
užkalbėti dančio sopę. Suvalkietė Marija Vosylaitė
Konopnickienė nuo 1892 iki 1909 m. dalimis spaus-
dino liaudies epopėja „Pan Balcer w Brazylji“. Per tiek
metų tai buvo laikoma „kūriniu“, kuo ne lygiu „Pan

Tadeusz“ui. Tik vėliau susiprasta, jog tai visai ne kū- |

rybinis veikalas, tik gražbylybinis. Panašių pavyzdžių
turi visos literatūros, net pervirš. .

Visgi atskirti galima, jei imsime poezijos kūrybą
lyginti su paprastąja statyba. Stato dailidė, stato ir
architektorius. Vienas sukrauna medžiagą, kad ir labai
geros rūšies, bet tokią, kokia ji yra. Kitas su ta
medžiaga daro tokias manipulacijas, jog medžiagos nė
pažinti nebepažinsi: ji virste pavirto kuo kitu, daug
dailesniu už ją, žalią, neapdirbtą.

Pavyzdžiu ne poetinės kūrybos, tik apgražintos
naracijos, tebūnie kad ir šis posmas iš40 N:

1. Prabėgo pro šalį, kaip marių vilnis,

Jaunystė ir jos viesulai
„Ir rodos šiandieną, kad buvo tai vis
Tik saldūs ir gražūs sapnai.

224

SB PPP PES HTTP TED PET PPPDPPPPLESS

Tai labai graži epistolarinė forma, tik ne poetinė.
Antram pavyzdžiui paimkime eiles, kurios ilgai

buvo laikomos ypatingai vykusiais poėtiniais kūriniais,
o kurie tačiau visai nekūrybiniai.

Ž-

Ant kalno Rigi — Kulm, 54.
Nuo viršaus Rigi - Kulm, augščiau debesų £.
Užmatyti negali Lietuvos; :
Vien tik dunkso aplinkui vainikas kalnų,
Apsisupusių rūbais žiemos.
O po kojų žemai stebuklingai graži
Žydi rožėmis Alpių šalis;
Susiūbavę žali ežerai keturi
Ją bučiuoja jautriai vilnimis.
Nesigirdi balsų! Kiek ramumo dangaus!
Nieks sapnų nepabaido gamtos!
Tik ant saulės laidos vamzdis garsą paduos,
Vien kaskados teškent nenustos.
Nuo kaskadų baltų lyg bažnyčių smalka
Kyla Viešpačio garbei ūkai;
Dievui tinka gražaus prigimimo auka:
Laumės juosta užtraukia antai.
Kaip čia tylu, gražu, vien keleivio širdis
Neatranda ramumo ilgai
Ir tą šalį norėtų pasiekti akis,
Kur Dubysos žaliuoja kalnai.
Mano kritikui „Lietuvoje“ V. Jucaičiui šis vai-

zdas, iš konkrečių dalių sudarytas, turi atrodyti be galo
turtingas ir vaizdus, net klasinis, priešingai „aprašy-

225

mui sąvokomis“. Tačiau suinventarinę šio aprašymo
medžiagą, tuosius „konkrečius vaizdus“, gauname:
kalnų vainiką, žiemos rūbus, Alpių šalį, keturis eže-
rus, teškenančias kaskadas, kylančius ūkus, vamzdžio
garsą ir Laumės juostą. Tai, tikrai, turtinga, apsti
medžiaga. Tik ji čia visai žalia, vos tik suvežta į
vieną vietą ir tvarkiai sudėstytą į straipsnius, ne iš-
mėtyta po visą kiemą. Su ja čia beveik neoperuojama,
ji nekombinuojama architektiškai, tik kraunama dai-
lidiškai. Vienas kitas epitetas, vienas kitas palygini-
mas iš visa to negali poezijos sudaryti. Kūrybinės
čia tėra pirmos dvi ir paskutinės keturios eilutės. Vi-
sas gi vidurys visai neduoda vaizdo „kaip čia tylu,
gražu“, kurs tačiau neduoda ramumo tėvynės pasiilgu-
siam. Reikia čia daugiau tokių kombinacijų, kaip
„nieks sapnų nepabaido gamtos“, „Dievui tinka gra-
žaus prigimimo auka“. lInventarizavimas gi apylinkės
„konkretumų“ jokiu būdu nepina poezijos vainiko.

3. Ant Neapolio užtakos, 55, saulė nebeleidžia .

stačių spindulių, tik nuo Kaprijos apšviečia rūmus ir
Vezuvijo dūmus; vakaruos rodos kalnai auga iš ma-
rių, juos nušviečia vaivorykštė; gal tai garlaiviai slenka,
gal debesys; mėlyno vakarų dangaus nė Fra Angelico
da Fiesole nerašė; nutyla lazzaronai, varpai Angels
Dievo prabyla; nebregėti marių bangos.

Čia taip pat tik inventarizacija „konkrečių sąvo-
kų“. Kūrybiniu tėra du paskutiniu posmu: „Tyli
žemė, dangus... O, saldžiausis Neapoli“. Jais auto-

226

p
m -SP PEN AEERGEHENASYTTENN

TPA

adis ai

rius paperka skaitytoją, jais nudažo ir nekūribinius
penkis posmus. i

4. Štai, jau didesnės pastangos sukombinuoti
meilės psichologijos reiškinius: dar neatbudusios,
bundančios ir jau atbudusios; vis delto ir čia daugiau
logikos nuosakumo, negu gilumo, daugiau inventari-
zavimo, negu kūrimo.

Aš nežinau, graži sesute, 56, kada temylėjai mo-
tutę ir angelą, ar šluosteis ašaras varguos, ar ko gai-
lėjais, ar akių nesumerkei, ar buvai laiminga. Dabar
užmiršai linksmas dieneles, nusviro tau galvelė, sun-
kios dūmos slenka. Ir tu jų nebapveiksi, bet nesi-
skųsi. Aš užjaučiu, bet nuraminti negaliu, nes man
skirta eiti kitu keliu. pr

5. Pagaliau, „Vintas“, 95.

"Tai turėjo būti satira, pikta, aitri, aštriai, skau-
džiai gelianti, atbaidanti nuo vinto. Toks jau satiros
iš viso uždavinys, toks turėtų būti ir jos kūrinių. Ta-
čiau mes čia esame gavę tik „sočineniję O žnačenii
vinta“. Jei nenori per nieka būti, mokykis vinto: prie
vinto nereiks iškalbingos šnekos, matronų liežuvėliai

"atilsės, nereiks didelio proto, pilvazo kojoms bus
sveika ir kieno daužos žmona. Be vinto negausi
pagarbos: į vintą kvies, kaip mylimą svečią, su didžiais
vyrais sodins, dalyką aprūpinsi, papriką "mandagiai
įduosi, prokortodamas jį, kišenę sau ar kitam pripil-
dysi, laiką sugaiši. Už visa tai vinto pramanytojui
velnias yra sutaisęs smalos pilną kaušą. '

221

Kai skaitai „Vintą“, rodos gražu, nes iškalbinga;
bet kai nagrinėji, niekur nerandi ano rusų reikalaujamo
satiros „jadovitosti“, be kurio jos savo tikslo nepa-
siekia. Yra ir daugiau sklandžiai nukalbėtų dalykų,
kurie betgi tiek paviršutiniški, jog vidaus nė vieno
jausmelio nesujudina.

Daugiau ar mažiau kūrybiniais dalykėliais laikome
šiuos 46: 1 — Pirmoji meilė, 12 — Tėvynės dainos jūs.
malonios, 13 — Sunku gyventi žmogui ant svieto, 16.
—-Nesegk sau rožės prie kasų, 17 — Ramios malo-
nios vasaros naktys, 20 — Ten kur Nemunas ban-
guoja, 21 — Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį,
22— Jaunos dienos neprotingos, 23 — Eina garsas.
nuo pat Vilniaus, 25 — Jūratė ir Kastytis, 28 — Čičins-
kas, 31 — Kur bėga Šešupė, 33 — Man liūdna buvo
ir sunku, 84 — Man, žinau, sopulingos čia ant žemės.
kelionės, 38 — Užmigo žemė, 51 — Ant Birutės kalno,
57 — Ežero skaisčios bangos liūliavo, 63 — Mano b.
draugai, 66— Jei po amžių kada skaudūs pančiai
nukris, 68— Už Raseinių ant Dubysos, 71— Ar skauda :
man širdį, oi ne, oi ne, 72 — Kas tas paslaptis su- |
prastų, 73 — Beturčiams, 75— Visi septyni sonetai, |
ypač trys pirmieji, 84 —Slenka padangėmis debesys
pilkos, 88—Ne, nenoriu sapnų, 89 — Tu girele, tu ža-
lioji, 90 — Sapnų be kančios ir ramumo saldaus, 91—
Giedojau meilę, jauną viltį, 92—Kad šmeižė iš apmaudo
priešų. minia. Satiros; 92 — Mano draugams, 94— |
Spiauk, jei gali, į tą visa, kas žiba, 96 — Tautos pabė-

228

gėliams, 97— Lietuva didvyrių Žemė, 98 — Litvoma--
nams, 100 — Apsaugok, Viešpatie, nuo priešo, 106 —
Suvargusiems, 107 — Senatvė ir 110 — Varpai.

Šios rūšies kūrinius aš tyčia suregistravau, kad

juos ypačiai įsidėmėtumėte, nes jie arba labai gilūs,
arba labai įausmingi, arba karštai, ne dirbtinai, patrio-
tingi arba mistiškai nupinti, — privalumai, kurie verti
giliausios pagarbos ir net nuostabos. Jie pergyvens.
"savo kūrėją ir dar keletą kartų; šie neleis užmiršti
"Maironies vardo, o ne kurie kiti, kad ir ilgi, raštai.

Visų Maironies kūrinių kūrinys, kurį pirmas Ba--
lys Sruoga dar 1913 m. „Aušrinėje“ aikštėn iškėlė;
pirmas, pats būdamas gilus dailininkas ir formos mi--
stras, jį įvertino, — yra „Ant Birutės kalno“. Jį pri-
valote atmintinai mokėti.

1. Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga!
Ar tą galę suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!
Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati |
Ir kaip tavo išgirst įstabingų balsų
Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,
Nes per amžius plačių nenutildai bangų.
Liūdna man, gal ir tau? O kodel?.. Nežinau
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau,
Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,
Vien tik trokštu sau marių prie šono arčiau.

229

„ Trokštu draugo arčiau: jam tikėti galiu,
Jis kaip audra, nujaus mano dūšios skausmus;
Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
Ir per amžius paliks, kaip ir aš, nebylys.

Kaip dabar bus jums aišku, kas yra kūryba ir
kas gražbylyba, kai šitą kūrinį sudėsite su anais iš-
kalbos pavyzdžiais! Pati plačiai išsisupus Baltija, arba
šalta savo banga atvėsink man krūtinę, arba duok to-
kios pat, kaip tavo, galios išsireikšti. Aš buvau pasil-
-gęs išgirsti tavo begalybės balsų, kurių tų per amžius
nenutildai: mudum liūdna. Aš prašau, kad užkauktų
vėtros; užsimiršimo aš ir tarp jų nerasiu, visgi nors
"jausiu prie šono ištisas audringas marias. Jos, kaip
"ištikimas draugas, nujaus mano dūšios nerimą, bet per
amžius to niekam nepasakys, kaip ir aš.

Audringos plačios jūros ir lygiai audringi, bet ne
:žmonių akims ir žinojimui, poeto jausmai čia pinas
broliaujas, vienas kitą papildo. Kokių čia gilių minčių,
kokių didžių vaizdų gauta, visai nepavartojant tokio
„didelio konkretaus balasto, kaip anose; čia ir iš ma-
žiau sukurta daug, nes pavartota galvota, dailinta me-
džiaga. Šių eilių forma tačiau nėra tobūla; kalbinin-
kas daug k4 čia galėtų pabraukti. Tik šiuo kartu ne-
"klausykime kalbos pedantų, neįsileiskime jų su etimo-
logija ir sintakse ten, kur tereikia gerėtis daile. Dailė
lygiai gražiai reiškiasi kūdikio vogrėjimu, ir brendusio
maestro darbu.

230

O štai ir klasinė forma, kuri negali įžeisti nė
aršiausio kalbos pedanto; niekas čia nesikėsins pa-
keisti bent kurį mažmožį.

2. Ant Drukšės ežero 33,

Man liūdna buvo ir sunku

Keliaut gyvenimo taku

Be draugo dar jaunam:

Kame pažvelgsi akimi,

Aplinkui žmonės svetimi;

Taip liūdna vien vienam!
Tekėjo mėnuo. Iš kalnų
Žiedai kvepėjo jazminų,
Žavėdami jausmus;

Tarp žalio ežero bangų,
Toli nuo trukšmo, nuo vargų
Laivelis supo mus.

Suspaudei ranką man jautriai

Ir jauną širdį atdarei

Bendros žvaigždės vardu:

Dabar ar juokias ateitis,

Ar sopa, verkia mums širdis, —

Aš jaučiu vis už du.

Yra daug pretensinių romansų, kuriems tinka
smarkus rusų vardas — žestokij; yra labai meilių ar
labai liūdnų. Tačiau vargu bau rasis, bent aš keliose
kalbose nežinau, tokių, kur tokiomis neišmislingomis
priemonėmis, kaip Maironies, būtų gauta tokio gilaus

231

efekto. Man liūdna vienam tarp svetimų žmonių. Bet
štai mėnesienoj, kai vienu du važiavova laiveliu ir kalnai
kvėpė į mus svaiginantį jazminų kvapą, pakirdo mu-
dviejų instinktas: tu jautriai saspaudei man ranką ir
man nebeliūdna; aš nebevienas keliausiu, vis tiek į ko-
kią ateitį, Ta bendroji stebukladarė žvaigždė — tai
meilės instinktas, kurs didžiausius vargus palengvina,
kurs tamsiausias tamsybes paskaistina, kurs skaudžiau-
šią našlaitystę verčia ušmiršti.

Dar pasidžiaugkime šiomis rieškučiomis gražiųjų
minčių ir kilniųjų jausmų, jau nebeanalizuodami jų:
jos savaime kalbės.

3. Lietuvos dainų senai nebedainuoja ponios, nes
nors jų
Akutės melsvos, rankos baltos,
Bet širdys jų, kaip ledas, šaltos:

Ne taip buvo seniau:

Tada nemindžiota liežuvio,
Nei dainų mūsų Lietuvos;
Tada negundinta lietuvio
Ieškoti meilės svetimos.
Tada už auksą nemylėta,
Tada už dainą nemokėta, 12.

4. Sunku gyventi žmogui ant svieto;
Visur tik vargas, nelaimės vienos;
Nuo nuliūdimo skaudaus ir kieto
Tulže apkarto gražiausios dienos, 13.

232 -

1
Ę

VPS EE

+ "a
+ 12) Jų Jia i,

Pradedam verkti lopšyje, paskui meilės pančius
pažindami, klysdami, pagaliau, grabą išvydę. Ir niekas
čia mūsų negali nuraminti, tik ten vienas Dievas.

5. Ji vilioja jį meile; žadas jį vesianti žvaigždžių
takais, pinsianti jam rožių vainikus, ravėsianti iš jo
tako erškiečius. Abudu svaigina naktis graži. Jo tu
nesuprasi, nebent jam tik pasiguosi. 16. 2

6. Ramios, malonios vasaros naktys, žemę ap-
supo meilės svajonės. Jos ramina visus sielavartus -
migdo viską, vienų troškimų tenemigdo, ir liūdna jų ne-
patenkinus. 17. 3 '

7. Ten kur Nemunas banguoja, kur broliai de-
juoja, kur girios mini didžius laikus, kur pilys ir mil-
žinkapiai baigia nykti, — ten mane močiutė užlingavo,
ten vargdienio dūmas pamėgau. 20.

8. Jaunos dienos neprotingos sparčiai prabėga,
jų niekaip nesulaikysi; žilo plauko sveikas protas, tik
pavėlavęs: juo neatstosi įaunystės. 22. :

9. Man, žinau, sopulingos čia kelionės niekados
neapšvies viltis, vis delto apsiverkti nemoku, pasiskųsti
negaliu. Ar gi veltui nerimstu dvasia? O gal kad
per tai graudingesnė gimtų mano giesmė. Aš taip sil-
pnas ir vienas, daug vargau ir kentėjau, tai, atleisk,
Dieve, jei kada suklydau! 34.

10. Užmigo žemė. Tik dangaus
Negęsta akys sidabrinės
Ir sparnais miego malonaus
Nemigdo tik jaunos krūtinės.

233

Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų!
Dvasia ko ieško, kas atspės,
Kad skęsta ji tarp atminimų ?
Aušra saulėtekio užšvis
Ir užsimerks nakties šviesybės;
Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes! 38.

11. Ežero skaisčios bangos liūliavo laivą be irklo.
„Alpių saulė, varpai, rožių kvapas ... Audžiau svajones
apie tėvelių šalį, kur darželiai, kur sesutės, kur Du-
bysa. Ir nuriedėjo ašarėlė 57.

12. Paskutinės tau eilės: tu sudrumstei jų šaltinį,
sumaniusi, jog dviem patikus bus gudriau. Tu mano
'širdį žaislu pavertei. Kadgi bent jis būtų švietęs! Aš
negaliu jausmais žaisti, tai ir sudiev — nebeisiva vienu
keliu. 63. |

13. Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris:
-ar mus besuprasite? Tarp vargų sopulių tarnavome
nevaitodami; buvo jausmų didžių ... Bet geriau užgie-
dokime linksmą dainą. 68. -

14. Už Raseinių ant Dubysos dainuoja gelton-
'plaukės, o ašaros joms nedžiūsta, kad daug brolelių
„žūsta. 68.

Tai viena puikiausių, liaudies dainoms artimiau-
sių Maironies dainų. Kitą tokią pat jau esame minėję
Trys sesutės grėbia šieną.

15. Ar skauda man širdį! Oi ne, oi ne! Gegutė

-234

+ TN nskėgašios As

->-

„iki ira 4

tais

aaa is:

į girią vadina, toliau nuo atšalusio svieto; tik gaili
rūtų darželio ir bernelio, ir ašarų neužtvenki. Ar be-
grįžti namo našlaitei? 71.

Lygu kun. A. Strazdo „Siratos“ dainai.

16. Kas tas paslaptis suprastų, kai mintys slenka,
masina giesmę austi, o norisi daugiau, kaip pasaulio:
norisi meilės. 72.

17. Beturčių niekas neužjaučia, nes už tai nemo-
kama. Jų vaitojimą Dievas teišgirs, tai bent tos vil-
ties nereikia iš jų atimti. 73.

18. Nenusiminsiu, nors apniko mintys siurbėlės.
Jūs manęs neįveiksite: visą žmoniją meile apglėbsiu,
Lietuvą visgi karščiau. 84.

19. Ne, nenoriu sapnų, vien be atilsio kariauti,
nes žaibuose tegaliu atsigauti. O vistik kai kada
liūstu, ašaros byra. Kai sunku, norėčiau, kad tai pa-
lengvėtų. Tik kad nesapnavę poetai negimsta... 88.

21. Sapnų be kančios ir ramumo šešėliai manęs
neprigaus: aš noriu verpetų, karionės, apimti begalinę.
Net meilės nenoriu tos, kuri siūlos pati, tai ir einu be
draugo. Ir pats nežinau, ko betrokštu. Gal kad no-
rai užmigti negali. 90.

22. Varguos paskendus žemė. Kodel Dievo ne-
klauso? (Geradariai temoka luomus kiršinti. Nušvisk
jiems iš dangaus. 106.

23. Nebėr draugų, svetimieji nebesupranta. Kita-
dos buvome reikalingi, mus suprasdavo, nors plačiai
ėjome; dabar nebesupranta, nors senatvėje susiaurė-

235.

jome. Ar gi mums žūti be žymės? Išnyko svajonės. |
Pati Dubysa susiaurėjo, Kalnai nuslūgo ir kalbios |
žvaigždės mažai bešneka. Nejaugi laikas mirti?
107. 109.

24. Kapai vėl paviliojo auką su visais jos idealais.
Ir ant mano duobės liūdną reguiem kalbės... 110. -

Dainos — tikrosios lirikos, jausmingumo pilnos,
ilgesio ir nepatenkinimo, tai pačios gražiosios, pačios
turtingosios Maironies eilės. Jas autorius sumaningai
taip sudėstė, kad prasideda jaunomis dienomis, eina |
per gyvenimo audras ir baigiasi senatve ir kapu. Iš |
to nesunku būtų išausti visa autoriaus gyvenimo filo-
sofija, kad galėtume poeto žodžius imti taip, kaip yra. |
Tik poetai daug „meluoja“. Bet—kibirkštėlė poeto šir- |
dies reilektoriuje duoda visą pėdą spindulių. Pama- |
nytumei — gaisras, o čia tik šukelės saulėje blizgama. |
Retorika, forma mušte užmuša poetų tikrumą ir bet- |
kurį „konkretumą“. Taigi nelabai tetikime tariamai- |
siais poetų skausmais, jų džiaugsmais ir liūdėjimais,
ių maldomis. Jei visa tai būtų tikra, poetai ūmai su-
birėtų į dulkes. Mums svarbu ne tikrieji asmeniniai jų
jausmai, tik tai, ko jie iš gyvenimo pasigauna ir atgal
“ "gyvenimui atšviečia. Mums miela poetinė apgaulė, bet- |
koks jausmų tirštinimas. Vis tiek gyvenimo proble- !|
mos niekados nebus galutinai išspręstos, nors nardyti |
jas reikia, kad nors dalį jų paslapčių išvogtume, kaip
naras iš jūros dugno vagia karolius ir žemčiugus.
Jausmų akordų Maironis yra labai daug davęs, nors

236

A. Jakštui ir to rodos maža. (Žr. „Draugijoj“ Nr.

135, 214 p.).
E Patriotizmas, amerikiečiai lietuviai,
patriotizmas. ; £2 :
rodos, savo tėvyniškumas, visuome-
nėje kelti lengva ir nelengva. Lengva, kur ta visuomenė
jau yra savaime ton pusėn pakrypusi ar idėjiškai pakreip-
ta. Labai nelengva gi, kai ketinama inertinis jausmas
ūmai supurtinti. Pirmame atsitikime, kaip per pa-
mokslą geriems katalikams, gana paminėti kuris my-
limas vardas, ir klausytojai jau sugriaudinti. Antrame
atsitikime reikia gudraus artisto, kad sudiržėjusi klau-
'sytojų jausmų pynė pasilaidotų.

„Maironis yra davęs pavyzdžių vienų ir kitų; ai
man, antrųjų daug mažiau. Patriotinės Maironies
poemos, atskiri Trakų sostinės aprašymai, nors silpni
raštai, veikė smarkiai. Patriotinės gi lirikos, nors jų

: nemažą, yra veik užmirštos be keleto gražiųjų, tikrai
„gudriai sumegstųjų. Mūsų reikalui paimsime ketvertą
pačių originaliųjų; jų trejetas ir pačios gerosios tos
rūšies. "

1. Pirmon galvon autorius visur deda „Pirmoji
meilė“. Autorius šias eilutes, matyti, labai vertina.

" Paieškokime, už ką. Štai jų turinys.

Jau niekas tavęs taip giliai nemylės,

Kaip tavo jausmingas poeta!

Nieks skausmo jau tiek niekados nekentės,

Kiek jis del tavęs, numylėta!

237

Kiek ašarų jaunas išliejo graudžių!
Kiek syk, kaip žvaigždė sidabrinė,
Per kiauras naktis nesumerkė akių,
Kad uždegei jautrią krūtinę !...

O tu tik viena širdies raktą radai

Slapta savo skausmo gilybe ...

Bet jam tos negaila jaunystės liuosos,
Kad skausmo širdis nesuprato ...

Tada tai jo gema pirmoji giesmė

Liūdnesnė už girių ūžimą...

Stebėkis pabrauktosiomis vietomis, kiek čia pa-
minėta sentimentalių dalykų: jausmingas poeta, grau-
džios ašaros, nemigo naktis, skausmų ilgybė ir gilybė,
jautri krūtinė, liūdnos giesmės... Kaip Getės Verte-
ris, autorius sakos kenčiąs tiek, kiek niekas kitas: aša-
rojąs per kiauras naktis; jam net laisvos jaunystės nėsą
gaila del to tik, kad širdis skausmo tuomet dar ne-
suprato: viena tėvynė Lietuva savo skausmų gilybe
teatrakins poeto širdį.

Mairionis — pavėlavusi Vilniaus romantizmo gėlė;
jo gymdytas ir auklėtas. Su lietuviškuoju romantizmu
angštai susijungė europinis sentimentalizmas, mistinė
egzaltacija ir lietuviškasis liūdnumas bei ašaringumas.
Kai kitur šie dalykai buvo gavę aiškiai užbrėžtas ri-
bas ir laiką, pas mus visa tai sudarė viena; būtent,
lietuviškąjį romantizmą. Nenatūralūs tai krypsniai, tie
visi apoteozavimai dalykų, atitraukiant juos nuo realy-
bės; tie perdėti jausmingumai. Tai ir jų amžius nebuvo:
ilgas. Vis delto pėdsakus literatūrose paliko.

238

„Maironis pervėlai reilektavo į Europos ir Rusų Ka-
ramzino sentimentalizmą. Ir tik stebėtis reikia, kad
jis mums tedavė trumpų jausmingumo pavyzdžių, o
nedavė ištisos poemos, panašios į „Biednąją Lyzą“ ar
„Wertersleiden“us. XVIII amžiaus (galo) lenkai juk nuo
to neišsisuko. Jie turi ištisą eilę „sieliankų“, kūrinių
iš piemenų buities. Piemenys ir piemenės mylėjosi
„Okropnie“ ir savo aveles bei avinėlius mylėjo
„Okropnie“; daug ašarų liejo. Piemenys ir jų roman-
sai buvo sustilizuoti lygiai taip, kaip prancūzų aristo-
kratų. Taigi ta „sielankowošč“ savo sentimentalumu
užkliudė neva liaudį, tačiau ir čia nenatūraliai, „fat-
szywą ludowošč“. Tosios įtakoje rašė ir mūsų Dioni-
zas Poška savo „Lietuvos mužiką“. Natūralesnė buvo
rusų „narodničestvo“, politikos krypsniu virtusi. O ir
Poškai perdrąsu būtų prikišti jo visiškai netikrą liau-
diškumą literatūroje, nes tie patys Vilniaus romantikai
buvo jau rimtai susidomėję lietuvių ir gudų liaudimi,
studijavo jų folklorą ir daug ką ėmė savo raštuose
sekti. Visgi negalima buvo iš aristokratizmo vienu
šuoliu nužengti į demokratizmą; negalima buvo išvengti
dirbtinumo, anos „czutostkowošci“ vieton „czutošci“.
Talentingas rusų felietonininkas, „Sachalino“ autorius,
duoda pavyzdį, jog sentimentalizmas labai toli nuo
tikrojo jautrumo, užjautimo. Jo aprašytieji galvažudžiai
visi begalo sentimentalūs. Visai šaltai nupasakodamas
savo žiauriausio užmušimo aktą, vienas saldžiai mei-
liai nušvinta, minėdamas, kaip jis kirviu kirtęs vaikui

239

į galvelę ir kirvis įkliuvęs kiauše: „Taip ir pakėliau aš
tį „biednenkavo“ su kirviu“!

Tai, žinoma, drastiški pavyzdžiai. Ne su jais aš.
lyginsiu Maironies sentimentalizmą; vis delto turiu pa-
daryti skirtumus, kada jis esti tikrai jautrus, o kada,
kaip jis netyčiomis, instinktingai teisingai yra anose:
eilutėse pasisakęs, jausmingas. Jautrumas tad atitiktų
czutošci, 0 jausmingumas — czutostkowošci. Kai Mai-
ronį yra pavadinę „skausmo dainium“, būtent, kad jis. |
tiek pat kenčiąs, kiek ir nelaiminga jo tėvynė, ar del
erotinių motyvų, tai mes tam nepilnai tikime, daugelį:
dalykų priskirdami vien jo jausmingumui, ne tikrajam
. jautrumui. Visi tie „skausmai“ yra daugiau retorinė:
* forma, ne kančia, nes ten, kur autorius kenčia, to jis.
vardu nekrikštija, tai savaime aišku; bet daugiausia.
jis tik pasisako ,skaudąs“, „liūdįs“, „„ašarojąs“, delto
ir visi tie „pasisakymai“ nėra kūrybos elementai, tik:
gražbylybos, kuriai temą paduoda sunkus tėvynės su-
spaudimas. Jausmingumas patriotiniams Maironies.
raštams organiškai yra reikalingas, kaip politiniams.
socialistų raštams būdavo reikalinga gražojimai, keik- |
smai ir paniekos žodžiai, nors to jie nebūtų rašymo. |
laiku jautę. Ir Maironies ašaringumas del tėvynės, tiesą
pasakius, nėra lygus lietuvių liaudies dainų ašaringu-
mui. Daina nevaizduoja asmeninio jos kūrėjo jausmo,
tik platesnę karakteristiką. Dainos ašaros esti del ti-
"krai esamų sielavartų ir širdies skausmo, patekus į:
vargus ar į svetimus Žmones >

240

„Pirmoji meilė“ tat nėra kūrybinis patriotinis vei.
kalas; kūrybiniai tėra paskutiniai du posmai; visa kita
tik retorika, nors tos eilės ir populiariausios. Ir tuodu
posmu čia baltu siūlu prisiūta.

2. Va, kur visas neveidmainingas poetas Mairo-
nis — „Poetos noruose!“ 21.

Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį

Iš kapų milžinų,

Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį

Iš senovės laikų!

Gal poezijos naują pasemčiau šaltinį,
Tik ne tą šiandieninį,
Kurs ir dvasią ir rūbą paskolintą gavo,
Oi, ne savo, ne savo!

Sudrebėtų kapai!.. Ne kapai didžiavyrių,

Užmigdyti tarp girių,

Tik užmirusios mūsų krūtinės be žado,

Be idėjos, be. vado.

Veltui mano troškimai prikelti senelį. Žmonės!
Kas jūsų dar beturėtų tėvynei inertingą širdį, paskaitę
šitas eilutes! Kam skaitant jas širdis nespursteli tikru pa-
siilgimu patriotinės idėjos, vado, žado, galiūnų? Kas
nenulenkia galvos kūrėjui ir netaria širdyje: Taip, Mai-
ronis dainius Dievo malone: jam duota. tėvynės mei-
lės kibirkštis, ir kituose jis pajėgia kibirkštį įskelti.

3. Dievuliau, kokia vėl elegija, kiek tikrojo liū-
desio dainoje „Eina garsas nuo pat Vilniaus“, kur vil:
čių kupinas bernelis eina kryžiuočių mušti, bet padeda
galvą už tėvynę.

241

Nekalbėsi, bernužėli, man meilių žodelių,

Neužmausi aukso žiedo ant baltų rankelių...
Sakos našlaite likusi mylimoji ir čia mums labai aišku,
del ko jai akyse „ašaros žiba“: čia joms reikia žibėti.

Tik pastebėkite, kaip tą giesmę gieda ištisas cho-
ras, kokia kontempliacija: matai, jog kiekvienam gies-
mininkui „kapai vaidinas“, kiekvienam skauda širdį.
Tikroji kūryba tai padaro, dirbtinoji nepadaro.

4. Lygiai gražiai suprantame, kodel Maironis
meldžias už tėvynę „Tautiškoje dainoje“, 31: ta tėvynė
jam tikrai graži, maloni, brangi ir pilna atminimų
kiekviename žingsnyje, bet-kuriuo laiku: ar sode ar
darželyje; ar šienapiūtyje ar rugiapiūtyje, ar pavasarį,
ar giedroje, ar kai aptemę. Kūryba, kūryba — didžio
patrioto, didžio liriko!

Šitų dainų prisiklausius, kitų, nors jos vadintųsi
arkipatriotinės, nė į rankas nebesinori imti, nes visur
ten tikrąją iš Dievo malonės kūrybą atstoja sausas
pasitelkimas žinomų ir nuvalkiotų istorijos faktų, dirb-
tinių praeities atminimų ar tiesiog egzageracijos.

Baladžių formą Maironis pamėgo tik pa-

skutiniaisiais laikais ir nebežada liautis

jas rašęs. Žr. jo „Užkeiktas Skapiškio Varpas“ — |

„Skaitymų“ XIX knygose. Temų baladėms parašyti
yra gana mūsų mitologijoje ir liaudies literatūroje.
Autorius kartais ir pavadina savo balades tiesiog žmo-
nių pasaka ir nebedaro skirtumo tarp tų dviejų vei-

242

kalų rūšių, nors turėtų skirti. Pasakos tai tiesioginės
liaudies kūrybos veikalai. Fantastinis elementas jų tu-
rinyje turi reikšmės pats savaime, kaipo pirmykščių
liaudies pažiūrų ir įsitikinimų išraiška. Tuo tarpu,
kad nepaprastumas, fantastingumas baladėms yra imami
tik dailės formai, idėjai išreikšti. Šita forma gerai
tiko (ballare) — ratu šokti jas dainuojant. Taip ir
darydavę prancūzų valkatos trubadūrai. Nuo to ir
vardas kilęs. Žr. K. Bizausko: „Literatūros teorija“,
$ 160, 154—5 p.

Šiuo atžvilgiu ir Maironies dailės epas: Šatrijos
kalnas, Medviagalio kalnas, gal ir Milžinų kapai yra
daugiau pasakos. Tikros gi ir geriausiai pasisekusios
baladės tėra dvi: Juratė ir Kastytis bei Čičinskas, jei
neatminsime jų ilgumo.

„Juratė ir Kastytis“ yra pavykusi gan greit ta
viena baladine forma ir tai tik antraisiais posmais,
kurie, padeklamavus pirmuosius posmus paprastu būdu,
prašyte prašos juos pašokti. Klausykite:

Bet Kastytį,
Kaip matyti,
Marių dovanos vilioja;
Vakarėlio jis nelaukia;
Tik žuvytėms tinklą traukia,
O mintis dausos skrajoja . ..
Oi, Kastyti,
Baltalyti,
Kam žuvytes man vilioji?

243

Kam vilioji marių giją?
Marės — mano viešpatija! 1
Aš — Juratė nemarioji! Ė

Jei visus tuos antruosius posmus išrašytume, |
apleisdami pirmuosius, gautume tikrai artistiškai suda- |
rytą iš liaudies fantazijos Baltijos baladę. Pirmieji
posmai tik kliudo, dažnai sudaro tik pleonazmą šie-
siems ir sudėstyti jie grynai proziškai. Pavyzdžiui:

Bet nenusiminė bailiai
Kastyčio vyriška krūtinė;
Akių tik švietė spinduliai
Ir jėga tryško begalinė;
O atsikvėpęs sau plačiai,
Irklavo į aną stačiai.

Iš visų jų susidaro visai negudri ir beveik nefan-
tastiška fabula: išvydo—pamylo—dugnan nugrimzdo—
Perkūnas užmušė.

Užtat „Čičinskas“ perdėm baladiškas, visa savo
forma ir visu savo turiniu, nors visus posmus šok.
„Pavyzdžiui:

Žmonės skuba ant rarotų.
Spengia šaltis. Dar tamsu.
Iš eglynų apšarmotų
Staugia vilkas, net baisu.
Klopai gali per naktis
Išbadyti sau akis:
Reikia jiems apšviesti kelią.
Dievą garbinti tamsoj

244

Nepritinka, tik šviesoj !...
) Šok, Kmita, užkurk miestelį!

Itin originalus baladine savo forma pakartojimas
posmo:

Mantvydaitis juokdarys,
Bartkaus posūnis kairys —
Ožkabarzdis jaunikaitis,
Aldadrikas Jonuška,
Žvairas kutvela Tiška

Ir naktibalda Valaitis.

Taip pat ir varpų balso imitacija minėtoje „Žmo-
nių pasakoje“:

Liūdesy Skapiškio gaudžia varpai:

Broliai, broliai, kaip pavydžiu,
Kada jūsų aidą lydžiu ... t. ir t.

Gaila tik, kad šios pasakos turinys pernekom-
plikuotas, visai būtų tikusi baladė.

Maironies „Čičinskas“ labai atmena mums rusų
Žukauskio balades, kuriomis taip gerėjos rusų jau-
nuomenė ir visuomenė. O ir visa pradžios XIX a.
Europa buvo tiesiog subaladėjusi; tai buvo jos ma-
nija, kai romantizmas buvo ją atitraukęs nuo tikrojo
gyvenimo ir sviedęs į mistingumą. Šiandien mūsų Ii-
teratūra perdėm reali; vis delto baladžių -ir iantastin-
gumo tiek mes esame išsiilgę, jog jei kas paduotų
mums bent tų pačių gerai suredaguotų liaudies pasakų,
mes jas mielai skaitytume. Ir čia sveikas lietuviškas
instinktas laiku pakuždėjo Maironiui, kad pamėgintų

245

mums duoti fantastiškumo: jis gi atspėjo, kada reikėjo:
paduoti — tautiškumo ir patriotiškumo.

Iš subaladėjimo išvedė Europą garsusis.
Vilniaus romantikas Adomas Mickevičius,

„ parašęs ištisą poemą, susidedančią iš 20 sonetų, pava-

dintų: „Sonety Krymskie“. Jos ūmai buvo išverstos.
į pačias kultūringąsias kalbas ir visas literatūras krė--
ste užkrėtė sonetomanija, kaip pirmiau buvo užsikrė--
tusios baladomanija.

Tai pati sunkioji poetinių kūrinių forma. Ją.
Mickevičius išsirinko, žinoma, nusimanydamas tesėsiąs,.
gan greit, del to, kad romantikams buvo prikaišiojama,
jog jie, atlyžę nuo senųjų klasinių formų, suprotanavę,
paniekinę ir sugadinę bet kurias poezijos formas.
„Sonety Krymskie“, pateisindami romantikus, sugrą-
žino pagarbą apleistai ir beveik jau užmirštai soneto
formai, kuri susidaro iš dviejų posmų po 4 eilutes ir“
iš dviejų po tris; be to, antroji dalis lyg atsiliepia į
pirmąją, papildo ją ar sudaro antitezę, nelyginant, kaip
psalmių strofose. Jei pirmoje pusėje kalbama apie:
ką augštą, apie gamtą etc., tai antrojoje pažymima as-
meninis kūrėjo santykis su tuo.

Sonetas reikalauja nepaprasto tirštumo us
aforizminio jos išreiškimo; augščiausio tad „laipsnio
kūrybos. (Gerą sonetą tegali sudėstyti labai augšios.
inteligencijos kūrėjas, kurs be to yra išsimiklinęs ir for-
moje.

246

Maironis yra mums davęs septynetą sonetų, ir
visi jie gražūs, nors nevisi originalūs. 7 imtas iš V.
-Hugo, pirmasis: „Dievo meilė“ yra sekimas Deržavino
odės: „Bog“, kurį net atskiri išsireiškimai atmena:
Tu—Jehova, aš—menkas: Ty Bog, ja červ etc. Visgi
'šis ir kitu du yra patys gražiausieji; jie, kaip girdėjote
kitoje paskaitoje, yra versti ir į lenkų kalbą. Kiek
silpnesnis „Rūtų vainikas“. Soneto turinį atpasakoti
ir sunku ir nuodėmė: jis reikia išrašyti ištisai.

Girdėjau sakant: „Ai man, ir tie gražieji Mairo-
nies kūriniai, yra Mickevičiaus padaras!“ Taip pasa-
kyti tegali žmogus, kurs nėra „Sonety Krymskie“ skai-
tęs. Jie Maironiui tiek įtakos tėra padarę, kiek ir ki-
tiems europiečiams. Būtent, itin vykusia forma, ar-
monija atskirų dalių ir narių; ta visa sanderme, kuri
sudaro tikrąją grožę.

"Jų vertėjas (Žr. A. Mickevičiaus Krimo Sonetai
lietuvių ir lenkų kalbom. Vertė ir išaiškino M. Gu-
staitis, 63 p.) įžangoje juos apibūdina, kaipo veidrodį
kalnuotos Tauridos gamtos ir verpetingos dainiaus
sielos. Visuose sonetuose ryšku tad trys elementai:
prigimties, istorijos ir asmeninis; vienas aiškina kitą
panašumais ir priešingumais. Tobūla proporcija tarp
dviejų gražybių, idealinės ir prigimtosios, maloniu įvai-
rumu gaivina ir tobūlina poeziją. Visoje poemoje
girdisi patetinis tonas. Tiktai žymiausios Krymo vie-
tos ir ypatybės, tiktai giliausi poeto jausmai surinkta
ir stiprais žodžiais išreikšta vienodai augštu tonu.

247

Čia randame sujungtą rytietiškosios dailės stilių su
vakarų stilium. Pagaliau, Mickevičius vaizduoja, ne:
aprašinėja Tauridos gamtą; piešia ją, duoda tikros.
plastikos poezijoje ir savo jausmus sugeba teikti skai-
tytojui. X

Maironies sonetai tiek teatatinka Mickevičiaus.
sonetams, kad lygiai patetiškai skamba, turi daug gro-

žės. Savo gi struktūra, turiniu nėkiek nėra panašūs..

Poetas, aprašęs Dievo skaistybę, reiškia įam savo meilę.. -

Dviem žvaigždėm danguje atitinka kartais ir žemėjį.
nušvintančios žvaigždės. Tekančią saulę sveikina visa
gamta. Praeičiai priešpastatomas į grabą žengiąs se-
nelis. Taip ir kituose. Maironies sonetų visai kitos.
tėmos ir stilizuotų dalių prieš kits kitą čia nėra taip.
ryškiai padėtų. Visgi pirmieji trys sonetai (ketvirtojo
pamestojo teturime Biesiekierskio padarytąjį lenkišką.
tekstą) yra mūsų literatūroje kuo ne šedevrai.

* [| Pliekiamieji | Be dainų, elegijų, romansų, imnų, so-
, netų Maironis dar yra davęs dešimtį kū-

rinių, 91 — 101, kuriems satiros vardas tiek teatitinka,,

kad jie reiškia pasipiktinimo jausmą visam tam, kas.

bloga ir žema. Jo satiros yra rimtos, ne pajuokia-
mosios del žmonių silpnybių ir Kliaudžių (Lit. teor.).
Jis protestuoja -prieš sugedimą, prieš žmogaus, vei-
kėjo vertybės žeminimą. Iš žmonių silpnybių Mai-
ronies neima juokai; jis giliai piktinasi ir — pliekia..
Rusai pavadintų tuos raštus — oObličitelnyje.

248

"

į
B
“

Iš tos dešimties kūrinių mums netenka išmesti
gan greit nė vieno — tokie jie visi vykę, pilni gilių
minčių, tikslių pasakymų, pasižymėtinų aforizmų. Yra
kūrinių, kurie ištisai tenka išsirašyti, nes kas posmas,
tai aiorizmas; tai Litvomanams: „Nebeužtvenksi upės
bėgimo“, 98, ir „Apsaugok, Viešpatie“, 100.

Nagrinėjant Maironies kūrybą, šitas veiksnys, ši-
tas jo sugebėjimas rašyti pliekiamuosius raštus yra
lyg raktas į pačią kūrėjo sielą. Maironis rimtas ero-
tininkas; tai mes matėme. Bet drauge jis mėgsta pasi-
barti, pakreitėti, pasiskųsti, paaimanoti; mėgsta ir ap-
sibarti, lyg pedagogas, papratęs kovoti su auklėtiniais
del tvarkos ir darbštumo. Kreitėjimas, nujau, bene
bus tik viršesnis Maironiės kūrybos žanras, neg ero-
tizmas, jei ne lirikoje, tai epinėje poezijoje, poemose,
net ir dramoje „Kur išganymas“. „Reseinių Magdė“,
„Z nad Biruty“, žymus trečdalis „Jaunosios Lietuvos“
r „Mūsų Vargų“ tai vis pabarimai ir priekaištai.

Ieškant kūrinio genezies, noromis nenoromis
„ tenka pasiknaisioti kūrėjo sieloje ir ten paieškoti pir-
mosios priežasties. Autorius numano, jog tuo baig-
sis, kai sako:

Išvilkę žmonių akyse
Prieš sodžių žiovaujančią "minią,
Prekiauja gyva jo dvasia

„lr rodo, perpiovę krūtinę, 101.

Tai gausiąs jis ir dulkėse pasigailėti savo širdies
jautrumo, kurs privertė jį pasireikšti.

249

Tas pažinimas nei malonumo, nei laimės mums:

neduoda, sako Jakštas.
Laimingas tasai . . .
Kurs savo gražaus idealo negavo
Pažinti niekados. Dr. Nr. 135, 216.

Jei visa tai būtų daroma miniai patenkinti, būtų:
teisinga; bet jei mokslui, tai neišvengiamai reikia su-
prozinti kūrėjas, kad pasirodytų vieta, kur prasidėjo į
dailės formą įkūnyta idėja. Ag Slovackis savo „Švei-
carijoje“ davė neįtikėtiną moteriškės paveikslą, nupintą.
iš putų ir spindulių. Tuo tarpu sukonkretinus jo su-
sitikimą tam tikru dienos laiku ir tam tikroje vietoje,.
šis paveikslas tampa visai suprantamas. Jei ne kam
kitam, tai bent kūrimo mechanikai toks suprozinimas-
yra vertas darbo.

Su tuo nesutiks tik estetas, kuriam paduotas ga-
tavas dailės paveikslas gėrėtis. Jis privalo be kritikos,
be nagrinėjimo sudedamųjų dalių ir pradžios pasiduoti:
dailės įtakai. Sakysime, kai užtinki gražybės ar do-
rybės „idealą“, jį darais sau tikrumoje angelu ar net.
deive, ir visai tau nepareina į galvą, jog tai tikrumos.
absurdas, nes tas tariamasis „angelas“ visiškai su to--
mis pat fiziologinėmis funkciomis, kaip ir tu, papra--
štas duonaėdis, visai iš tokių pat gamtos elementų
susidaręs.

Bet pliekiamieji raštai svarstant, jie prozinti yra
daug patogiau, nes čia kūrėjas ne tiek dailės vaizdais.
operuoja, kiek kriticizmu, protavimu — filosofija.

250

"1 PPR T PET LLS

Tad į klausimą, ar Maironies ypatingas palinki-
amas pliekti yra visai grynas ir objektyvus, atsakykime
me stačiai. Pusėje atsitikimų gal ir objektyvus; bet
antroje pusėje ta kūryba galėjo kilti tik iš nuotaikos,
kuri, kaip ir sąžinė, kartais esti erronea. Žmogaus
malkontencija labai dažnai kyla ne del išorinių nege-
+rumų, tik del išvidinio nenusilenkimo, nepasitenkinimo.
„Aiškiausį tam pavyzdį duoda mums tie žmonės, kurie,
'sakysime, buvo linkę susidaryti šeimyną ir negavo
jos susidaryti. Juk priežodin yra imamas senmergių,
rečiau senbernių sugyžimas, matymas visur bloga,
piktos žmonių valios, visa ko regresavimo. Sulygink
:su jais asmenis patenkintus, pamiegojusius, pavalgiu-
sius: jie ramūs ir kariami. Ne del ko kito seniau,
dalimi ir dabar, šventai pildoma užgaidai mirtin pa-
smerktųjų; prieš egzekuciją duodama jam sočiai pasi-
valgyti rinktinio valgio. Į viską aplink save žmogus
„žiūri per savo paties nuotaikos prizmą. Vadinasi, va-
„duojasi savo jausmu; 0 kur vaduojamasi jausmu, ten
neieškok objektingumo; sakysime, kad žmogus persi-
galėtų ir pirmosios, jo numanymu, visa ko bloga prie-
„žasties imtų ieškoti pačiame savyje, savo viduje, o nė
už savęs.

Taigi mes netikime Jakštui, kai jis sako, buk
„Maironiui pliekiamuosius dalykus diktavusi meilė, ne
noras apmaudą giežti (IL c. 207 p.) Kam pačiam
Jakštui parėjo parašyti šita apologijos frazė? Kad jam
buvo kilę abejonių, nujau, begu taip. Pavyzdžiui
imame satiją 92:

251

„Kad šmeižia iš apmaudo priešų minia“. Tas,
kurį autorius mylėjęs, kuriam visą ateitį buvęs pave-
dęs ir nieko už tai nereikalavęs, neprivalėjęs tikėti
priešų skelbiamais šmeižtais. Bet jis, gudriai baltas
savo rankas nusiplovęs, pusiaukelėje (!) ėmė žvairuo-
tis ir įį paspyrė. Žinant šios satyros objektą ir as-
meninį autoriaus susiinteresavimą, sunku kalbėti apie
objektingą čia pliekimą, 0 ne asmeninį užsigavimą.

Objektingumu tikėjimas griūva dar ir nuo to,
kai pliekiamųjų kliaudžių, nėmaž nešalinamų, randasi
ir pačiame pliekėjyje. Kaip va, satiroje: ,„Spiauk į tą
visa, kas žiba“ peikiamas ištaigavimas, kurs . nesveti-.
mas pačiam autoriui. Taip pat „Vintas“. Visa tai
tik retorinės formos, pamokslai, kuriais reikią tikėti,
nežiūrint mokytojo asmens; ypač jei tie pamokslai
tokie iškalbingi, kaip Maironies.

Bet tokiems „Tautos pabėgėliams“, 96,. „„Litvo-
manams“, 98, čia duodama atsivėdėjus ir iš tikros
skaudžiamos širdies.

Giedojau meilę, jauną viltį;

Skambėjo stygos man saldžiai;

Šiandieną reikia ar nutilti,

Ar verkt už išgamas skaudžiai.
Gana saldainių! Meilės vietą
Užims rūstybės skaudulys ..+ 91,

Šiuose pliekiamuosiuose Maironies raštuose vel-
tui ieškotume dominuojančio poezijos elemento: čia
dominuoja didaktizmas. Jei tačiau tai nėra čia bar-

252

tina, tai tik del to, kad visgi tai dailės veikalai, lygūs
Juvenalio rimtoms pasipiktinamoms satiroms. Išimtį
tesudaro giliai poetinė: „Litvomanams“. Tik ir ta čia
labai nutolsta nuo paprastųjų pliekiamųjų ir virsta po-
zityviu raginimu į naujas idėjas.

Maironis ir iš viso daugiau didaktikas,
2 utilitaristas, neg parnasistas. Delto jam

taip sekės duoti mums tiek neužmirštamų ir vartojamų
aiorizmų. Štai jų bent dešimts iš šios rūšies.

1. Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo,
Žemės išmintį gilią suprato;
Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo;
Iš augštybių ir žiūri ir mato;

2. Viską permato aiškiai ir — peikia. 93.

3. Gal rūpestis koks ir bus tau ant veido,
Mažas vienok, kaip ir tu. 94,

4. Tradicijų savo nuo vakar dienos
Kultūros giedoriai užkimę!

5. Bet ar gi tylėsiu, kad prisikėlimo
Giesmė sopulinga netiks?

6. Gal tie nesakys, kad vilties atgimimo
Nebėra iš mūsų tautos;

Nekrūpčios, kaip pragaro, pasišventimo
Ir saulė ant jų neraudos.

253

254

„ Zinau, nesupraste jūs skausmo giesmės,

Apsvaigę nuo pokylių tvaiko;
Sudiev gi tada jūs, vardai be garbės,
Šešėliai užklydę lig laiko!

„ Čia lietuvis gal sau jausti

Taip, kaip svetimoj troboj,
Kad tik mažumų neskriausti
Joms užtikrintoj globoj. 97.

„ Juk giesmes bemegsti net tie panorėjo,

Kuriems velti milą reikėtų.

10. Tik ko ožkablauzdis satiras sutingo ?

Turėtų lig sočiai sau darbo naudingo,
Kodel ant kaktos jiems nerašo? 99.

Kiti aforizmai.

„ Pasklido giesmė po tą šalį toli,

Kur Nemuno vandenys bėga;

Pažino tave, pamylėjo visi:

Ir rūmai ir sodžių sermėga.
Poėtoms kitiems numylėta ranka
Iš liaurų vainiką nupynė,
Tu įį nors atmint ar atminsi kada?
Tu, jo numylėta tėvyne!

„ Raminos skurdžios jų krūtinės

Balsais, kaip balsimo lašu:
Patsai ramumo nepažinęs,
Kitiems išganymą nešu.

10.

12.

„ Gražybių paslaptis nurodžius,

Ji širdį man jausmingą gvildė;
Jai stebuklingus davė žodžius
Ir ausį dainomis pripildė.

„ (Vilniaus) skundais neatsiimsi,

Tik darbo prakaitu karčiu
Tik kova ir keliu stačiu,
Tiktai kad pats dvasia atgimsi.

„ Graži tu, mano brangi tėvyne,

Šalis, kur miega kapuos didvyriai.
Neveltui bočiai tave taip gynė.
Neveltui dainiai plačiai išgyrė.

Su Dievo pagelba ir mokslo galybe,

Sustosim į darką su dvasios stiprybe:

Išnyks šalininkai nakties.

Akutės mel:vos, rankos baltos,
Bet širdys jų, kaip ledas, šaltos.
= Tada už auksą nemylėta,
Tada už daina nemokėta.

= Tevynės dainos jūs auksinės,
Be jūsų šąla mums krūtinės!

„ Į darbą, broliai, vyr's į vyrą!

Šarvoti mokslu vien giliu!
Paimsme arklą, knygą, lyrą
Ir eisme Lietuvos keliu!

255

22,

29,
30.

31.

32.

35.

Jaunos Dienos neprotingos,
Paklydimais gan turtingos.

— Žilo plauko — sveikas protas,
Prieš pagundas apšarvotas,

Bet, Dievuliau, pervėlai.

— Kad jauni plačiau“ žiūrėtų,

Kad seni daugiau galėtų,

Būtų ir giesmė kita.

Kas tėvynę praras, antros neišverks, apgailėjęs.
O girios, girios!... Atmint malonu:
Jos buvo Dievo, ne dvaro:

Šen slėpės žmonės ne tik nuo ponų:
Nuo dvaro, nuo maro, karo.

Čia kur Vytautas didysis valdė mus ir gynė
Bus per amžius, kaip behuvus, Lietuvos tėvynė.

Mažai linksmybės čia ant žemės,
Daug verksmo, skausmo ir kančios;
Retai dangus, rūsčiai užtemęs,
Prašvinta ant našlės galvos.

Bet kas pažino įkvėpimą,

Jo aukštus dangiškus jausmus,

Kas gavo brangų atminimą,

Tas čia našlaičiu nebebus.

Kaip balsimas sopulį kūno marina

Ir ugnį gesina ir gydo žaizdas,
Taip alpstančią širdį malda atgaivina
Ir gydo kančias paslapčiausias visas.

256

38.

40.

49.

60.

66.

61.

69.

73.

84.

Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų.

Nelenkdams pečių po naštos sunkumu,
Kaip milžinas, stosiu į kovą:

Pavargti už brangią tėvynę — gražu!...
Augščiausį turėt sau vadovą!

Išnyksiu, kaip dūmas, išblaškomas vėjo,
Ir niekas manęs neminės!

Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,
O kas jų nors vardą atspės.

Bet ar saulė kitaip patekėtų,
Kad jie pragarą mano regėtų?

Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris

Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios be ryto naktis
Ar jiems besuprantamos bus?

Lietuva nelaiminga ir tavo šaukimas
Be vilties sau per kalnus nueis!

Juk kitiems tavo verksmas—tai veršio baubimas:

Jie sau ramūs beeina keliais.

Iki saulutė patekės,

Gaili rasa akis išės.

Turtingą juk verta mylėti karštai :
Juk aukso jėga — begalinė.

Visą žmoniją meile apglėbsiu,
Lietuvą visgi karščiau.

257

102. Tegul jums pavydės
Tos garbės
Putinai, kad prieš saulę varvės.

105. Kas neša gyvatą,
Tas mirti nebijo.

Ko ieškome dainių veikaluose?

Kiekvienas dainiaus veikaluose pasiieško visų
pirma ... pats savęs. Švelniaširdžiai dainiai — švel-
niųjų, melancholiškųjų jausmų. Tautininkas — tautiš-
kumo. O visi prisilaiko tos pačios metodės. Pasipeš
iš dainos posmelį ir šaukia: šitaip dainius myli, o šitaip:
(kitą pasipešęs) kenčia, šitokie smūgiai sužeidė jam širdį,
šitokie dideli skausmai, šitokios audrų karionės, toks
vidujis dainiaus gyvenimas. Ir taip per kelias dešimtis.
puslapių ieško maždaug į save panašaus autoriaus.

Visi mano, kad dainius tikriausiai pats save
apibūdina. Iš visų tad jo raštų prisipešioja bent kelias
dešimtis įvairių įvairiausių posmelių, dievai žino, kokiuo:
tikslu ir kokia proga pasakytų, —ir iš tų skutelių, kaip
iš įvairių varsų akmenėlių, dirba mozaikinį jo por-
trietą. Per tuos siauručiukus plyšelius — dainų pos-
melius nori įlįsti į pačią dainiaus širdies gilumą, ją,
nuo dzūkų betariant, iškakėti — pasiekti dugną, zon-
duoti. .

258

Maironis norėta į dainius taip paimti, kaip ko-
misija ima jaunikaitį į kareivius: išvelka iš drapanų,
pastato prie stulpo ir ima žiūrinėti ir daužyti iš visų
pusių: Kitiems dainiams pagerbti dar prasčiau daroma :
ištiesiama jie ant operacijų stalo ir viešai imama da-
ryti tikra exinteracija.

Ką gi pats solenizantas tuo tarpu jaučia? Tur būt,
labai džiaugiasi ir didžiuojasi, kad taip visi įdomauja
į; pati pažinti, kad visi į jį žiūri. Gera tokiam. Lai-
mingas, ką ir besakyti !

O Maironis... gražiai padėkavęs atviru laišku per
laikraščius, paprašė daugiau jo nebeminėti... Še tau,
boba, pyrago !

„Užminė mošelė martelei mintį“, užtraukė dai-
niaus garbintojai sutartinę ir vėl nebežino, kas beda-
ryti, kaip nežinojo, kaip pasielgti, kai pirmą sykį Mai-
ronis atsisakė viešai švęsti savo 25 metų darbo sukak-
tuves. *

Sutikime tačiau, kad gyvam žmogui pasiduoti vie-
šai exinteracijai dalykas ne taip jau malonus. Tegu
sau tai daro su negyvėliu. Tesižinai profesoriai fizio-
logai su dainininkės Patti gerklės stygomis, kurias
jiems dovanojo: „ryžkitės, kai numirsiu. „Pasverkite '
mano smegenis ar kitą ką tyrinėkite“, būtų pasakęs
Gambetta, kad kas jo gyvo būtų pasiklausęs. Bet gy-
vas Leonas Tolstojus, artinantis didžiajam jo jubiliejui,
į kurį ruošėsi visas pasaulis, ėmė trokšti ir net pra-
šytis, kad jį uždarytų į kalėjimą, į „gerą kalėjimą,
tamsų, drėgną“...

259

Sutikite taip pat, jog nabagai solenizantai tikrai
yra pasigailėjimo verti, kai geraširdžiai ar tik gera-
širdžiais apsimetę, vyno suminkštinti, ima juos už stalo
ar per laikraščius į akis garbinti ir šlovinti. Kai ima
jiems patiems sakyti absurdus: kas tu pats esi; sakyti
ne visa, gera ir bloga, bet viena tik gera, už kits kito
perdėdami, kits kitą pralenkdami, bepataikaujant, me-
dum betepant. Tu esi didis; ne tik didesnis už kitus,
bet taip didelis, kad vos begali, nepasilenkęs, praeiti
po ištiesta padangėse laumės juosta ... Juk taip mes.
„aukštiname“ savo didvyrius. Bet tais pagyrimais te-
gali džiaugtis nebent moteriška ir tai be krašto tuščia
meilės viliūgė, kuriai pravartu kad ir smarkiausi epitetai:
tu žemės angelas, tu mūsų karalienė, tu visuomenės.
žiedas, tavo akelės mašastinės, o lūpelės sukrinės, O...
ir tt., išskaitant visus galus. Tegali džiaugtis žmogus
be tikrų nuopelnų, tikras tuščiaviduris, privaląs, kaip
tie nekultūringų indijonų vadai, pigiai puoštis gaidžių
plunksnomis.

Norėdami kokį savo didvyrį pagarbinti, mes tuo-
jau darome jį nebe tokį, kaip kiti, tik atsitraukusį nuo
realaus gyvenimo, laisvą nuo paprastų silpnybių; tokį,
kurs, anot Voldemaro išsireiškimo apie mūsų pirmei-
vius, nė duonos kąsnelio negali kitaip nuryti, kaip tik
— didvyriškai.

Atmenu pasakojimą apie vieną cadiką. Pagarsėjo
žydelis savo išmintimi 1r šventu gyvenimu. Ir ėmė
"unt įį plaukti tamsios minios visokiais menkutėliaiš

260

=

dvasios ir namų reikalais. Nusibodo cadikui del niekų
rimtai kalbėtis ir užsispyrė tylėti. Įsikando didelę-
pypkę ir sėdi nusigręžęs. O minios eina, žiūri ir lau-
kia ženklų, jei ne žodžių. Ir mato jų. Papūs cadikas
dūmus augštyn — gešeitas kils ligi debesų; išleis per
nosis — sunkiai eis; tėkš visą skreplį į aslą — gerai;
čirkštelės pro dantis — riestai. T. ir t. ių

Dainius ar kitus rašytojus pasidarę cadikais,.
imame kiekvieną jų nusispiovimą aiškinti, kaipo kaž-
kokių reveliacijų ženklus. Sušuko dainius: — Ak, tu:
jejem !-—Mes į tą balsą visą straipsnį, kokia dainiaus.
širdis, kaip jis draskosi plėšosi ir kenčia, matydamas
žmonijos nelaimes. Dainius išsitarė :— Labai tai man!:
—Mes į tą balsą visą spaudos lanką apie juodą jo nu--
siminimą, „apie dainiaus nugrimzdimą į pat pragaro.
dugną. Ir verkiame. Ir keliame jį vėl augštyn. O jis,.
pagonas, tik šypso ir pyksta, kad niekus darome ir-
absurdus kalbame, nes jis nė manyti nemanęs kentėti
ar nusiminti..

Taip man atrodo pasistengimai apibūdinti dainių
jo paties iš visur išpešiotais išsireiškimais — citatomis.
Šitaip tegali daryti žmonės, kurie arba visiškai nenu-
vokia arba apsimeta nenuvokiančiais, kas tai yra ir“
kaip veikia įkvėpimas ir sugebėjimas duoti jam tam
tikrą iormą. Rašytojų, ypač poėtų raštų niekaip ne-
galima identifikuoti su jų siela. Kasprowiczius savo
„Dies irae“ rašęs, prigėręs konjako. Taip pat Verlain,
Przybyszewskis ir daug kitų gražiuosius dalykus rašę

261

"ir rašą smarkiai neblaivūs. Šis pastarasis puikiai iš-
dėjo susigraužimą del svetimoterystės — sugyvendamas
"šu svetima moterimi, del kurios visai nesigraužė. Ži-
nomas mūsų atgalainis dainius prirašė kone revoliu-
cinių dainų, kurias pirmeiviausi pirmeiviai dideliu pa-
sigerėjimu dainuoja ir deklamuoja. Jei sumanytume
dabar atsverti kitaip ir, prisipešioję citatų, pamėgintume
apibudinti šituos rašytojus, gautume visai klaidingą jų
paveikslą.

Patys garbinamieji didvyriai pasakytų, kad jų pa-

-čiųė asmenų ieškoti jų veikaluose netikslus darbas ir |

-absurdingas. Ne kiek vertesnis ir garbinimas pačių
asmenų ir džiaugimasis juoba jais, 0 ne jų darbais.
Vertindami veikalus ir džiaugdamiesi jais, mes tuo pa-
-čiu vertiname ir veikėjus ir darome jiems kur kas di-
-desnę satistakciją, neg kad girtume į akis juos, veikėjus,
neinteresuodamies jų veikalais. Rašytojas prirašė vieną
knygą. Tomis knygomis visuomenė ėmė naudotis:
mokytis iš jų, džiaugtis ir smagintis. Šitas knygas
perkasi sau, apsitaiso, laiko paliūdžioje, deda ant jų
savo pavardes ir, kaipo vertenybę, gražų ir naudingą
"daiktą, dovanoja kits kitam atminčiai. Ar tai ne garbė
„jų autoriui? Ar jam negana, kad tie, kuriems dirbo,
jo darbą pamatė, nepaniekino, gera širdimi priėmė ir
vartoja, dėkodami.

Šiuo žvilgsniu ir Maironis sočiai užmokėtas. Jis
„prirašė knygelių. Eilės visiems patiko. Jaunuomenė
jų mokinasi, muzikai jom gaidas rašo, kiti dainuoja,

-262

S 2
1

j- 7 WTNT

"V „PPL. TTT

T

As

deklamuoja, tvirtinasi ir raminas sau širdis. Visas.
knygeles išperka jau kelintą sykį.

Tuo tarpu, sakysime, toks lenkų rašytojas Trip-
plin, autorius šimto tomų, ne sykį buvo garbinamas,
kaipo „šimto tomų autorius“, net ir Žemaičiuose:
(Žiūr. jo: „Podrėž po Žmudzi“); bet kas iš to gera,
kad tų „šimto tomų“ niekas nenori žinoti, ir šiandieną.
Tripplinas jau visiskai užmirštas ?

„Kad nebijočiau ir pats lig absurdo nukalbėti (jau,.
rodos, vienur kitur nebetoli nuo to atsidūriau), pasaky-
čiau, kad net nelogiška kelti i padanges patį žmogų už
jo darbą. Darbams yra aiškus jų gerumo ar negerumo.
matas: tai jų naudingumas. Bet pačiam žmogui jo:
darbai toli gražu ne matas jo gerumo ar negerumo,
nes nežinome pilno jo voluntarium. Jei suprastume:
visas priežastis, viską negera žmogui dovanotume, kaip.
sako prancūzų priežodis: tout comprendre, tout par--
donner. Ir priešingai. Turtingas žmogus davė 500:
litų alkanam studentui; tai geras darbas, kuriuo stu-
dentas labai pasidžiaugs. Bet kvaila būtų visiems su--
šukti: Žiūrėkite, žiūrėkite: jis gerai padarė! Tai šventas,
tai pasišventęs, tai švietėjas“, t. ir t. visokiomis garsų.
kombinacijomis. Darbas buvo geras, bet jis neišma-
tuoja davėjo širdies, neparodo mums nei to darbo.
motyvų: iš geros valios ar iš sentimentalumo, iš prin-
cipo ar iš tuštybės; nei to gerumo laipsnio: ar davė.
iš turtų kaupo, iš pertekliaus, ar iš sau reikiamos.
dalies, iš paskutinio. Veik visados taip esti, daug

263.

daugiau reiktų nuopelnų, kad visi pagyrimai, kurių mes
iš kitų prisiklausome, pavirstų tikra teisybe.

Įkvėptųjų žmonių: pranašų, poėtų, kompozitorių,
man ding, tiek tėra voluntarium, nuopelno, kiek jie |
nepavirsta nerangiais molio Motiejais, neužkasa duoto
jiems talento, bet duoda jiems formą. Antai, Betho-
venas visai netyčiomis pablūsdavęs; bėgdavęs gatvė-
mis, pamesdavęs savo skrybėlę ir 101 laikiodavęs, kol
visa simfonija jame nepaskambėdavusi. Tada sugrįž-
"davęs namo ir užrašydavęs. Kiek tame jo nuopelno?
Kas mums labiau girti, ar Bethoveno sonatos, ar jis
pats, kad nepatingėjo užrašyti? Aš tegirčia ir tegar-
binčia vieną Apvaizdą, kad siunčia genijus, kurios
įkvepia; džiaugčiuos tos Apvaizdos veikalais, 0 žmo-
nes teskaityčiau parinktais Jos padargais. Ne plūgui
ačiū, kad man Waltmanno bulbių daug užderėjo, bet
-artojui.

Taip tatai, jei man Bradžių knitėti pasidžiaugti
kokiais mokslo ar dailės dalykais, aš didžiausia pa-
garba įsineščiau tuos dalykus, pabučiuočiau juos ir
imčiau skaityti ar stebėtis, ieškodamas vis naujų, dar
negana pasėrgėtų grožybių ar pamokymų. Ir kone
visai užmirščiau, kas jų kūrėjas. Ar man ne vis viena,
kad Odisėją parašęs kažin koks senis aklys Homėras,
0 istorijos tragedijas Shakespeare, ar: atbulai: Odisėją
Shakespeare, o tragedijas Homeras? Vis viena, aš jų
nepažinau ir mano vaizduotei tie vardai nieko neduoda.
O kartais gal net suvedžioja. Homėro galėjo visai ne-
būti, o Shakespeare galėjo būti plagiatorius.

261

Antai, bene nuopelnas Willi Ferrero, kad jis vos:
tik septynerių metų, visai muzikos nemokėdamas, su-
geba diriguoti 100 žmonių orkestru! Arba mūsų M..
Vaitkaus, kad jis „visu kuo džiaugias, ką tik ant gy-
venimo paviršio pamato“, nuo A. Jakšto betariant.
(„Draugija“ Nr. 81). Vienus Apvaizda varo ten, kitus
kitur.

Aš, žinoma, nedrįstu štikti, „kuo Maironis
motyvavo savo pasišalinimą nuo pirmųjų jubiliejinių.
iškilmių. Bet aš taip motyvuočiau, kaip viršiau išdėsčiau.
Pasitraukę nuo bankietų Maironiai ar Šiurnos man.
dar meilesni, neg kad aš būčiau jiems tai į akis pa-
sakęs.

Būkime gi mandagūs. Švęsdami veikėjų jubilie-
jus, palikime šalyje jų asmenis, nekilokime jokių jų.
dangų nei nuo lovos, nei nuo krūtinės. Tai tuščias
žingeidavimas. Užteks mums jų darbų, kuriais apsi-
vainikavo jie patys, nuo kurių kokybės priderės, ar:
ilgiau ar trumpiau bus tas vainikas nenuvytęs.

Kanapės visos lygiai duoda pluošto. Bet vienos.
yra pleiskanės, antros grūdės. Pleiskanes anksčiau.
išravėja, nes jos anksčiau nudžiūsta; grudes vėliau.
Poetų veikaluose aš taip pat matyčiau dvejopumą:
dainas pleiskanes, kurios labai gražai skamba ausiai,
bet širdžiai nieko neduoda, ir dainas grūdes, kurios
juoba širdį kutena. Kaip yra paveikslų, kurie tik akį:
veria (Aivazauskio Aleksandro III muziejuje) arba ku-
rie širdį suvirpina šiurpuliu (Riepino Jonas IV ir jo
sūnus Tretjakovo galeriejoje).

265-

Vaitkaus „Šviesius Krislius“ (ir kai ką iš Mai-
ronies) priskaičiau prie pleiskanių, pripažindamas joms
„drauge su A. Jakštu („Dr.“ 1. c.) „silpnybę tame, kad
poeto siela, virtus lyg fotografišku aparatu ... daro tai
„perdaug pasyviai, mechaniškai, asmenišką kūrybos ele-
mentą nustumdama, galima sakyti, paskutinėn vieton“.
Tuščių jausmų ir svajonių, neužvaisytų idealais ar re-
„alybe, aš pradedu nebemėgti. Poėtui, kuriam nerūpi
„gyvi žmonės ir visas jų vargingas ant žemės gyve-
nimas su įo kruvinomis ašaromis, su baisiomis ne-
laimėmis, su sociale ir tautine kova“ (A. J.), aš vai-
niko nepinčiau, kad ir kažin kaip gražiai jis tyriliuotų
savo vamzdeliu.

Darbų vainikai tepuoš tuos dainius, kurie pūtė į
smarkius trimitus, į skardžius ragus; kurie galingai
šaukė tautiečius į gyvenimo kovą, į kovą su nelaby-

-bėmis žmogaus sielos ir kūno. Maironis šios rūšies

dainius. Tad ir jo veikaluose suraskime ir susirašy-
kime tuos obalsius, kuriais | vaduojamės kovoje su
mūsų žmonių bendrai ir lietuvių išimtinai priešingu-
mais.

Šitie obalsiai rūpėjo man sukataloguoti, atėjus
Maironies dienoms.

—

266 ių

Savo paskaitas apie Maironį ir jo kūrybą pa-
baigkime dveitu eilučių, kurias jam dovanojo dėkinga,
ir jį mylinti mūsų inteligentija, dar 1913 m.

Prometėjus.

Tamsybių žudomi gyventojai tūnėjo,

Elektros nesakau, bet paprastos šviesos

Jiems trūko; net ugnies ant žemės, ant visos —
Nė vienas iš žmonių įkurti nemokėjo.

Galopi radosi vyrs milžino jėgos.

Jis ugnį paveržė dievams — visi laimėjo;
Patapo žinomas ir vardas Prometėjo

Ir gerbiamas visų nuo tariamos dienos ...

Maironi! Panašiai suglobei mūs Tėvynę:
Tu dangiška daina sukūrei ugnį šventą,

Išmokei šalį gint už viską pamylėjus ,..

Štai Lietuvos vaikai šiandieną prisiminę,
Kiek daug jau nuveikta, kiek daug jau pergyventa,
Išreiškia garbę tau, tau — Mūsų Prometėjus!

Saudininkai. 1913. XII-17. M. Dagilėlis..

267

Maironiui.

Nušviskit nors kartą veidai apsiniaukę! ..„

Minėdami brangų Maironį — poėtą,

Lietuvių tėvynės karštai pamylėtą,

Mes matom, jog dvasios nežūsta galingos, —

Nekliudo joms priešų vilyčios nuodingos. |
iPaystrys, 1913, XII--18. A. Žalvarnis.

-268

= ža/š

TURINYS

Psl.
'Prėga | i : ; 2 ; Ė 2
Šaltiniai . š. i Ą Ž ; 3 Saša
"Biografija:
Įžanga 4 ; 4 NG,
Kūdikystės spelčiai Ė . o ; 7
Vidurinio mokslo metai S ke 5 421
Augštuosiuose moksluose : 3 š + 27
Į pedagogiką pasinėrus. š ; 4 «08
-Maironies raštai chronologiškai Ė : 3 69
M. raštų rūšys . Ė k Aj, S . „78
„M. poėmų sudėtis:
„Lietuva“. * Ė i K 2181
„Terp skausmu į Garbę“
Tikslas f 97
Kaip jaunimas tą "broklamacija“ priėmė + 106
Nenutollmas nuo gyvenimo |, 2 „ 115
„Jaunoji Lietuva“:
Įžanga | ; 5 s o 11
1 giesmė . Ž ; : ž „ 12
„2 giesmė . B š ; 6 „ 124
3 giesmė . ; 3 S Ė „ 127
4 giesmė . ; ė 4 R „ 130
5 giesmė . ; h 3 ; „ 134
6 giesmė . 5 , š Ė „ 137
7 giesmė . , ; 2 2 „ 144
8 giesmė . - Ž : 4 „ 147

269

9 giesmė
Sumetimai del Čšinosios Pelos
„J. Lietuvos“ aiorizmai
„Reseinių Magdė“
„Mūsų Vargai“:
Įžanga =
1 dalis
2 dalis
3 dalis
4 dalis S į
5 dalis |. ; d
„Z nad Biruty“ .
Maironies dramų sudėtis:
„Kame išganymas“
„Kęstučio mirtis“ :
1 aktas |. š 2
2 aktas «
3 aktas
4 aktas
5 aktas
Sudėtiniai
M. lirikų sudėtis:
Įžanga
Daina
Lirinis patriotizmas
Baladės
Sonetai 5 2
Pliekiamieji
Aforizmai .
Ko ieškome dainių veikaluose

210

+

151
153
162
164

175
180
182

185
189
191

194

199

208;
209
211
212
214.
214
118
220
237
242
246
248.
253
258.

+ 77

J. Tumo

Lietuvių draudžiamojo laiko literatūros

paskaitos.

(Epizodinis kursas).

Palaidoji grupė. |
Antanas Baranauskas. („Vaivos“ leidinys, 117 p.).
Broliai Juzumai-Juzumavičiai. Kazimieras Skrod-
zkis. („Vaivos“ leidinys, 124 p.).
M. Valančius. J. Dovydaitis. A. Vienažindys.
(Rengiama).
Lietuvių literatūra rusų raidėmis.
Broliai Juškos- Juškevičiai. („Vaivos“ leid., 124 p.).
Laurynas Ivinskis. (Iš „Švietimo Darbų“).
Aušrininkų grupė. '
I. J. A. Vištelis. M. D. Silvestravičius. T. Žičkis.
J. Myliauskis.
II. M. Jankus. P. Vileišis. Ks. Sakalauskas. My-
kolas ir Matas Męžiniai. St. Dagilis. Sil. Gim-
žauskas. P. Arminas. (Iš „Lietuvos“).

J. Basanavičius. J. Šliūpas. Al. Burba. (Rengiama)
„Šviesos“ grupė.
; I. Šviesininkai. A. Vytartas.

II. S. L. Kušeliauskas. M. Sederevičius.

„Varpo“ grupė. t
“V. Kudirka. (Rengiama).

211

„Apžvalgos“ gru pė.
„Apžvalga“ ir apžvalgininkai. K. Pakalniškis. A.
Dambrauskas. (Rengiama).
J. Maironis-Mačiulis. („Dirvos“ leidinys, 272 P).

„Tėvynės Sargas“. (Rengiama).
Daugiau — kai bus skaitoma.

Spausd. „Dirvos“ B-vės spaustuvėje Mariampolėje:
1 - 9 - 2 - 4
Spaustuvės Kontora Kaune, Laisvės Alėja 80 Nr.

272